Kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms? (II dalis)

blogi-dalykai-5

Šiandien tęsiame išsamų Egidijaus Gubino atsakymą klausimą, kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms.

Anksčiau rašėme…

Moterys sąrėmių metu dievagojasi, kad daugiau gyvenime nepastos, kad daugiau netektų patirti gimdymo kančių. Taip galvoja ir ligonis ant chirurginio stalo. Jis nuoširdžiai nori pakeisti gyvenimo būdą, kad daugiau nesirgtų ir vėl neatsidurtų po chirurgo peiliu. Lygiai taip ir žmogus, pakliuvęs į pavojų, prisiekinėja sau daugiau nepakartoti tos pačios klaidos. Taip ir gyvoji esybė, patekusi į pragariškas sąlygas motinos įsčiose, meldžiasi Viešpačiui ir žada Jam niekada nenusidėti, kad nebereikėtų vėl atsidurti motinos įsčiose ir patirti gimimo bei mirties kančių. Kentėdamas įsčiose, vaikas išgyvena siaubingą baimę gimti, tačiau gimęs jis jaučiasi sveikas, kupinas gyvenimo džiaugsmo ir vėl daro tas pačias nuodėmes, dėl kurių atsidūrė tokioje siaubingoje padėtyje.

Šventraštyje rašoma, kad Siela žmogaus kūne meldžiasi: „Aš ieškau prieglobsčio prie Aukščiausiojo Dievo Asmens, kuris apsireiškia įvairiais pavidalais. Viešpats – vienintelis mano prieglobstis“.

Gyvoji esybė yra materialios gamtos valdžioje ir aršiai grumiasi dėl būvio, keliaudama gimimų ir mirčių ratu. Jos sąlygotos būties priežastis yra ta, kad ji užmiršo apie savo ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu.

Toliau rašoma, kad septynių mėnesių kūdikiui nubunda sąmonė. Jis suvokia, kokiose baisiose sąlygose atsidūrė, ir meldžia Viešpaties jį išvaduoti. Skaičiuodamas mėnesius, jis nekantraudamas laukia tos dienos, kada išeis laisvėn. Šiuolaikiniai žmonės, laikantys save civilizuotomis būtybėmis, nesusimąsto, kokias siaubingas sąlygas tenka iškęsti kūdikiui motinos įsčiose ir neretai, vertindami jį kaip kliūtį savo jusliniams malonumams, bando nužudyti griebdamiesi kontraceptinių priemonių arba aborto. Nesusimąstydami apie kančias, kurias gyvoji esybė patiria motinos įsčiose, jie lyg niekur nieko mėgaujasi materialiniu gyvenimu ir ignoruoja žmogaus gyvybės formos jiems suteiktas galimybes.

Gyvoji esybė žmogaus kūne yra apdovanota išsivysčiusiu intelektu ir privalo panaudoti jį, kad ištrūktų iš užburto gimimų bei mirčių rato. Tas, kuris nepanaudoja intelekto, vadinamas šykštuoliu, kuris turi susikrovęs didžiausius turtus, bet gailėdamas išleisti ir skatiką, gėrisi vien savo turtais. Todėl žmogus, kuris nepanaudoja savo intelekto tam, kad išsivaduotų iš iliuzijos tinklų, ištrūktų iš gimimų ir mirčių rato, Vedų šventraščiuose vadinamas šykštuoliu.

Motinos įsčios – pavojinga vieta. Vienintelis jų privalumas, kad tuo metu nubunda gyvosios esybės sąmonė, ir suvokdama savo priklausomybę nuo Aukščiausiojo Viešpaties, maldauja Viešpatį ją išgelbėti. Tačiau kai tik kūdikis išsivaduoja iš tos siaubingos padėties, jis iš karto atsiduria iliuzinės energijos glėbyje. Stiprus jos poveikis priverčia kūdikį užmiršti Viešpatį ir tapatinti save su įgytu kūnu. Taip mes dažniausiai elgiamės ir dabar, kai kas nors blogo nutinka, mes prisimename Dievą, bet kai problemos išsisprendžia, Jį vėl pamirštame.

Toliau rašoma, kad kai oro slėgio stumiamas siauru tuneliu kūdikis lenda iš motinos įsčių, jo kvėpavimo sistema visiškai sutrinka ir iš nepakenčiamo skausmo jis praranda atmintį. Kai kuriais atvejais kūdikis patiria tokį siaubingą skausmą, kad gimsta nebegyvas arba leisgyvis. Galima tik įsivaizduoti, kokias kančias patiria kūdikis gimdamas. Dešimt mėnesių jis tūno siaubingose sąlygose, įsčiose, ir terminui pasibaigus yra priverstinai išstumiamas lauk.

Išstumtas iš motinos įsčių, jis patenka į tėvų rankas, kurie negali suprasti, ko jam reikia, bet jie – vieninteliai, kurie gali juo pasirūpinti. Jam duodama tai, ko jis nenori, tačiau kūdikis, būdamas visiškai bejėgis, negali atsisakyti.

Išstumtas iš motinos įsčių, kūdikis atsiduria visiškai priešingose sąlygose. Jis nori valgyti viena, o jam duodama visai kas kita, nes niekas nesupranta, ko jis nori, o pats jis bejėgis atsisakyti to, kas jam duodama. Kartais kūdikis verkia prašydamas motinos pieno, o auklė, nutarusi, kad jam skauda pilvuką, duoda jam karčius vaistus. Kūdikis nenori jų gerti, bet jis neturi galimybės pasipriešinti. Taigi, išstumtas iš motinos įsčių, jis atsiduria labai nepavydėtinoje padėtyje, ir jo kančios toli gražu nesibaigia.

