Kauno „Ohel Jaakov“ choralinė sinagoga: kas slypi už XIX a. mūrų

KVK_2815-1024×683

„Balarama.lt“ drauge su puslapiu „Kas vyksta Kaune“ kviečia užsukti į įvairių religinių konfesijų maldos namus, esančius Kaune. Šį kartą lankomės Kauno „Ohel Jaakov“ choralinėje sinagogoje, tokių šalyje išlikusios vos dvi (kita Vilniuje). Į sinagogą užeiti kviečia Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas Mauša Bairakas.

Jis apgailestaudamas tarsteli, kad iki Antrojo pasaulinio karo Kaune gyveno apie trisdešimt aštuonis tūkst. žydų ir veikė daugiau kaip trisdešimt sinagogų bei maldos namų, o dabar čia gyvena apie šimtą šešiasdešimt žydų ir tebeveikia tik ši, E. Ožeškienės g. 13 stūksanti, dangaus mėlio sinagoga. Kitos buvo perstatytos į sandėlius, gyvenamuosius namus, cechus ar sunaikintos per Antrąjį pasaulinį karą bei pokariu.

Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas M. Bairakas. (R. Tenio nuotr.)

XIX a. statinys

M. Bairakas papasakoja, kad sinagoga statyta 1870 m., ir parodo apie tai bylojančią seną lentą, nors kituose šaltiniuose galima rasti minimus kiek vėlesnius metus – 1872-uosius. Leidimą statyti sinagogą gavo Kauno pirmosios gildijos pirklys Levinas Boruchas Minkovskis, kaip architektas minimas Ustinas Golinevičius.

Senąja rusu kalba sinagogos lentoje parašyta, kad pirmasis seniūnas sinagogoje dirbo 20 metų nuo jos pastatymo, pagal judėjų kalendorių iki 5650 m. (1890 m.) Atėmus jo darbo metus, gaunami pastatymo metai 5630 m. (1870-ieji). Šiuo metu judėjai skaičiuoja 5778-uosius metus. (M. Bairako nuotr.)

Sinagoga pastatyta istorizmo stiliumi, išplanuota kaip stačiakampis, viduje nėra koridorių, erdvė iš trijų pusių apsupta atvirų galerijų, pagrindinė maldų salė – su apside, kurioje yra Aron Kodešas su Sandoros spinta, uždanga bei atitvara su pulpitu.

Kauno „Ohel Jaakov“ choralinė sinagoga. (R. Tenio nuotr.)

Virš Aron Lodešo įrengta patalpa chorui. Dėl šios ypatybės sinagoga yra vadinama choraline sinagoga. Pagrindinės maldų salės centrinėje dalyje yra aštuonkampė trijų pakopų pakyla – bima (pakyla, ant kurios skaitoma Tora). Pagalbinėse patalpose įrengta mažoji maldų salė, kitoje patalpoje, kurioje iki Antrojo pasaulinio karo veikė ritualinis baseinas Mikva, šiuo metu įrengtas tualetas.

Pagrindinis fasadas atsuktas į Rytus, Jeruzalės pusę, Vakarų pusėje yra trys įėjimai. Sinagoga turi aukštus arkinius langus ir kupolą, kuris sugriuvo dar iki Antrojo pasaulinio karo, bet buvo atstatytas 2001 m.

2020-aisiais ši sinagoga minės šimto penkiasdešimties metų įkūrimo metines.

Mezuza. (R. Tenio nuotr.)

Pirmiausia pabučiuoja mezuzą

Nuo pagrindinės salės skiria prieangis, kur nusivalomos kojos, pakabinami paltai. Prieš įeinant ir išeinant pabučiuojama mezuza – sinagogos apsauga, kuri pritvirtinta prie sinagogos įėjimo durų staktos. Mezuza – tai ant itin plono odos pergamento užrašyta malda, sauganti sinagogos dvasinę erdvę. „Visuomet įžengęs į sinagogą pabučiuoju mezuzą“, – pademonstruoja M. Bairakas.

Pagrindinė salė. (R. Tenio nuotr.)

Vos įžengę į salę maldininkai skuba plautis rankas. Mat tam, kad prisiliestum prie maldaknygės, pirmiausia turi prisileisti ąsotį vandens ir kiekvieną ranką nusiplauti po tris kartus. Taip pat svarbu sukalbėti palaiminimo maldą „Al Netilat Jadaim“, skirtą rankų apsiplovimui. „Dabar tavo rankos švarios ir jau gali prisiliesti prie maldaknygės“, – sako pašnekovas.

Įžengus į sinagogą skubama plauti rankas (kairėje pusėje). (R. Tenio nuotr.)

Moterys pamaldų metu į pagrindinę maldų salę nepatenka, jos meldžiasi antrame aukšte į kurį ateina per atskirą įėjimą. Šis reikalavimas galioja tik pamaldų metu.

