Kodėl atidėliotojai atidėlioja?

photo-1500933867405-04002088bbe8

Gali būti, kad šią akimirką jūs „užsiimate atidėliojimu“ ir šį straipsnį pradėjote skaityti vien todėl, kad ieškojote priežasčių nedaryti kažko, ką planuojate padaryti jau keletą valandų, dienų, savaičių ar net mėnesių. Ir greičiausiai, kad tas ilgą laiką atidėliojamas „kažkas“ – ne visai smulkmena, besivoliojanti jūsų gyvenimo pakraštyje ir nereikalaujanti jokio dėmesio. Tas „kažkas“ jums yra svarbu, bet kažkodėl niekaip nesulaukia savo laiko, akimirkos „kada rankos prieis“, idealių sąlygų, aplinkybių, tinkamo vaikų amžiaus ar nežinia ko. Ech, kaip aš jus suprantu. Nes būtent dėl tokio absoliučiai nelogiško ir kartais sunkiai sveiku protu paaiškinamo savo elgesio kažkada ir įsitraukiau į šio reiškinio tyrinėjimus.

„Kodėl aš atidėlioju dalykus net ir tada, kai žinau, jog tai gali turėti nemalonių, o gal net ir skaudžių pasekmių?“ – teko paklausti savęs, prieš tai pripažinus karčią tiesą, kad toks reiškinys mano gyvenime egzistuoja.

Pirmasis verdiktas skambėjo ne itin džiuginančiai. „Tinginė!“, – tvirtai nusprendė vidinis kritikas, įpratęs dulkėmis paversti viską, kas tik užgimdavo galvoje. Bet jis buvo neteisus. „Atidėliojimas – tai ne tingėjimas. Tingus žmogus nenori nieko daryti ir dėl to nejaučia jokio nerimo. Atidėliotojas džiaugtųsi kažką nuveikęs, bet jis tiesiog negali nieko pradėti“, – savo knygoje „The End of Procrastination“ rašo Petr Ludwig ir priduria: „Atidėliojimo nereikėtų painioti ir su poilsiu. Ilsėdamiesi mes užsipildome nauja energija, o atidėliodami – atvirkščiai – ją prarandame. O kuo mažiau mes turime energijos, tuo didesni šansai ir toliau atidėti reikalus neapibrėžtam terminui ir nieko nedaryti“. Kadangi autoriaus išvados buvo paremtos daugiau nei 120 mokslinių tyrimų, vidinis kritikas informaciją suvirškino. „Ne tinginė… tai kas su tavim negerai?!“, – beveik paniškai trepsėjo didysis kritikuotojas ir vertė toliau ieškoti paaiškinimų.

Tada dar bandžiau savo atidėliojimą pateisinti tuo, kad turėdama prigimtinį adrenalino poreikį, efektyviau tvarkau reikalus ekstremaliom sąlygom, t. y. kai jau nebėra kur trauktis, imu ir padarau. Bet nuoširdžiai paanalizavusi kai kuriuos epizodus, suvokiau, jog ši priežastis tėra patogus bandymas pasiteisinti, nes realybėje net ir ekstremaliom sąlygom galiu nedaryti to, kas yra svarbu, ir užsiiminėti visiškai nereikšmingais dalykais.

Taip sluoksnis po sluoksnio, lyg archeologė, kasinėjau priežastis ir artėjau link atsakymų, padėjusių ir tebepadedančių tomis akimirkomis, kai norisi atsitraukti nuo svarbių reikalų ir pabimbinėti, kad ir veidaknygės platybėse. Taigi…

Kodėl mes atidėliojame?

Organizacinės elgsenos ir žmogiškųjų išteklių srities profesorius Piers Steel teigia, kad maždaug 95 % žmonių prisipažįsta atidėliojantys darbus ir kitus jiems svarbius reikalus. Galima įtarti, kad likę 5 % tiesiog to nepripažįsta. Tad jaučiausi tame labai nevieniša 🙂

Vieną iš atidėliojimo priežasčių nagrinėja psichologijos profesorius Timothy A. Pychyl. Jis teigia, kad atidėliojimas yra visiškai pasąmoninė, emocinė reakcija į tai, ko mes nenorime daryti. Kuo nemalonesnis reikalas, tuo labiau jį norisi atidėti. Savo tyrimuose T. Pychyl išskiria septynis faktorius, kurie daro įtaką atidėliojimui. Paprastai mes linkę atidėlioti tuos darbus ir reikalus, kurie:

(-) Mums yra nuobodūs.

(-) Gali baigtis nusivylimu.

(-) Atrodo sudėtingi.

(-) Gali būti interpretuojami nevienareikšmiškai.

(-) Neaiškūs ir „išplaukę“.

(-) Neteikia mums vidinio pasitenkinimo.