Išaugus iš vaikystės kančios neišnyksta: jis turi eiti į mokyklą, kurios visa širdimi nekenčia. Jis nori žaisti, bet jį verčia eiti į mokyklą, mokytis, ruoštis egzaminams. Jis kankinasi ir dėl to, kad ne visada gauna tokių žaislų, kokių nori, dėl to jis smarkiai nusimena ir kenčia. Kitaip sakant, ir išaugus iš vaikystės, tapus paaugliu, o vėliau jaunuoliu, kančios nė kiek nesumažėja, žmogus yra ne ką laimingesnis negu buvo vaikystėje. Vaikų norams ir kaprizams nėra ribų, ir jei jie negauna to, ko trokšta, duoda valią pykčiui, kuris tampa naujų kančių priežastimi.

Lygiagrečiai su kūnu auga ir žmogaus puikybė. Kurstydamas savo puikybę ir pyktį, kurie pražudo sielą, žmogus neranda santarvės su jį supančiais žmonėmis, kurie, kaip ir jis, yra užvaldyti geismo.

Neišmanymo veikiama gyvoji esybė laiko materialų kūną, sudarytą iš penkių pradmenų, savo tikruoju „aš“. Ši klaidinga samprata verčia gyvąją esybę laikinus dalykus laikyti savo nuosavybe ir vis giliau panardina ją į neišmanymo tamsybes.

Gyvoji esybė yra amžina, bet kadangi laikinus daiktus ji ima laikyti amžinais ir vadovaujasi klaidinga samprata, kas yra gerai ir kas yra blogai, ji vis labiau grimzta į neišmanymą ir pasmerkia save materialioms kančioms.

Dėl laikino kūno, kuris yra nepaliaujamų neramumų šaltinis ir nuolat lydi žmogų, surakintą neišmanymo ir karminės veiklos grandinių, žmogus atlieka poelgius, kurie verčia jį vėl gimti ir mirti materialiame pasaulyje.

Sąlygotame būvyje gyvoji esybė tapatina save su kūnu ir užmiršta apie savo amžinus santykius su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Visi jos veiksmai grindžiami kūno interesais.

Vadovaudamasi šia klaidinga samprata, gyvoji esybė atlieka poelgius, kurie yra jos gimimų įvairiomis gyvybės rūšimis bei mirčių priežastis. Kol žmogus neišsivaduos iš kūniškos būties sampratos, jis bus priverstas nuolat gimti ir mirti.

Jei patyrusi šitiek kančių ir vėl gavusi galimybę gimti žmogaus kūne, gyvoji esybė iššvaisto savo brangų laiką bendraudama su žmonėmis, kuriems terūpi seksas ir skanus maistas, ji vėl degraduoja ir patenka į pragarą. Daugumos žmonių poreikiai gyvenime – patenkinti liežuvį ir genitalijas. Tokia materialaus gyvenimo esmė – valgyti, gerti ir linksmintis, nesusimąstant apie dvasinę savojo „aš“ prigimtį ir dvasinio pažinimo kelią.

Todėl ir sakoma, kad išmintingas žmogus vengia pražūtingos draugijos ir stengiasi kuo daugiau bendrauti su šventomis asmenybėmis. Bendraujant su dvasiškai pažengusiais žmonėmis, abejonės dėl dvasinio gyvenimo tikslo išnyksta ir žmogus sparčiai žengia pirmyn dvasinės savivokos keliu.

Karminė gyvosios esybės veikla nulemia kokį kūną su jam tinkančiais materialiais protu ir juslėmis ji gaus. Kai gyvoji esybė baigia išgyventi atitinkamo etapo veiklos pasekmes (karmą), ta pabaiga vadinasi mirtimi, o kai ji pradeda patirti naujo savo veiklos etapo pasekmes, ta pradžia vadinama gimimu.

Gyvenime matome, kad dėl skirtingos karmos vienas žmogus gimsta turtingoje, kitas – vargingoje šeimoje, nors abu gimsta toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, toje pačioje aplinkoje. Žmogus su doringų darbų kraičiu gauna galimybę gimti turtingoje ar dorybingoje šeimoje, o tas, kuris susikrovė nuodėmių kraitį, gimsta žemoje, vargingoje šeimoje. Pakeisti kūną, reiškia pakeisti veiklos lauką. Analogiškai, vaikui išaugus, tapus jaunuoliu, jo vaikiškus žaidimus pakeičia jauno žmogaus veikla.

Išmintingas žmogus, suprantąs gyvenimo ir mirties filosofiją, negali abejingai klausytis apie pragariškas gyvenimo sąlygas motinos įsčiose bei apie kančias, kurias gyvoji esybė patiria gimusi. Bet šias problemas reikia spręsti. Išmintingas žmogus turi suprasti, kad materialus kūnas yra amžinų kančių priežastis. Užuot tuščiai sielvartavęs, jis turi stengtis rasti vaistų nuo šios ligos. Atsakymą į šį klausimą galima sužinoti bendraujant su išvaduotomis sielomis, išvaduotomis asmenybėmis, tada pajėgsime išspręsti visas gyvenimo problemas, taip pat ir gimimo bei mirties problemą.

Remiantis žiniomis, pateiktomis šiuose Vedų raštuose, galime teikti, kad kol mes turime materialų kūną, tol mūsų problemos ir kančios neišvengiamos. Todėl mums reikia ieškoti išsivadavusios sielos arba tikro dvasinio mokytojo, kuris mums gali padėti nukirsti tikrąsias materialių kančių šaknis.

Linkiu jums kuo geriausios kloties!

Egidijus Gubinas

Klausimai-atsakymai Čikagos laikraščiui „Geras“

Redagavo Lina Šimelionytė

Paveikslėliai iš puslapio Gubinas.lt

Pasidalinkite su kitais!