Kodėl Dievas neapsaugo mūsų nuo blogio?

prayer-1308663_960_720

Arba: Tikintieji ir dramblys kambaryje: blogio problemos aptarimas

Būdamas dvidešimt vienerių metų, Jeffas, mano jauniausias pusbrolis, buvo be jokios priežasties negailestingai sumuštas iki mirties vietinės policijos Midwesto kalėjime. Jo nusikaltimas: jis sirgo astma ir buvo žydas. Iš informacijos, kurią sugebėjo surinkti šeima, žinoma, kad tai buvo Jeffo pirmoji diena teisės mokykloje. Dėl astmos bibliotekoje jis atsisėdo prie lango – kad galėtų lengviau kvėpuoti. Kai mokyklos bibliotekininkė liepė jam persėsti kitur, nes vietos prie langų buvo rezervuotos aukštesnių visuomenės klasių žmonėms, jis atsisakė tai padaryti dėl savo sveikatos ir iš principo – biblioteka buvo praktiškai tuščia. Kai jis kelis kartus atsisakė vykdyti bibliotekininkės reikalavimą, ji iškvietė vietinę policiją. Jie su džiaugsmu išsivežė šį miesto vaikiną iš Los Andželo į kalėjimą. Deja, jis daugiau taip ir nebeišvydo dienos šviesos. Jis mirė kalėjime. Tėvus ir tris vyresnes jo seseris, kurie mylėjo Jeffą labiau negu savo pačių gyvenimus, ši žinia tiesiog pribloškė.

Tokios kančios ir netektys šiame pasaulyje pernelyg dažnos. Jos verčia mus susimąstyti apie teistinio tikėjimo „dramblį kambaryje“*(1) – klausimą, dar kartais vadinamą „blogio problema“. Dievas yra visažinis, visagalis ir visiems gera linkintis. Kodėl Jis, žinodamas, kad turi nutikti kažkas negero, turėdamas galią tai pakeisti ir būdamas pats geriausias iš visų, leidžia tokiems žiauriems dalykams tęstis? Vadinasi, blogio egzistavimas logiškai paneigia Dievo egzistavimą. Bet ar tikrai? Žemiau – mano pasvarstymai teodicėjos*(2) kontekste, mano atsakymai šiam iššūkiui: jei Dievas egzistuoja, kodėl Jis leidžia egzistuoti blogiui?

1 paaiškinimas

Vienas geras argumentas neįrodo tiesos. Svarbu įvertinti įrodymų visumą

Gali būti svarių įrodymų ir įkalčių, kad žmogus padarė žmogžudystę, tačiau vien to nepakanka, kad jis būtų pripažintas kaltu. Juk taip pat gali būti įrodymų, kad jis nekaltas. Teisėjas privalo padaryti sąžiningą išvadą, įvertindamas visus surinktus, kumuliacinius įrodymus. Teiginys, kad Dievas neegzistuoja, jeigu egzistuoja blogis, yra stiprus argumentas, tačiau tam, kad padarytume tvirtą ir pagrįstą išvadą, būtina įvertinti ir visus kitus argumentus. Drįsčiau teigti, kad Dievo buvimo įrodymai yra labai stiprūs, stipresni už blogio problemą. Panagrinėkime vieną iš šių argumentų, vadinamą „beždžionė ant spausdinimo mašinėlės“.

Tikimybė, kad beždžionė, užsilipusi ant spausdinimo mašinėlės, atsitiktinai atspausdins visus Viljamo Šekspyro kūrinius arba „Britanijos enciklopediją“, yra žymiai didesnė, negu tikimybė, kad šis pasaulis atsirado per atsitiktinumą. Jei gerai apie tai pagalvosime, tai netgi dabar, kai rašau šį straipsnį, kiekvienas žodis, kurį užrašau ir kuris sudaro sakinį, arba bet kas kita šiame pasaulyje, kas juda su priežastimi ir tam tikra tvarka, kas sekundę proporcingai padidina neįtikinamumą, kad šis pasaulis susikūrė per atsitiktinumą. Jeigu tikimybė, kad pasaulis atsirado visiškai netyčia, yra taip arti nulio, kaip tik įmanoma matematiškai, ir kas akimirką vis labiau prie jo artėja, vadinasi, tikėjimas, kad pasaulis egzistuoja, nes Dievas jį kuria, turi žymiai daugiau galios paaiškinti jo, šio pasaulio, prigimtį, negu Dievo neigimas ir iš to kylantis pasaulio atsitiktinumas. Todėl nors blogio egzistavimas ir yra stiprus argumentas, vis dėlto jo vieno paties nepakanka tam, kad būtų įtvirtintas nuosprendis, jog Dievas neegzistuoja.

