Kodėl meilė pasibaigė?

love-3388622_960_720

– Mes taip vienas kitą mylėjom… Visada buvome kartu, niekas negalėjo mūsų išskirti. Dabar ieškom nors menkiausios progos pabūti atskirai. Gaila, meilė praėjo…

– Ne, neteisinga išvada. Ji niekada nebuvo atėjusi!

– Kaip tai? Mes mylėjom vienas kitą! Tik ji(s) pasikeitė. Nebemyli manęs…

– Ir vėl neteisinga išvada. Jūs nemylėjot vienas kito.

– Ai… Gal baikit mane skaudinti.

Deja, bet kalbu visiškai rimtai. Galiu garantuoti, kad jūs nemylėjot vienas kito. Jūs buvot įsimylėję. Bet tai – tik pirmas santykių etapas. Kiekvienai porai jis trunka skirtingai. Bet visoms poroms bendras vienas dalykas – šio etapo pabaiga. Taip taip, įsimylėjimas visada anksčiau ar vėliau pasibaigia. Prof. D. G. Myersas teigia, kad per porą metų. Sakot, pas jus pasibaigė po dviejų savaičių? Na, būna ir taip. Profesorius pateikia vidurkius. Kaip ten bebūtų, jos didenybė realybė yra tokia: įsimylėjimas (cheminių elementų, gaminamų organizme, antplūdis) visada pasibaigia. Be to, yra ir dar viena bėda: įsimylėjimo laikotarpiu mes partnerį matom ir priimam geresnį negu yra. Veikiami įsimylėjimo, į visas jo savybes žvelgiam optimistiškai, o ir patys lengvai prie daug ko prisitaikom.

Tačiau praeina „meilės“ laikotarpis ir imame pastebėti, kad prasidėjo kažkoks kitas santykių etapas – pripratimas. Šioje stadijoje mes vis dar apspangę, partneris – vis dar pats geriausias, trūkumų iš esmės nepastebime. Bet jau sugebame vienas į kitą reaguoti ramiai. Kartais gal net truputį norisi ir pailsėti. Priprantam, kad tas žmogus visada šalia, o chemikalai kūne po truputį senka, jų poveikis silpsta. Pradedam pastebėti tarpusavio , partnerio (-ės) trūkumus. Jie kol kas neerzina – juk mylim vienas kitą. Viskas lengvai išsispręs. Jis dėl manęs pasikeis

Neeee! Niekas neišsispręs. Ir negali išsispręsti. Juk nieko nekeičiam, formulės sudėtis ta pati, kaip ir anksčiau, vadinasi, ir rezultatų kitokių būti negali. Na, bet mano partneris vienintelis. Tai ta vienintelė mano antroji puselė. Mes susitikom… dabar viskas bus gerai.

Regis, reikia blaivybės terapijos. Niekas nebus gerai! Tuoj judu keliausite į trečią stadiją ir pradėsite peštis tarpusavyje. Kaip vadinasi ši stadija? Trūkumų regėjimas. Jei pasiekėt šią stadiją, vadinasi, jūs jau išsiblaivėt. Cheminių elementų poveikis baigėsi. Keičiasi partnerio ir jūsų elgesys, nes prieš tai jis buvo nenatūralus: jūs buvot geresnis, mandagesnis, tvarkingesnis, jautresnis, lankstesnis, nuolaidesnis, švelnesnis ir t.t. Tačiau įsimylėjimas baigėsi ir po truputį išlenda tikrasis „aš“. Na… ir kad būtų dar linksmiau: jokios magiškos antrosios jūsų puselės nėra. Taip taip, kalėdų senelis neegzistuoja. Na tikras. Savivaldybės nusamdytas senelis sėdi Laplandijoj. Ir Lietuvoj vietinis pasivaidena. Na, bet jie juk netikri.

– Tai ką, Ražauskai! Manai, mano antra pusė niekuo neypatinga?!

– Ypatinga. Ir jūs ypatinga(s). Tik gyvenkim Žemėje.

Kai santykiai pasiekia trečią stadiją, pradedate matyti trūkumus. Partnerio, žinoma, o ne savo. Konkrečius ir aiškius. Kyla abejonės: „ar ji(s) – tikrai mano antra puselė? Gal suklydau?“ Nesuklydote, negalėjote to padaryti, nes nėra tokios klaidos. Tiesiog dabar toks santykių etapas. „Peršokti“ šio etapo nepavyks. O kai trūkumų ir nepasitenkinimo prisikaups sočiai… bam: ketvirtas santykių etapas – konfliktai. Dideli ir maži, tylūs ir triukšmingi. Su mėtomais daiktais ir dviprasmiškomis žinutėmis. Žodžiu, konfliktai. Pažįstama situacija?

Manote, jus nustojo mylėti? Tikrai taip? Atsakau: ne! Tai – tiesiog normalus santykių etapas. Bėda ta, kad šiame etape mes dažniausiai užsibūname per ilgai. Nekeičiam savęs, nes esam šventai įsitikinę, kad mus privalo mylėti tokius, kokie esame. Anksčiau juk tikrai mylėjo! Na, ir pradedam visą pyktį dėl neišsipildžiusių lūkesčių pilti atgal – ant partnerio.

Brangieji, konfliktai – tai normali santykių raidos stadija. Tik nereikia būti vaikiškiems ir tikėtis: „jei mane myli, tai mylės visada.“ Pirma, niekas jūsų nemyli!

– Kaip jūs galit taip šnekėti?! Gal širdies neturit?

– Turiu. Tik ji veikia harmoningai su smegenimis.

– Tai ką, jūs norit pasakyti, kad aš smegenų neturiu?!