(-) Asmeniškai mums atrodo beprasmiai.

Pagalvokite apie tai, ką jūs dabar norite atidėti ir pamatysite, kad tas užsiėmimas turi kelis (o gal ir visus) požymius, stiprinančius tikimybę, kad jis bus atidėtas. Bent vieną aš visada atrandu.

T. Pychyltaip pat teigia, kad neurologinių procesų lygmenyje logiško paaiškinimo atidėliojimas neturi. Smegenyse vyksta kažkas tokio: reakcija stebima limbinėje sistemoje – už emocijas atsakingoje smegenų dalyje, kuri siunčia stiprų signalą į prefrontalinę žievę, atsakingą už racionalumą ir ne tik. Kažkodėl ši racionalioji dalis pasiduoda tą pačią akimirką, kai tik mes metame reikalus ir pasineriame į interneto vandenyną ar žiūrime dar vieną nebūtinai mėgiamo serialo seriją. Išsijungia ir tiek. Racionalumas baigiasi.

Kas ne taip su ta racionaliąja dalimi?

Žaismingai atidėliotojo smegenyse vykstantį procesą iliustruoja Tim Urban savo pranešime. Pažiūrėkite vaizdo įrašą. Sprendimo gal nerasite, bet bent smagiai dar šiek tiek paatidėliosite  🙂

Ką gi daryti?

Dažniausias patarimas, kurį aptinkame nagrinėdami atidėliojimo temą skamba tiesiog – „liaukis atidėlioti“. Vat imk ir liaukis. Paprasta. Bet pasakyti atidėliotojui „liaukis atidėlioti“ tai tas pats, kas pasakyti į krantą išmestam banginiui, jog jam reikėtų vengti buvimo ne vandenyje. Patarimas „liaukis atidėlioti“ yra puikus patarimas tik tiems, kurie atidėliojimu vadina tris trumpus vizitus į veidaknygę ir tai tik darbo metu. Ir dar tiems, kurie tikram atidėliotojui stengiasi įteigti: „Neatidėliok reikalų ir viskas tavo gyvenime bus gerai! Žinok man tai veikia!“ Esmė tame, kad nemokantys atidėlioti nesupranta, jog tikriems atidėliotojams atidėliojimas – tai ne dar viena papildoma funkcija. Tai yra tai, ko jie nežino, kaip nedaryti. Tai – labai rimtas reikalas, ties kuriuo teks padirbėti.

T. Pychylteigia, kad mes galime padėti už racionalius sprendimus atsakingai smegenų daliai nugalėti išdykusią „beždžionėlę“, atitraukiančią mus nuo tikrai svarbių užsiėmimų. Jeigu kalbame apie ne itin reikšmingus atidėliojimus, yra paprastų būdų, kurie praktikoje veikia. Mėginau, iš tiesų veiksmingi. Štai kelios rekomendacijos iš įvairių knygų ir gyvenimo.

  1. Atraskite užduotyje tai, kas jus skatins.

Jeigu turite užduotį, kurios niekaip negalite atlikti ir vis atidedate, pirmiausiai paanalizuokite, kuris iš septynių T. Pychyl įvardintų faktorių jus veikia labiausiai. Pavyzdžiui, turite užduotį padaryti mėnesio ataskaitą, o stipriausiai veikiantis faktorius – nuobodulys. Ką galima su tuo daryti? Vienas iš variantų – pažiūrėti į užduotį kaip į žaidimą. Galima nustatyti laikmatį ir paskaičiuoti, kiek žodžių galite parašyti per 20 minučių. Dar galima suorganizuoti su kolegomis lažybas ir sutarti dėl apdovanojimo, kurį jūs gausite, kai atliksite darbą. O jeigu labiau skatina ne „riestainis“, o „botagas“, sutarkite dėl bausmės, kuri bus, jeigu neįvykdysite susitarimo. Arba, jeigu jūs turite užduotį, kuri atrodo gan nevienareikšmiškai, galite pradžiai iš jos „ištraukti“ tas dalis, kurios jums aiškios ir pradėti nuo jų, o palengva ir visa užduotis įgaus aiškumo. Arba pagalvokite apie tai, kaip šią užduotį atliktų kitas žmogus – kolega, kaimynas ar Brad’as Pitt’as. Ir kilusias idėjas pradėkite realizuoti.

Jeigu visiškai sunku aptikti tai, kas jus skatina pradėti darbą, galite panaudoti „5 KODĖL“ techniką. Man ji labai patinka ir leidžia žvilgtelti kiek giliau.

Pavyzdžiui, jau kurį laiką svajojate apie savo veiklą, bet kadangi prieš akis – nežinomybė ir baimė nusivilti, jūs vis atidedate šį sprendimą ir nepradedate judėti link savo svajonės. Pamėginkite paanalizuoti:

KODĖL aš noriu turėti savo veiklą? Atsakymas, pavyzdžiui, todėl, kad noriu dirbti laisvu grafiku.

