Kodėl kiekvienas vaikas turėtų atsikirsti savo tėvams?

microphone-1209816_960_720

Mano tėviška prigimtis trokšta kaip galima greičiau užgniaužti kiekvieną, net patį mažiausią, vaikų maišto proveržį. Tačiau vidinis psichologas be galo džiaugiasi, kai jie sako „ne“. Štai kodėl taip yra…

Anapus svetainės pamažu brėkšta saulė; lėlių namelis pilnas žaislinių „Žvaigždžių karų“ lego figūrėlių. Jie miega lovose, sėdi tualete, gamina pusryčius, o vienas šelmis Jedis stovi ant stogo. Ankstyvą rudens rytą, kol kiti namiškiai dar miega, su dukra žaidžiame lėlėmis.

Staiga trindamas akis į kambarį įeina ką tik nubudęs vyresnis jos brolis. Prieš jo akis – nauja jo gimtadienio dovana – išniekinta sesers lėlių namelyje. Sūnaus veidą užlieja siaubas, atrodo, tarsi jo šuo gulėtų negyvas vidury kelio, tad prasibrovęs pro mus jis susišluoja visas figūrėles.

Aš ištiesiu ranką ir bandau išlikti kantrus. „Atiduok jas man.“

Sūnus pažvelgia į mane, jo siaubas virsta pasipriešinimo šūksniu: „Ne!“

Vidinis tėvas manyje jaučiasi it didžiausias nevykėlis – manęs negerbia mano vaikas. Vidinis tėvas pyksta, nes negali kontroliuoti situacijos – juk aš turėčiau būti čia „viršininkas“. Žmogiškoji mano pusė tiesiog jaučiasi be galo liūdna, nes rytas staiga labai labai apsunko.

O štai vidinis psichologas paslapčia džiūgauja, kad mano sūnus pasakė „ne“.

Todėl, kad nemokėjimas pasakyti „ne“ – nesugebėjimas nubrėžti asmeninių ribų – yra viena iš dažniausių ir klastingiausių žmonių kančių priežasčių.

Kai negalime pasakyti „ne“, mes:

  • tampame panašūs į kempinę, sugeriančią visų aplinkinių jausmus, todėl galiausiai persisunkiame kitų žmonių poreikiais, o mūsų pačių širdys silpsta ir miršta;
  • imame kurti savo gyvenimus pagal primygtinius kitų žmonių nurodymus („reikėtų“), pamiršę savo širdžių šnabždamus aistringus žodžius („noriu“);
  • leidžiame visiems kitiems diktuoti mūsų gyvenimo istorijas ir nustojame buvę savo gyvenimų autoriais;
  • prarandame savo balsą – troškimą, pasėtą mūsų sieloje – ir tą vienintelį nepakartojamą būdą, kaip šį troškimą įgyvendinti pasaulyje;
  • užuot buvę naudingi pasauliui, esame jo išnaudojami;
  • pasidavę draugų įtakai, vairuojame išgėrę ir taip keliame pavojų kitų gyvybėms;
  • nusileidžiame geismingiems vaikino įtikinėjimams ir galiausiai neplanuotai susilaukiame vaikų;
  • apimti pirkimo karštinės, įsiveliame į nepakeliamas skolas;
  • išnaudojami viršininko, dirbame viršvalandžius tol, kol namuose paprasčiausiai perdegame;
  • tenkiname visus vaikų įgeidžius tol, kol jie visiškai mus užvaldo, todėl galiausiai imame svajoti apie pabėgimą į negyvenamą salą Karibų jūroje;
  • pasirenkame liguistus parnerius, kurie geria, pernelyg daug dirba, lošia ar flirtuoja su kitais, o mums belieka stebėti savo pačių gyvenimus iš šono.

Nėra pabaigos tam, kaip mūsų gyvenimus žemina nesugebėjimas pasakyti „ne“. Kai mano klientą vargina neaiškiai nubrėžtos asmeninės ribos, dažnai užduodu tokį klausimą: „Kaip reaguodavo jūsų tėvai, kai jūs, dar būdamas vaikas, jiems atsakydavote „ne“? Kone visada sulaukiu tokio atsakymo: „O, mano tėvams niekas nedrįsdavo pasakyti „ne“.