Turit. Tik jūsų smegenis tikriausiai valdo emocijos, nuoskaudos, įsižeidimai, nepatenkinti lūkesčiai, sudužusios viltys.

Meilė užauga aštuntame santykių etape, o mes aptarėme dar tik ketvirtąjį. Taigi šiame etape jūsų niekas nemyli. Taip, jūs abu buvote įsimylėję, susižavėję. Šaunu, sveikinu. Reiškiasi, jus priėmė į pirmą klasę. O dabar marš daryti namų darbų! Jei nedarysite, mokyklos taip ir nepabaigsite. Santykiai taip pat yra mokykla: jei nesimokysite ir netobulėsite, ketvirto etapo taip ir neperžengsite. O ko reikia mokytis? Tikrai ne matematikos. Ir ne televizijos programas atmintinai. Santykių. Taip taip, reikia mokytis santykių. Na gerai, lietuviškai teisingiau būtų sakyti „santykių meno“. Jei mokytis nenorite, galiausiai konfliktų stadijoje išseks nervai ir sveikata. Lauks skyrybos arba amžino įšalo žemė. Žodžiu, abi perspektyvos negundo.

Tad ką daryti? Teks pasirinkti. Iš ketvirtosios santykių stadijos tikrai galima išeiti. Kaip? Palaipsniui. Vykdant savo pareigas: ne buitines, o psichologines. Žinoma, tai neįvyks per vieną dieną, netgi ne per mėnesį. Tai procesas, imlus laikui. Taigi, jei tikrai norite mokytis, pradėkime. Jei jūs – vyras, perskaitykite straipsnį „Kaip pastatyti draugę į vietą?“ Jame rašiau apie vyrų pareigas. Jei jūs moteris, jums skirtas straipsnis „Kaip padėti vyrą į vietą?“ Perskaitykite šiuos straipsnius kelis kartus. Užsiveskite „pareigų sąsiuvinį“ ir pradėkite kasdien save analizuoti, stebėti. Rašykite ataskaitas, kaip sekasi vykdyti pareigas. Primena mokyklą? Gerai, vadinasi, procesą supratote teisingai.

O kas bus, jei vykdysite savo pareigas? Pirmiausia kils nenumaldomas noras reikalauti, kad ir partneris vykdytų savąsias pareigias. Aš keičiuosi, tai ir tu keiskis! Deja, taip nepavyks. Kalbant apie pareigas, čia galioja viena auksinė taisyklė: pats keičiuosi, o partnerį palieku ramybėje. Nereikalaukite iš savo antrosios pusės jokių pokyčių! Tai labai svarbu – jei tai praleisite, nėra prasmės dirbti toliau. Paprasčiausiai išmokime keistis patys ir palikime partnerius ramybėje. Kai mokysitės vykdyti savo pareigas, perskaitykit psichologo Olego Gadeckio knygą „Likimo dėsniai“. Ji papildys ir praplės šitą temą.

O kas bus toliau? Jei vykdysit savo pareigas, ilgainiui iš šios, penktosios, stadijos pajudėsite toliau – pakilsite į pagarbos (šeštąjį) lygį. Pagarba formuosis po truputį, tai lėtas procesas. Galėsit pastebėti, kaip vis labiau vertinat ir priimat savo partnerį su visais jo minusais. Antra pusė net ir konfliktų metu jau jūsų giliai nebeįžeis. Išmoksit vis greičiau atsiprašyti. Dažniau konflikto priežasčių ieškosite savo elgesyje. Tai tikrai labai įdomus ir lėtas etapas, savotiškai ir saldus, ir kartus. Skanu, kad viskas po truputį keičiasi ir taisosi, bet kartu, nes supranti, kad pats buvai dalis to, kas vyko anksčiau, tavo savybės ir elgesys taip pat tame dalyvavo. Šioje stadijoje pagaliau pradedame dalintis atsakomybę – nustojame dėl visko kaltinę partnerį.

Praleidę pagarbos stadijoje kelis metus ir toliau dirbdami su savimi, pasieksite draugystės stadiją (septintąją). Štai ir pradėsite draugauti: ne lovoje, o savo vidumi. Pagarba peraugs į gilesnį ryšį. Kaip sakoma: „draugą nelaimėje pažinsi“. Tikras draugas gali nesudvejodamas paaukoti gyvybę už kitą. Šitoje stadijoje skyrybų ir konfliktų jau nebebūna. Bet dar kartais pasivaidena ego šešėliai. Jei pora čia nesustoja ir turi noro augti, jie gali šoktelėti dar aukščiau – į tai, kas iš tiesų vadinama meile. Meilės stadiją pasiekia ir reta pora. Retas kuris iš tikrųjų myli, kitaip tariant, nesavanaudiškai tarnauja kitam žmogui, be jokių vidinių motyvų, lūkesčių ir norų. Ši stadija savaime, žinoma, neatsiranda. Meilė nėra pigi – tai ne įsimylėjimas. Jai reikia dviejų sudedamųjų dalių: daug vidinio darbo ir laiko. Labai daug.

Ar verta dėl jos stengtis? Juk, atrodo, laukia ilgas kelias. Kam tiek vargti dėl kažkokių santykių?! O ar jums kada teko matyti išties mylintį žmogų? Man teko. Todėl žinau (ir galiu jums pasakyti): verta. Gyventi nebandant išmokti mylėti – tai nusikaltimas. Net pats likimas už tai baudžia. Kaip? Tuštumos jausmu. Tai labai žiauri bausmė. Bet nebijokite, jūs galit išvengti bausmės ir gauti iš likimo nerealią dovaną! Tik reikės mokytis. Pirmyn!

Bendramokslis,

Darius Ražauskas

Dariaus Ražausko asmeninis puslapis Esujums

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!