KODĖL aš noriu dirbti laisvu grafiku? Kad galėčiau pati spręsti, kada, kaip ir kiek dirbti.

KODĖL aš noriu pati spręsti, kaip dirbti? Nes noriu būti atsakinga pati už save.

KODĖL aš noriu būti atsakinga pati už save? Nes tada jausiuos laisva.

KODĖL aš noriu jaustis laisva? Aš noriu gyventi savo gyvenimą!

 

Tų KODĖL gali būti ir daugiau, svarbiausia, kad ateitumėte iki savojo KODĖL. O tuomet tikrai bus lengviau pradėti. Tiesa, atliekant šį pratimą, dėmesį reikėtų koncentruoti į tai, kur noriu ateiti, o ne į tai, nuo ko noriu pabėgti.

  1. Nepersistenkite.

Ne retai nutinka taip, kad beatidėliodamos taip save užgraužiame, kad įvyksta „sprogimas“ ir vieną dieną, rimtai supykusios ant savęs, nusprendžiame – viskas, toliau taip nebegalima, nuo šios akimirkos pradėsiu. Viską, ką iki šiol atidėliojau. VISKĄ! Ir tai – bėda. Racionalus protas iš anksto supranta, kad tiek pavežti bus sudėtinga ir „įjungia“ pasipriešinimo mechanizmą. Todėl geriau pradėti mažais žingsniais ir palengva. Pavyzdžiui, jūs planuojate didelį projektą, kurio paruošimui reikia išanalizuoti daugybę sausų ir nuobodžių duomenų. Vien žiūrint į tai, visas vidus susitraukia ir norisi pabėgti į malonesnius reikalus. Todėl daug efektyviau bus tai pradėti daryti dalimis. Pagalvokite, kiek laiko jūs galėtumėte išlaikyti dėmesį ties šiuo darbu. Valandą? Ne, nepavyks? O gal pusę valandos? Taip pat netinka? Penkiolika minučių? Kiek laiko užduoties atlikimui galite skirti be pasipriešinimo? Penkias minutes? Puiku. Skirkite tik tiek. O tada – dar penkias. Ir dar penkias. Ir net nepastebėsite, kad ne tik pradėjote, bet ir projektas visai smagiai įgauna pagreitį.

  1. Pradėkite daryti. Tiesiog pradėkite.

Tie dalykai, kuriuos mes atidėliojame, realybėje dažniausiai būna nei itin sudėtingi, nei labai baisūs, bet visuomet yra viena akimirka, nulemianti, kas ką nugalės – ar racionalus protas, ar trumpalaikio malonumo siekianti „beždžionėlė“. TIK viena akimirka, nuo kurios priklauso pradėsite ar nepradėsite daryti. O pradėti yra labai svarbu. Tegu pabaigsite ne iš karto, bet ilgamečių stebėjimų rezultatai parodė, kad mes geriau įsimename nepabaigtas užduotis nei visiškai atliktus darbus. Kai kažką pradedame, tai tampa panašu į galvoje įkyriai įstrigusią melodiją, kuri vis sukasi, sukasi, sukasi. Pradėtas darbas suteikia daugiau šansų, kad jis bus ir pabaigtas. Todėl, kai ruošiatės ką nors pradėti daryti ir netikėtai aptinkate save nuklydusią į pievas, mintimis įsodinkite „beždžionėlę“ į raketą, suskaičiuokite „penki – keturi – trys – du – vienas“ ir išsiųskite nenaudėlę į kosmosą. Tegu pakeliauja, kol jūs darysite tai, ką ir planavote padaryti. Tai, kas jums bus naudinga ir ves ten, kur ir norite būti – į realizuotų svajonių, pasiektų tikslų ir laisvės šalį.

Pateiktos rekomendacijos yra absoliučiai elegantiškos savo paprastumu. Ir tikrai veikiančios. Jeigu pradėsite daryti bent tai, po metų-kitų aptiksite, kad atidėliojate vis mažiau ir mažiau, o kai kurie dalykai, kuriuos atidėliojote metų metus, jau ėmė ir įvyko.

O jeigu norite susitvarkyti su giliau slypinčiomis atidėliojimo priežastimis, kviečiu į internetinę programą DRĄSI! Nauja grupė jūsų laukia. Junkitės ir laisvinkitės iš atidėliojimo istorijų ČIA. Be abejo, visada galima tai atidėti ateičiai.

Stiprių pradžių linkinti

Ilona

Drasagyventi.lt

Paveikslėlis iš svetainės Drasagyventi.lt

Pasidalinkite su kitais!