2 paaiškinimas

Blogio egzistavimas pats savaime įrodo Dievo egzistavimą

Tvirtindami, kad egzistuoja blogis, mes tuo pat metu pripažįstame ir tai, kad egzistuoja jam priešingos moralinės vertybės, o jų egzistavimas veikiau nurodo, o ne paneigia, Dievo egzistenciją. Jei viskas iš esmės yra tiesiog materijos dalelės, atsitiktinai judančios erdvėje, kuo remiantis tada galima kokį nors veiksmą vertinti kaip moralų? Jei viskas yra deterministiška*(3), kaip kokį nors žmogų galima laikyti moraliai atsakingu už savo veiksmus? Kitais žodžiais tariant, mūsų gebėjimas įvertinti ir pavadinti kažką iš tiesų geru arba moraliai blogu reikalauja, kad pripažintume, jog egzistuoja kažkas transcendentalus ir moraliai reikšmingas (Dievas). Jei to nepadarysime, tuomet bet kokie moraliniai vertinimai, netgi liečiantys pačius siaubingiausius žmonių veiksmus, sumenksta iki subjektyvių kultūrinio sąlygotumo ar žmogiško šališkumo išraiškų, paprasčiausiai pagrįstų atsitiktinumais arba priežasties ir pasekmės raida. Netgi labiausiai užkietėję ateistai bijo pilnai priimti visas ateizmo pasekmes, kur netgi patys žiauriausi veiksmai yra deterministiški ir negali būti objektyviai pavadinti blogais. Todėl blogio egzistavimas nurodo, o ne paneigia, Dievo egzistenciją.

3 paaiškinimas

Pripažinti laisvą valią – tai pripažinti ir galimybę pasirinkti blogį

Meilė – aukščiausioji etika – reikalauja laisvės, taigi, tam tikra prasme ji taip pat suteikia ir galimybę egzistuoti netinkamiems, netgi blogiems pasirinkimams. Todėl blogis, užuot paneigęs Dievo egzistavimo galimybę, iš tikrųjų ją tik patvirtina, juk šis pasaulis – tai žmogiškumo, o ne aklo paklusnumo ar prievarta įtvirtinto „gėrio“ vieta. Paprasčiau tariant, Dievas leidžia, kad nuodėmė (moralinis blogis) egzistuotų vardan laisvės; ir tai yra Jo, Dievo, tobulumas. Žymūs religingi žmonės ir filosofai pateikia daugybę įtikinamų argumentų (ir visai paprastų, ir sudėtingų), susijusių su šiuo blogio problemos sprendimu. Šie argumentai nebetilps į šį straipsnį, tačiau rekomenduoju plačiau jais pasidomėti*(4).

Nors šis ką tik aptartas laisvos valios argumentas yra išties svarus, vis dėlto galiu įsivaizduoti ir jam metamus iššūkius, pavyzdžiui, idėją, kad Dievas yra visagalis, todėl Jis turėtų gebėti sukurti laisvą pasirinkimą ir iš jo kylančią meilę, kur nebūtų jokios erdvės blogio egzistavimui*(5). Būtent dėl to man labai patinka Leibnizo mintys, papildančios tai, apie ką kalbame. Jo mintys tokios.

