Kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms? (I dalis)

blogi-dalykai

„Sveiki, Egidijau, mano vyras neatsigauna po komos jau beveik 2 mėnesius. Buvo insultas. Jaunas vyras, trys vaikai, o mano gyvenimas sužalotas. Norėčiau, kad jis iš lovos pakiltų atsimerkęs ir toliau tęstų gyvenimą, tačiau gydytojai ligoninėje nieko man nebežada. Kodėl taip nutiko? Ar čia pamoka man, ar vaikams, ar vyrui? Gyvenome darniai, kitiems nieko blogo nedarėme, kodėl tokia bausmė? Ką galima būtų pakeisti? Kaip toliau gyventi? Būsiu dėkinga už atsakymą. Aurora A.“

Dėkoju už klausimą ir nuoširdžiai jus užjaučiu. Asmeniškai aš nemažą savo gyvenimo dalį bandžiau ir bandau suprasti, kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms. Pabandysiu ir jums paaiškinti tai, kas man padėjo geriau suprasti atsakymus į šiuos klausimus.

Kartą vienoje paskaitoje moteris uždavė kažkuo panašų  klausimą vienam mokytojui, „ką man daryti? Aš esu nuolat skriaudžiama šeimoje ir kenčiu nuo savo vyro“. Šis mokytojas atsakė gana vaizdžiai ir filosofiškai: „Ką jūs įprastai darote, jeigu virtuvėje pamatote tarakoną? Turbūt dauguma įprastai imate šlepetę ir norite…, bet jeigu tarakonas bėgiotų kur nors laukuose arba bent jau po grindjuostėmis, tai jam „šlepetė“ ir negrėstų… lygiai taip pat ir mes, kol esame ne savo tikruosiuose namuose, kol esame materialiame pasaulyje, tol ir mus nuolat lydi baimė, ligos, kančia, nerimas ir mirtis.“

Mes kenčiame nuo savo veiksmų, kuriuos atlikome praeituose gyvenimuose, bet dabar neprisimename. Atrodo, kad aš dabar nieko blogo nepadariau, tad kodėl turiu kentėti? Kaip aiškinama senovės raštuose Vedose, mes gyvename ne vieną kartą, nuolat keliaujame iš kūno į kūną ir taip patirdami savo veiksmų atoveiksmius kenčiame.

Kol mes keliaujame iš kūno į kūną, tol esame priversti kentėti. Kaip teigia dvasinis mokytojas A. Č. Bhaktivedanta  Svamis Prabhupada, intelektualumas pasireiškia tada, kai mes bandome išspręsti tokias  gyvenimo problemas kaip – išsilavinimas, sveikatos klausimai, ekonomika, mokslas ir t. t., tačiau koks yra sprendimo būdas mūsų pagrindinėms kančioms – gimimui, mirčiai, senatvei ir ligoms?

Kadangi niekas negali rasti jokio sprendimo būdo šioms pagrindinėms mūsų problemoms, todėl sprendimas atidedamas į šalį ir toliau yra tęsiamas laikinų problemų sprendimas, tokių kaip ekonomikos augimas, bendro vidaus produkto didinimas, geresnė gyvenimo sąlygos ir t. t. Žmogus visą savo gyvenimą sprendžia šias laikinas problemas. Taip yra iššvaistomas brangus laikas žmogaus gyvenimo formoje. Jeigu žmogus visą savo gyvenimą paskyrė tik laikinų problemų sprendimams ir neieškojo atsakymų į amžinosios būties klausimus, jis pragyveno gyvenimą nesėkmingai.

Kiekvienas žmogus turėtų suprasti savo padėtį. Kiekvienas žmogus turėtų siekti išmokto nešvaistyti savo brangaus laiko tik laikiniems klausimams. Jis turėtų pasinaudoti proga ir būdamas žmogumi pažinti Kūrėją ir ieškoti sprendimo gimimui, mirčiai, senatvei ir ligoms. Vertėtų stengtis suvokti, kad tikrasis žmogaus intelektualumas, tai suprasti save kaip dvasinę sielą, kuri yra neatskiriama Dievo dalelė. Todėl išmintingas žmogus neturėtų atsiduoti tik kūniškiems malonumams, nes taip jis pasmerkia save nuolat gimti ir mirti.

Tai patvirtina ir šiuolaikiniai mokslininkai, tokie kaip Jimas Tuckeris savo knygoje „Sugrįžimas į gyvenimą“. Šioje knygoje yra pateikiamos neįtikėtinos istorijos vaikų, kurie prisimena ankstesnius gyvenimus. Mokslininkas, rinkdamas ir tikrindamas kiekvieną pasakojimo detalę, pateikia nenuginčijamų reinkarnacijos įrodymų, priversiančių suabejoti net didžiausius šios temos skeptikus.

Tokia informacija pateikta ir senovės Vedų raštuose, todėl didžiąją atsakymo dalį pateiksiu remdamasis šiais raštais – Bhagavata Purana, dar kitaip vadinama Šrimad-Bhagavatam su A. Č. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados komentarais. Raštų trečioje giesmėje yra skyrius apie gyvųjų esybių klajones, kurį perskaičius man atėjo aiškumas, kokia yra tikroji mūsų kančios priežastis. Labai tikiuosi, kad jums šios žinios padės ir galbūt suteiks vidinės ramybės.