Taigi šį ankstų rudens rytą turiu nuspręsti. Ar turėčiau numalšinti šį mažą maištininką? Pakelti balsą? Reikalauti, kad jis pasidalintų žaislais? Pagrasinti? O gal tiesiog giliai įkvėpti ir prisiminti, kodėl kartais labai svarbu ištarti „taip“ žodžiui „ne“.

Šeima – tai vieta, kur pirmiausia išmokstame sakyti „ne“ saugioje, palaikančioje atmosferoje. Jei neišmoksime to padaryti šeimoje, neišmoksime to niekur kitur. Jei vaikai negali pasakyti „ne“ mums, jie niekada to nepasakys niekam kitam.

Kai siūlau savo sūnui kokius nors vaistus arba dukrai – sėdėti galinėje mašinos sėdynėje, noriu, kad mano vaikai jau būtų įpratę sakyti „ne“. Vieną dieną jų gali laukti daug svarbesni dalykai negu krūvelė lego figūrėlių, todėl trokštu, kad tada jie žinotų, jog jų vertė nė per plauką nesumažėja, jeigu jie pasirenka neišdalinti savęs visiems aplinkui.

Noriu, kad jie žinotų, jog jų balsas svarbus.

Noriu, kad jie žinotų, jog yra savo pačių istorijų autoriai.

Ar vaikai turėtų išmokti nustatyti savo ribas tvirtai, bet ne agresyviai? Taip. Ar jiems reikia išmokti meno, kaip susitarti tarpusavyje? Žinoma. Ar jiems reikia išmokti išmintingai pasirinkti akimirkas, kai geriau nusileisti kitiems? Būtinai.

Tačiau visas šis mokslas prasideda nuo žodžio „ne“.

Tiesa ta, kad neįmanoma nuoširdžiai ištarti „taip“, kol nesugebame pasakyti „ne“. Reikia žinoti, kad gyvenime turime pasirinkimą. Laisvė sakyti „ne“ yra mūsų sugebėjimo sakyti „taip“ pradžia. „Taip“ mums patiems. Gyvenimui. Ir meilei.

Taigi ankstų rudens rytą galiu jį prispausti arba jam nusilenkti. Kartais laimi mano vidinis „tėvas“. Manau, kad tai taip pat yra gerai. Retkarčiais mūsų vaikams reikia tėvų, kurie jiems nenusileidžia. Tačiau tą dieną aš nusilenkiau, nes supratau, kad žmogus, atrodantis taip, tarsi jo šuo būtų ką tik numiręs, gali turėti pasakyti šį tą svarbaus.

Ką gi svarbaus gali pasakyti mano „užsispyręs“ sūnus?

„Tėti, žaislai mano, todėl aš turiu teisę nuspręsti, ar ji gali su jais žaisti“, – paduodamas keletą paties išrinktų figūrėlių savo seseriai.

Vaikas, pats atsakingas už tai, kuo dalinasi ir apdovanoja kitus. Žodis „ne“, primenantis man, kad svarbu atsiklausti prieš kažką paimant. Žodis „ne“, mokantis mane, kad jo širdis – jauna, nenustygstanti ir kiek sumišusi, tačiau kupina dosnumo. Žodis „ne“, padedantis pamatus autentiškam „taip“.

Juk, galų gale, mes iš tiesų galime pasakyti „taip“ savo pačių balsui ir tai meilės kalbai, kuria šis balsas byloja, tik tada, jei mums buvo leista ištarti „ne“ visiems balsams aplinkui.

Štai kodėl vis labiau ir labiau džiaugiuosi sakydamas „taip“ žodžiui „ne“.

 

Asmeninis autoriaus puslapis: UnTangled

Iš anglų kalbos vertė Lina Staponaitė. Šaltinis: Kodėl kiekvienas vaikas turėtų atsikirsti savo tėvams?

Be redakcijos žinios kopijuoti ar perpublikuoti šį straipsnį griežtai draudžiama. Visos teisės saugomos.

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!