4 paaiškinimas

Pasaulis, kurį sukūrė Dievas, yra pats geriausias iš visų pasaulių*(6)

Bhaktivinoda Ṭhākura teigia panašiai, kaip Leibnizas: Dievas yra iškiliausias iš visų besimėgaujančių Jo sukurtomis energijomis (Jis tai daro tobulai, pilnatviškai), tačiau Jis nebūtų toks, jei neturėtų sąveikavimo su materialia energija patirties. Žvelgiant paviršutiniškai, dėl to Dievas gali pasirodyti esąs beširdis ir savanaudiškas, bet aš manau, kad vis dėlto tai turi prasmę. Ją paaiškinčiau taip: materialus pasaulis suteikia galimybę egzistuoti be galo gražiems jausmams: atjautai, gailestingumui, atlaidumui ir netgi ypatingam sielos asmeninio triumfo prieš kančią saldumui. Visa tai savu grožiu dar labiau įtvirtina Dievo buvimą, o ne jam prieštarauja.

5 paaiškinimas

Sielos sukūrimo teodicėja*(7) ir karmos dėsnis

Blogis paneigia Dievo egzistenciją tik tada, jei žvelgiame į pasaulį iš labai savanaudiškos perspektyvos: patvirtindami Dievo gerumą tik tada, kai jis tarnauja mūsų siekiui mėgautis ir kontroliuoti. Šitaip vertindami Dievą, tampame panašūs į išlepintą vaiką, kuris vertina tėvų charakterį pagal tai, kokių bausmių ir apdovanojimų iš jų susilaukia pats. Blogis ir kančia geriausiai suvokiami žvelgiant į pasaulį Dievo žvilgsniu, nes Jis sprendžia, kas sielai iš tikrųjų galiausiai bus geriausia, o ne tai, kas ją paviršutiniškai apdovanoja ar nubaudžia. Ilgaamžėje Indijos tradicijoje šis požiūris priskiriamas karmos dėsnio koncepcijai, kurioje suvokiama ir stengiamasi įrodyti, kad visa, kas benutiktų gyvai būtybei, netgi jei tai be galo skausminga, yra tobulos sąlygos, sukurtos Dievo, galinčios padėti pakeisti netinkamą savo elgesį ir taip pasiekti amžiną džiaugsmą. Žmonės, rimtai žvelgiantys į savo dvasinį gyvenimą, turėtų sugebėti bent jau susieti savo gyvenimo išbandymus ir kančias su asmeniniu tobulėjimu, augimu, ir galiausiai perkelti šį suvokimą į platesnę perspektyvą – į visą pasaulį. Štai kodėl blogis iš esmės a priori*(8) nepaneigia Dievo geranoriškumo. Taip, tai – karti ir sunkiai nuryjama piliulė, tačiau visos tradicinės indiškos filosofijos mokyklos, net jei jos iš pamatų nesutaria dėl esminių dalykų, sutinka dėl vieno: egzistuoja moralinė jėga, vadinama karmos dėsniu; ji yra absoliuti ir atneša aukščiausią, galutinį gėrį, netgi jeigu gyvoji būtybė laikinai patiria kančias.

6 paaiškinimas

Nuolankumas

Sieti kančią su augimu ir atsinaujinimu – tai viena. Tačiau kaip paaiškinti beprasmes kančias? Argi kančios, neturinčios jokios akivaizdžios priežasties, nemeta iššūkio Dievo egzistavimo idėjai? Bhīṣmadeva atsakė į panašų klausimą, kai mokė Yudhiṣṭhirą. Man patinka jo atsakymas iš tradicinės indiškos filosofijos perspektyvos: „Niekas negali suvokti nepaaiškinamos Viešpaties valios.“*(9) Esame supančioti egzistencijos šiame materialiame pasaulyje nuo neatmenamų laikų, todėl nebeįmanoma išmatuoti, kaip smarkiai klaidingas yra mūsų suvokimas, ir kokių priemonių tenka imtis Viešpačiui, kad mus apšviestų. Manau, kad žmogų, nuoširdžiai einantį dvasiniu keliu, turėtų stebinti tai, kiek daug jis yra patyręs nuolatinių, pabaigos neturinčių skausmingų gyvenimiškų pamokų, kurios padėjo išplėsti jo tuometinį suvokimą, nors pats žmogus tada, kai šios pamokos pasirodė jo kelyje, neturėjo jokių gebėjimų jas perprasti. Taigi iš esmės sprendimas, kaip suvokti iš pažiūros beprasmes kančias, yra toks: nuolankiai priimti faktą, kad mums trūksta sugebėjimo atskirti, kas mums iš tiesų naudinga, ir kada nors pilnai suvokti Dievo valią.

