Kodėl nėra reikalo įsižeidinėti ir kaupti nuoskaudas? (I dalis)

isizeisti

Dažnai tenka susidurti su tokia problema – žmonės tapo labai įžeidūs. Stebėtina, bet šis dalykas suaugusių žmonių tarpe tapo toks dažnas, lyg jie manytų, jog įsižeisti yra normalu ir netgi kažkaip gerai.

Viršininkas pasakė pastabą dėl prasto darbo – darbuotojas įsižeidė, kažkas pasakė, kad atrodai pavargęs – įsižeidė. Atrodo, kad žmonėms priimtini tik pagyrimai, o kritika yra kažkas tokio, už ką reikia demonstruoti nepasitenkinimą ir pradėti skųstis kitiems.

Juk tie patys žmonės auklėja savo vaikus, drausdami, kritikuodami, bardami juos, tačiau patys išgirdę kritiką ar draudimą, įsižeidžia.

Kai pradėjau klausinėti žmonių, kodėl jie įsižeidžia, argumentas toks – mane žemina, aš nesiruošiu su tuo taikstytis. Tačiau tai išties juokingai skamba, nes dažniausiai taikstomasi būtent su tais įžeidžiais žmonėmis ir jų nekompetentingumu bei demonstruojamu nepasitenkinimu.

Tie žmonės, kurie save gerbia, stengiasi padaryti taip, kad būtų gerai, o ne taip, kad būtų kritikuojami, arba jie tiesiog nedaro to, ko negalima daryti.

Tačiau tiesa tokia, kad būtent tie, kurie dėl visko įsižeidžia, kažkodėl vis žeminami ir žeminami, kur be nueitų, ką bedarytų, su kuo bekalbėtų. Ar neparadoksalu?

Atrodytų, kad tame pačiame kolektyve, vieni yra žeminami nuolatos, o kitų niekas nežemina. Tai kur gi slypi bėda?

Paslapties čia jokios nėra – kai žmogus leidžia sau įsižeisti, jam ir atrodo, kad jį įžeidinėja visi. Bet realybėje – tai tik jo vieno problema. Jis įsivaizduoja save mažo vaiko akimis ir jam atrodo, kad visi prieš jį nusistatę, kad niekas jo nesupranta, visi nori jį nuskriausti. Tokie žmonės gailisi savęs ir tampa aukomis savo viduje ir aplinkinių akyse. Tačiau aplinkiniai dažniausiai net nesupranta, kad tas žmogus nuolat įsižeidęs ir kasdien kaupia nuoskaudas.

Ir visgi, dauguma net nesuvokia, kaip galima neįsižeisti, kada esi „įžeidinėjamas“.

Pabandykime įsigilinti iš kur tai kyla ir, manau, bus kur kas aiškiau, kad nėra prasmės kaupti nuoskaudas.

Kas gi tokio vyksta mūsų galvose, dėl ko mums atrodo, jog  neįmanoma tapti atspariems įžeidimams.

  1. Savimeilė

Nepasielgė taip, kaip mes tikėjomės, neįvertino taip, kaip mums atrodo, kad nusipelnėme. Bet mes juk tai tikrai žinome, ko esame verti, tai kaip galima atleisti tokiam, kuris to nesugeba pamatyti? Štai ir kankiname save mintimis bandydami nesusipratėlį visaip koneveikti, bandydami save įtikinti, kad buvome teisūs ir nuostabūs, o kitas nesupranta nieko ir dar drįsta šitaip viešai tai rodyti.

Ar verta save įtikinėti tuo, kas ir taip aišku? Męs juk žinome savo vertę ir nepriklausomai nuo to, ką mano ar sako kiti, ji mums lieka tokia pati? O gal kartais truputį įtariame, kad patys buvome neteisūs ir kad apskritai nesame tokie jau geri, kaip bandome sau įrodyti?

Bet kuriuo atveju, mes užsiiminėjame bereikalingu savęs kankinimu. Jei esame tikri dėl savęs ir savo veiksmų, tiesiog pasakome, jog gaila, kad tas įžeidėjas taip galvoja arba gaila, jog mes vienas kitą ne taip supratome. Nustokime bandyti kažkam kažką įrodyti.

Atsiminkime: laiko, jėgų ir nuotaikos neteksime mes patys, ne kažkas kitas. Taigi, tai – meškos paslauga sau.

Ir dar vienas dalykas – žmonės dažniau yra linkę galvoti apie save ir savo problemas ar gyvenimą, o ne kurti sąmokslo teorijas prieš kitus. Dažniausiai niekas negalvoja apie tai, kaip dabar čia eisiu ir ką nors įžeisiu. Tiesiog jie nepagalvoja, jiems išsprūsta, ar mes patys tai sugalvojame savaip interpretuodami išgirstus žodžius.

  1. Išdidumas

Jeigu sugebėsite atsisakyti savo didingumo jausmo ir pažiūrėsite į kitą žmogų kaip į žmogų, nusileisite ant žemės, nusiimsite karūną, pastebėsite, kad tas, kuris nieko blogo jums net nenorėjo padaryti ar pasakyti, pripažinus jam tai, ką jis sako, pats susiprotės, o tas, kuris nori specialiai jus pažeminti, nuo to tik sutriks ir nustebs. Sakykite: taip, tu teisus; taip, tu turi teisę taip manyti; taip aš priimu tavo nuomonę ir tavo požiūrį, nors jis gal ir skiriasi nuo manojo.

Kartais per daug didelis išdidumas užtemdo akis. Žmogus mąsto, kad niekas neturi teisės su juo taip ar anaip elgtis arba kalbėti. Tačiau atsiminkite, visi turi teisę elgtis taip, kaip nori, jei tai nepažeidžia įstatymų. Aišku, yra ir tokių, kurie padavinėja į teismus jų garbę ir orumą įžeidusius žmones, tačiau, manau, visi žinome, kaip visa tai atrodo. Nesakau, būna išimčių, tačiau tai tik patvirtina taisyklę.

Taigi, jei kažkoks žmogus yra blogai išauklėtas ir jam atrodo normalu kalbėti taip, kaip jis kalba, tai jis turi teisę tai daryti. Taip pat žmonės turi teisę mūsų nemėgti, nekęsti ir tai pasakyti mums į akis. Ir jūs čia niekuo dėtas, tiesiog tai to žmogaus būdas, eikite tolyn ir nekreipkite dėmesio. Kam gaišti laiką aiškinantis, kas kokias teises turėjo ar neturėjo. Galvos skausmo tikrai bus daug, o prasmės jokios.

Laukite tęsinio…

Transformacijos.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!