Kodėl realizuojasi mūsų baimės ir nerimas?

blog-pic3-1080×589

Klausimas nėra retas, nes juk mes nenorime, kad įvyktų kažkas blogo, atvirkščiai, norime, kad viskas būtų kuo geriau, kad pildytųsi geri norai. Tačiau kažkodėl dažniau į mūsų gyvenimą ateina baimės, kodėl taip atsitinka?

Kodėl baimės realizuojasi dažniau nei pozityvūs norai?

Dažniausiai mūsų baimės ir norai keliauja ranka rankon, vienas šalia kito. Jei jūs, sakykime, norite kad į jus atkreiptų dėmesį arba norite laimėti konkurse ar laiku priduoti projektą, tai tuo pat metu labai jaudinatės ir baiminatės, kad jums tai nepavyks, kad kažkas nepasiseks. Bijote, kad į jus to dėmesio neatkreips, kad konkursą laimės koks organizatorių giminaitis arba, kad projektas bus prastas. O taip pat dažnai jūs dar ir piešiate blogiausių scenarijų vaizdus savo vaizduotėje, viską detaliai išjausdami, vis galvodami apie tą blogį, kuris jums gali nutikti. Bijote, kad jus išmes iš darbo ar paliks mylimasis, vis sukate vaizdinius, kaip bus skaudu ir liūdna, jaučiate nerimą, liūdesį, baimę. Ir štai vieną dieną scenarijus išsipildo, nors realių priežasčių, atrodo, tam visai ir nebuvo.

Kodėl pozityvūs mūsų norai neišsipildo taip pat greitai ir lengvai?

Atsakymas paprastas ir susiveda į tuos pačius energijos traukos dėsnius, apie kuriuos daug rašau savo tinklaraštyje. Nesvarbu, bijote kažko ar trokštate. Išsipildo tai, kam skiriate daugiausia savo energijos. Ir tai ne tik tai, apie ką galvojate, tačiau ir tai, kas paslėpta jūsų pasąmonėje. Galite prieštarauti, kad norams irgi atiduodate didelį energijos kiekį, tačiau jie nesipildo. Iš patirties galiu pasakyti, kad kai kažko labai stipriai trokšti, spinduliuoji tik tokį vaizdą, kuris kalba apie tai, ko tu neturi, ko tavo gyvenime nėra, o veidrodis atspindi tik tai, ką mato, reiškia, ir grąžina dar didesnį neturėjimą.

Ir būtent dėl šios priežasties, viskas pradeda pildytis tik po to, kaip paleidžiame tuos norus, numojame į juos ranka, lyg ir pamirštame. Tačiau po kurio laiko susizgrimbame, kad mes turime tai, apie ką kažkada svajojome, bet negavome ir jau buvome pamiršę. Ar dažnai pasitaiko? Man taip nutiko tikrai ne kartą.

Jeigu jūs esate prisiskaitęs daug literatūros ir gerai žinote, kaip veikia traukos dėsnis ir kaip teisingai formuluoti norus, bei tai, kad reikia mąstyti taip, lyg jau turėtumėte tai, ko trokštate. Visgi slapta pabandykite pasekti savo mintis, tokias, kurios labai pasislėpusios ir emocijas, kurios užplūsta, kai visą tai teigiate. Ar neišlenda toks lyg ir neramumas, nepatogumas, tarsi kažkas muistosi, priešinasi viduje? Atrodo, jog penkias dienas viskas sekasi puikiai, jūs visiškai įsitikinęs, kad viskas yra taip, kaip norite, o štai šeštą dieną apima liūdesys arba dar blogiau, įvyksta kas nors negero ir kitą savaitę būnate įsitikinęs, kad nieko gero nebus.

O gal jūs esate viskuo tikras ir žinote, jog rezultatai bus puikūs, bet kažkur giliai viduje plonas balselis vis zvimbia į ausį, kad visa tai kvaili niekai. Net jei jūs ir negirdite to balselio ar bandote jį nutildyti garsia muzika, tai kalba jūsų pasąmonė, kurioje giliai įsirėžę seni, surūdiję, dar iš tėvų ir senelių atsinešti įsitikinimai. Tai štai, net jei jūs ir negirdite, Visata tai girdi, jai netrukdo jokie garsai. O tada jai tenka rinktis ir ji, žinoma, prioritetu pasirenka tai, apie ką dagiausiai prigalvojote per savo amželį, o kitas variantas, čia jau mano fantazijos, gal ji renkasi tiesiog lengviausią kelią iš galimų.

Taigi, ką daryti, kad visgi pildytųsi tai, ko mes trokštame, o ne atvirkščiai?

Įsivaizduokite, kad jūsų noras jau yra išpildytas, tik dar kabo aukštesniuose sluoksniuose ir po truputį materializuojasi, įgauna formą ir kvapą. Jis turi iš nematomo, kokius dalina Visata, pavirsti į matomą ir apčiuopiamą, kokius norime gauti mes, tad procesas užtrunka ir kaip jūs jau žinote, automobilis jau dažykloje, dabar  jis nupurškinėjamas jūsų mėgiama spalva, taip pat numanykite ir kitas šio proceso detales. Žinokite. O kai tik pradės lįsti abejonės, nebandykite jų slėpti ir kišti kažkur ar jungti muzikos, kad nebegirdėtumėte. Darykite viską atvirkščiai, ištraukite visas tas mintis į dienos šviesą, apžiūrėkite, juk ne tokios jos jau ir didelės bei pasakykite joms ačiū. Padėkokite už tai, kad linki jums gero ir stengiasi perspėti apie kitokius galimus variantus. Dar pasakykite, kad dabar, kai jau žinote ir gerai pamąstėte, visgi renkatės tą kitą, savo pradinį variantą. Ir, kad jūs žinote, jog viskas bus taip, kaip norite, net jei kažkur bus nenumatytas posūkis, tai tik dar įdomiau, nes dažniausiai kelias, kuris atrodo sunkiausias, atveda į reikiamą vietą greičiau nei kiti. Svarbiausia nieko neslėpti nei nuo savęs, nei nuo kitų. Šimtaprocentinio pasitikėjimo savimi neturi niekas, tačiau tvirtas tikėjimas ir ketinimas daro didelį darbą mūsų galvose. Nereikia gyventi euforijoje ar su norais dirbti sunkiai, lyg ruoštumėtės egzaminui. Juk viskas bus taip, kaip turi būti.

Paleiskite.

Su meile,

Luka de Luna

Transformacijos.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės Transformacijos.lt

Pasidalinkite su kitais!