Dramblys kambaryje – blogio problema: Pripažinkite ją. Susidurkite su ja akis į akį. Teistinė išvada vis dar stipri.

 

Paaiškinimai:

*(1) Dramblys kambaryje – tai, kas akivaizdu, bet ko žmonės apsimeta nepastebintys ir nėra linkę aptarinėti.

*(2) Teodicėja – teologijos dalis, aiškinanti prieštaravimą tarp Dievo visagalybės ir blogio egzistavimo pasaulyje.

*(3) Determinizmas – filosofinė nuostata, teigianti, kad kiekvienas įvykis pasaulyje, taip pat ir žmonių mintys, pasirinkimai bei veiksmai, yra iš anksto nulemti kitų susijusių įvykių ir jų grandinių.

*(4) Alvino Plantingos santrauka šiam laisvos valios argumentui yra tokia. Pasaulis, kuriame gyvena pakankamai laisvos būtybės (ir laisva valia darančios daugiau gerų, o ne blogų veiksmų), yra vertingesnis (jei visos kitos sąlygos yra tos pačios) už pasaulį, kuriame nėra būtybių, turinčių laisvą valią. Dievas gali sukurti laisvas būtybes, bet Jis negali priversti ar nuspręsti už jas daryti vien tik tai, kas yra teisinga. Jeigu Jis taip padarytų, tada tos būtybės iš esmės nebūtų laisvos – jos nesirinktų to, kas teisinga, laisva valia. Todėl tam, kad sukurtų būtybes, gebančias pasirinkti moralinę gerovę, Jis privalo sukurti tokias gyvąsias būtybes, kurios gali pasirinkti moralinį blogį, be to, Jis negali šioms būtybėms suteikti laisvės elgtis blogai ir tuo pat metu apsaugoti jas nuo to. Žinoma, skaudu, kad vis dėlto kai kurios iš laisvų Dievo sukurtų būtybių pasiklydo, besinaudodamos savo laisve; tai ir yra moralinio blogio šaltinis. Tačiau faktas, kad laisvą valią turinčios gyvos būtybės kartais suklysta, neprieštarauja nei Dievo visagalybei, nei Jo geraširdiškumui, nes Jis būtų galėjęs užbėgti už akių blogio gimimui tik sunaikindamas galimybę egzistuoti gėriui.

*(5) Gauḍīya vaiṣṇavizme egzistuoja Śrī Rādhos (amžinos Dievo palydovės ir vidinės Jo nenutrūkstamą džiaugsmą teikiančios energijos) bei jos palydovių samprata. Jos yra tobuliausios meilės įsikūnijimas, tačiau jos neturi laisvės pasirinkti blogį.

*(6) Gottfriedas Wilhelmas (von) Leibnizas, XVII amžiaus vokiečių filosofas

*(7) Johnas Hickas išvystė idėją, vadinamą „sielos sukūrimo“ teodicėja, ir teigė, kad Dievas leido blogiui ir kančioms egzistuoti pasaulyje tam, kad išvystytų žmones į dorybingas būtybes, sugebančias sekti Jo valia.

*(8) A priori – (lot.) iš anksto, nepažinus faktų, iš pat pradžių; filosofiškai: žinios iki patyrimo, nepriklausančios nuo jo.

*(9) „Śrīmad-Bhāgavatam“ (vienas iš garsiausių Vedų šventraščių), 1 giesmė, 9 skyrius, 16 tekstas. Bhīṣmadeva ir Yudhiṣṭhira yra dvi asmenybės, kurių dialogas aprašomas šiame tekste.

 

Dhanurdhara Svamis, Atsidavimo bangos

Iš anglų kalbos vertė Lina Staponaitė

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!