Kodėl moterims negalima slėpti savo jausmų?

india-995216_960_720

Ar pastebėjote, kad į klausimą – „Kaip gyveni?“, įprastai atsakome – „Gerai“. Ir šis atsakymas tinka visiems gyvenimo atvejams. Atsakome „gerai“, nors viduje jaučiame skausmą, liūdesį. Juk nepriimtina parodyti savo jausmus, tad slepiame juos ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs.

Pradėjusi stebėti save pamačiau, kad nors ir tuo metu jaučiuosi ne itin laiminga, bet vos kažkas paklausia: „Ei kaip gyveni?“ ir  tiesiog nejučia veide atsiranda plastikinė šypsena ir automatiškai išpyškinu – „gerai“.  Nors būna ir tokių dienų, kad iki to „gerai“ dar ilgas kelias. Taip mes vaidiname jausmus, ir ne kitiems, o sau. Kitam žmogui tikrai mažai įdomu, ką mes iš tikrųjų jaučiame.

Atsakome „gerai“ ir tada, kai laimės tiek, kad rankomis galėtume pasiekti dangų. Bet negražu rodyti savo didelį džiaugsmą, juk aplinkiniai žmonės gali pagalvoti, kad mažų mažiausiai kuoktelėjau. Taip ir gyvename slėpdami viską, ką jaučiame.

Neigiamus jausmus skatina slėpti ir sparčiai plintanti pozityvizmo kultūra. Juk nedrąsu pasakyti, kad jaučiame pyktį, nusivylimą ar kitus neigiamus jausmus, nes galime būti apkaltintos, kad neva nieko negirdėjome apie pozityvaus mąstymo galią. Juk dabar tiesiog „madinga“ visur ir visada jaustis pozityviam, turėti motyvacijos. O jei tik jaučiame, kad nieko nesinori (noras veikti dingsta nuo nuolat slopinamų savo jausmų), gera draugė patars nubėgti į motyvacinį seminarą ir „pasikrauti“.

Mes taip įsitraukėme į šį pozityvizmo žaidimą, kad pamiršome, jog turime ir neigiamus jausmus. Vos išeidamos iš namų užsidedame pozityviosios kaukę ir nešiojame ją visą dieną. Dedame visas pastangas, kad neigiami jausmai neišlystų į dienos šviesą. Mūsų visuomenėje parodyti neigiamus jausmus yra taip nepriimta, kaip viešoje vietoje nusirengti nuogai.

Tačiau jausmų slopinimas nepraeina nepastebėtas. Tai turi gana rimtas pasekmes.

  1. Jeigu nejaučiame savęs, negalime pasirūpinti savo gerove. Kūnas nuolat reaguoja į tam tikras situacijas, jausmus, tačiau mes tiesiog nekreipiame į tai dėmesio. Mes nestebime, kas mums suteikia žvalumo, kas mus vargina. Jei metų metus vengiame žiūrėti į savo jausmus tada jie tiesiog atbunka. Kaip teigia A. Rebula, praradusios ryšį su savo kūnu, praradusios vidinį savo pajautimą ir gynybines galias netenkame ryšio su savojo „aš“ pamatu.
  2. Kitų jausmai tampa svarbesni nei mūsų pačių ir mes neleidžiame išreikšti savųjų. Pradedame gyventi pagal kitų žmonių nuotaikas ir jausmus, nes visą dėmesį sutelkiame į išorę. Dažnai moterys stebi išorines situacijas, kad nuspręstų, kaip jaučiasi. Su dideliu atidumu žiūrime kaip į mūsų pateiktą ataskaitą reaguos viršininkas. Ir nuo jo sprendimo priklausys mūsų požiūris į save ir jausmai, kuriuos puoselėsime viduje. Jei gausime pastabą, kad per mažai dirbome, greičiausiai dar ilgai kaltinsime save ir žadėsime, kad kitą kartą stengsimės dar labiau. Arba kursime pasiteisinimo istorijas, kas mums neleido pasiekti geresnių rezultatų. Jei viršininko nuotaika gera ir išgirsime pagyrimą, kad visai neblogai pasidarbavome, greičiausiai leisime sau šiek tiek atsikvėpti.

Net vakare, likusios vienos su savimi nedrįstame pažiūrėti į savo vidų ir pripažinti sau ką iš tikrųjų  jaučiame. Mes tiesiog save apgaudinėjame. Daugelio moterų veidas papuoštas saldžiu šypsniu, tačiau jis slepia visą puokštę tokių jausmų kaip skausmas ar pyktis. Tas ilgai slepiamas pyktis kartasi išsiveržia saugioje namų aplinkoje. Tada jau sukaupto, koncentruoto pykčio dozę gauna vyras ir vaikai. Ir dažnai tiek, kad per mažai nepasirodo. Vėliau kaltiname save, darosi pačiai nuo savęs baisu, kad galite taip audringai pykti.

  1. Ilgai slopinami jausmai niekur nedingsta, jie tiesiog pradeda ardyti kūną, atsiranda laikini sveikatos sutrikimai. Jei dar nesusimąstome, tada mus aplanko sunkesnės ligos.

Neslėpkime savo jausmų, ir pirmiausia pripažinkime sau, kokios audros verda mūsų viduje. Jei jaučiame, kad pačiai sunku pasikalbėkite su artimu žmogumi, atraskite savyje drąsos ramiai pasikalbėti ir pamatysite, kaip jums palengvės.

Renata Rimkevičienė, Esulaiminga.lt tinklaraščio autorė

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!