Keturios frazės, kurių tėvai neturėtų sakyti savo vaikams

12909692_10153980982862177_3385416286284420420_o

Pokalbiai su vaikais – net jei tai paprasčiausi žaismingi tauškalai – tai lengvas būdas puoselėti jų augimą ir savo santykius su jais. Tiesą pasakius, šis tyrimas parodė, kad tai, kiek žodžių vaikas išgirsta per pirmuosius kelis savo gyvenimo metus, daro tiesioginę įtaką jo kalbiniams gebėjimams ir netgi intelekto koeficientui.

Pirmieji žodžiai, kuriuos vaikai išgirsta iš mūsų lūpų, paprastai būna švelnūs ir gražūs. Tačiau atžaloms augant problemas, susijusias su jų auklėjimu, spręsti pasidaro vis sunkiau. Pasitaiko, kad staiga pasijuntame su vaikais šnekantys netgi per daug: nuolatos jiems nurodinėjame, verčiame, taisome, klausinėjame, drąsiname ir padedame.

Retkarčiais kalbėti mažiau reiškia daugiau. Štai keturios frazės, kurių niekada neturėtumėte sakyti savo vaikams – visai nesvarbu, koks jų amžius. Žinoma, tai ne dogmos; tačiau šie patarimai gali padėti auginti įkvepiančius santykius su savo vaikais.

  1. „Staigiai atsiprašyk!“

Priverstinis atsiprašymas – tai visai ne atsiprašymas. Jis niekam nepadeda jaustis geriau.

Kaip elgtis tokioje situacijoje? Taip, jeigu jūsų vaikas ką nors nuskriaudė visai netyčiomis, jūs tikrai turėtumėte išmokyti jį atsiprašyti iškart. Toks auklėjimas neigiamo atsako nesusilauks. Tačiau ką daryti, jei jis ką nors nuskriaudė tyčia? Paprastai vaikus verčiame atsiprašyti, nes norime, kad jie būtų atsakingi, suvoktų, jog pasielgė netinkamai, ištaisytų savo klaidą ir, galiausiai, daugiau jos nekartotų. Vis dėlto, geriau ne versti vaikus atsiprašyti dirbtinai, o paprašyti patiems paaiškinti, ką padarė netinkamai, kaip tai privertė jaustis kitą žmogų, ir skatinti, kad jie pateiktų pasiūlymus, ką kitą kartą būtų galima daryti kitaip.

Tokios priemonės pakeis vaikų elgesį ateityje ir leis nuskriaustiesiems pasijusti geriau.

  1. „Onutė – mano neklaužada“ arba „Petriukas – mano mažas velniūkštis“

Nedarykite kategoriškų išvadų apie savo vaikų charakterį – ypač jiems esant šalia. Verčiau kategoriškai vertinkite jų elgesį. Teisingos ar ne, etikečių vaikams geriau neklijuoti. Specifinių etikečių klijavimas žmonėms trukdo jiems keistis, be to, gali būti, kad dėl jų jie bus labiau linkę sekti įvairiais stereotipais.

Aptarkime tyrimą, kurio metu paskutinio kurso studentėms buvo duodami lapai su matematinėmis užduotimis. Tos, kurios tyrimo pradžioje pažymėjo savo lytį, uždavinius sprendė prasčiau negu tos merginos, kurioms lyties nurodyti nereikėjo visai. O tos, kurios turėjo pažymėti, kad yra kilusios iš Azijos, testą išsprendė geriau už tas, pas kurias lapuose šio klausimo nebuvo. Veikiausiai toks palaikymas, susijęs su tautybe ir stereotipu, kad azijiečiai gabūs matematikai, suveikė kaip savaime išsipildanti pranašystė.

  1. Bet koks melas

Kai esate tėvai, meluoti tikrai išmokstate. Būtų sunku rasti tėvus, kurie nėra grasinę savo vaikams, kad tiesiog paliks juos žaidimų aikštelėje, jei jie nelips į automobilį ir nevažiuos namo. Bet juk iš tiesų jūs ten jų nepaliktumėte, net jei siekdami pagąsdinti ir paskatinti juos greičiau bėgti į automobilį, iš tiesų pavažiavote porą centimetrų. Jei teiginys, kurį sakote savo vaikams, yra ne tiesa, nesakykite jo. Juk nenorite paaukoti savo vaiko pasitikėjimo jumis mainais į tinkamą jo elgesį.

  1. „Tu pats geriausias futbolininkas pasaulyje!“ arba „Tu pati protingiausia šios mokyklos mergaitė!“

Negirkite jų, vartodami žodžius su aukščiausiuoju laipsniu. Jei girsite kiekvieną vaiko padarytą smulkmeną, gali ateiti diena, kai gyvenimas sužlugdys taip išugdytą perfekcionizmą, o jūsų nebus šalia, kad jį apsaugotumėte. Vaikai neturėtų manyti, kad būtų ne pačiam geriausiam kokioje nors srityje yra apgailėtina nesėkmė – iš tiesų niekas nėra tobulas ir pats geriausias kiekvienoje veikloje.

Trokštame, kad mūsų vaikai būtų tikri profesionalai, kad ir ką bedaryti, tačiau viena iš tėviškų pareigų taip pat yra padėti jiems atrasti tai, kas įkvepia labiausiai. Jei vaikai vertins ir džiaugsis tik pasirodę tobulai, jie vengs gana neaiškaus bandymų ir klaidų kelio, vedančio į tikrųjų gyvenimo vertybių atpažinimą. Jei vaikai kokioje nors veikloje stengiasi iš visų jėgų, koncentruokitės į tai, kaip tuo užsiimdami jie jautėsi, o ne į tai, kokie buvo veiklos rezultatai.

Bendravimo su vaikais modeliai, kuriuos susikuriame, apibrėžia mūsų santykius su jais. Nepakanka tiesiog vis dar su jais kalbėtis, kai vaikai auga. Turime išmokti kalbėti (ir nekalbėti) tinkamai. Auklėdami vaikus turime palikti jiems erdvės – kad jie galėtų keisti savo elgesį ir savybes (tuo pat metu išlaikydami stabilų asmenybės pagrindą, prie kurio panorėję galėtų grįžti). Kalbėtis su šeimos nariais labai svarbu. Tačiau būtina žinoti, ką dera nutylėti.

Pagal Mindbodygreen.com straipsnį parengė ir iš anglų kalbos vertė Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!