Taigi, ten rašoma, kad gyvoji esybė, siela, su vyro sėkla patenka į tam tikros moters įsčias ir įgyja tam tikrą kūną. Lytinio akto metu su vyro sėkla siela patenka į atitinkamos moters įsčias, kur susiformuoja atitinkamas kūnas. Taip į šį pasaulį ateina visos sąlygotos esybės.

Kūnas, kurį gauna siela, formuojasi vienu iš keturių būdų priklausomai nuo to, kokiai gyvybės rūšiai priklauso. Medžių bei kitų augalų kūnai išdygsta iš žemės. Musės, vabzdžiai, mikrobai gimsta iš prakaito. Trečio tipo gyvųjų esybių kūnai pradeda formuotis kiaušinyje, o dar kitų išsivysto iš gemalo. Paukščių įsčiose gemalas įgauna kiaušinio pavidalą, o žmonių ir gyvūnų – mėsos gumulo pavidalą. Ten aiškinama, kad siela gali gauti ne tik žmogaus kūną.

Pirmą mėnesį susiformuoja gemalo galva, o antro mėnesio pabaigoje tampa matomos rankos, kojos ir kitos kūno dalys. Trečio mėnesio pabaigoje gemalas jau turi kojų bei rankų pirštus su nagais, pasidengia plaukelių danga, susiformuoja kaulai, oda, lytiniai organai bei kitos kūno angos: akys, šnervės, ausys, burna bei išeinamoji anga. Maitindamasis motinos valgomu maistu ir skysčiais, kuriuos ji geria, vaisius palaipsniui auga.

„Markandeya Puranoje“ pasakyta, kad motinos žarnyne bambagyslė, sanskrite vadinama apyayani, jungia motiną su vaiko pilvu ir per ją kūdikis, tūnantis motinos įsčiose, maitinasi motinos suvalgytu maistu. Tokiu būdu jis gauna maistines medžiagas iš motinos žarnyno ir diena po dienos auga jos įsčiose. Šiuolaikinė medicina be išlygų patvirtina „Markandeya Puranos“ informaciją apie tai, kaip kūdikis vystosi motinos įsčiose.

Kadangi vaikas priklauso nuo maisto, kurį vartoja motina, nėštumo metu moteris turi laikytis tam tikrų mitybos apribojimų. Jai negalima vartoti daug druskos, pipirų, svogūnų ir panašių produktų, nes kūdikio kūnas yra labai gležnas ir jautrus tokiam aštriam maistui. Įvairūs apribojimai ir atsargumo priemonės, kurias Vedų šventraščiai nurodo nėščioms motinoms, teigiama linkme veikia vaiko vystymąsi.

Ten rašoma, kad gyvosios esybės kančios prasideda dar prieš jai išvystant šviesą, motinos įsčiose. Ji patiria kančias tą pačią akimirką, kai sueina į sąlytį su materialiu kūnu. Deja, mes užmirštame baisias kančias, kurias turėjom iškęsti motinos įsčiose, ir gimimo kančioms neteikiame ypatingos reikšmės. Kaip kūno formavimosi motinos įsčiose metu, taip ir mirties metu, gyvoji esybė patiria daug kančių. Tačiau, nepaisant šių patirčių, veikiant iliuzinei energijai mes viską užmirštame ir vėl vejamės vadinamąją laimę, kuri tėra laikina kančių pertrauka.

Toliau rašoma, kad motinai valgant kartų, aštrų, pernelyg sūrų ar rūgštų maistą, jos įsčiose tūnantis kūdikis raitosi iš nepakenčiamo skausmo, o mes negalime ir įsivaizduoti kančių, kurias kūdikis patiria motinos įsčiose. Kūdikio padėtis yra pragariška, bet jis neturi išeities. Jo sąmonė dar menkai teišsivysčiusi, todėl jis pajėgus iškęsti šias kančias, priešingu atveju, jis mirtų iš skausmo.

Suaugęs žmogus tokioje visiškai suvaržytoje padėtyje, kaip kūdikis motinos įsčiose, neišgyventų nė kelių sekundžių. Deja, mes užmirštame visas šias siaubingas kančias ir bandome rasti laimę, nesusimąstydami apie tai, kaip ištrūkti iš gimimų ir mirčių rato. Civilizacija, kuri nesvarsto šių problemų, yra pasmerkta, nes nesuteikia žmonėms galimybės įsisąmoninti, kokius pavojus slepia materiali būtis.

Gimęs kūdikis paprastai užmiršta apie kančias ir nelaimes, patirtas ankstesniuose gyvenimuose, tačiau suaugęs ir skaitydamas autoritetingus šventraščius, tokius kaip „Šrimad-Bhagavatam“, jis bent jau gali sužinoti, kokias kančias patiria gimdamas ir mirdamas. Jei mes netikime šventraščiais – tai kita kalba, tačiau tas, kuris tiki šventraščių žodžiais, turi gyventi taip, kad pasiruoštų ištrūkti iš materialios būties kalėjimo į laisvę. Žmogui duota ši privilegija. Todėl tie, kurie nepaiso šių priminimų apie tai, kad žmogaus gyvenimas kupinas kančių, lyginami su savižudžiais. Vedų raštuose pasakyta, kad tik žmogaus kūnas suteikia gyvajai būtybei galimybę atsikratyti neišmanymo ir perplaukti materialios būties vandenyną.

Laukite tęsinio…

Egidijus Gubinas

Klausimai-atsakymai Čikagos laikraščiui „Geras“

Redagavo Lina Šimelionytė

Paveikslėliai iš puslapio Gubinas.lt

Pasidalinkite su kitais!