Sinagogos įėjimai. (R. Tenio nuotr.)

Moterims – atskiras įėjimas

Pastačius sinagogą buvo vienas bendras įėjimas, bet Tarpukariu, paskelbus Nepriklausomybę, ši sinagoga tapo labiau ortodoksiška, griežtesnė, taigi nuspręsta pastatyti priestatą, kad moterys į pastatą, į moterų galeriją, patektų atskiru įėjimu iš Savanorių pr. pusės.

Pasmalsaujame, kodėl moterys atskirai nuo vyrų. „Nes moterys yra atleistos nuo Toros, joms nebūtina dalyvauti kasdienėse pamaldose, kaip tai privalo daryti vyrai, moterys melstis gali ir namie. Supraskite teisingai, judaizme moteris kaip tik labiau gerbiama už vyrą, nes ji išleidžia naują gyvybę į pasaulį. Moteris užaugina, maitina, o vyras atsikelia, padėkoja Dievui, jog leido atsibusti, dėkoja už suteiktą galimybę vykdyti šešis šimtus trylika micvų (kanonų). O ant moters pečių gula visas ūkis: vaikų auklėjimas, namų ruoša, ekonomika, o kartais ji priima ir galutinį sprendimą šeimoje“, – paaiškino M. Bairakas.

Pašnekovas užsiminė, kad ortodoksinėse sinagogose moterų galerijos būdavo atskirtos pusmetrinėmis arkomis, tokios arkos dar išlikusios Kėdainiuose, kur vyrai pamaldų metu negali matyti moterų, o moterys – vyrų. Kauno sinagoga, anot pašnekovo, modernesnė, atviresnė, ši tradicija atkeliavo iš Berlyno.

Žydų maldos knygos. (R. Tenio nuotr.)

Meldžiasi triskart per dieną, nuo trylikos metų

Anot pašnekovo, Kaune iš viso gyvena apie šimtą šešiasdešimt žydų. Bendruomenėje maldai susirenka apie 10-15 maldininkų. Kauno choralinėje sinagogoje vėsoka, bet maldininkų nedaug, todėl žiemą meldžiamasi krosnimi šildomoje patalpoje, sinagogos mažojoje maldų salėje.

Per rytinę maldą užsidedamas talesas (žydų maldos drobulė), ant rankos apvyniojama tefilin ir maldininkas pasislepia nuo kitų žvilgsnių po palaimintu audeklu. Taip esą gaunamas tiesioginis kontaktas su Dievu, kosmosu, visata. Religingi žydai visą parą dėvi kipą – mažą, apvalią kepurėlę, simbolizuojančią, kad esi žemiau Dievo, bet vis dėlto esi Jo stebimas.

Tefilin, talesas ir maldaknygė. (R. Tenio nuotr.)

Per dieną judėjai meldžiasi tris kartus: rytinė malda, vadinama Šacharitu, yra ilgiausia; popietinė prasideda po 12 valandos ir vadinama Mincha, vakarinė malda – Maariv.

Pagal judaizmo tradicijas, vaikai žydų šeimose skaityti yra mokomi nuo trejų metų. Berniukai, sulaukę trylikos metų, po Bar Micvos ritualo tampa atsakingi prieš Dievą, bendruomenę, tampa pilnateisiais bendruomenės nariais kartu su vyresniaisiais ir privalo skaityti Torą.

Rabinas bendruomenėje yra dvasinis lyderis, prižiūrintis košrutą, šeimos švaros ritualą (atliekamą mikvoje – ritualiniame baseine), religinių švenčių eigą, maldos atlikimo eigą, moko Toros ir Talmudo, padeda išspręsti šeimos problemas, atlieka santuokos, gimimo, mirties apeigas. Per šabatą rabinas gali atlikti ir kantoriaus (giedotojo) pareigą, skaityti Torą, melstis. Judėjai meldžiasi atsisukę į Jeruzalės pusę – Rytus.

Kai sinagogoje vyksta maldos, kitatikiai lankytis negali. Sutartu laiku aktyviai lankosi mokyklų, studentų ekskursijos, užsienio turistai.

Bima. (R. Tenio nuotr.)

Tora saugoma Sandoros spintoje

Perėję pagrindinę salę, prieiname centrinę, nuo stoglangio apšviestą, pakylą, vadinamą bima, ant kurios skaitoma Tora. Šis judėjų religinis traktatas iš 54 skirsnių yra užrašytas ant pergamento, pagaminto iš ėriuko odos. Tora laikoma palaimintoje spintoje už užuolaidos, kitatikiams nerodoma. Prie pat sienos centre yra medinis, rankų darbo Aron kodešas su Sandoros spinta, joje saugoma Tora.

Sandoros spinta, kurioje saugoma Tora. (R. Tenio nuotr.)

„Sandora su Dievu sudaroma tik vyriškos lyties kūdikiams, aštuntą dieną nuo jų gimimo atliekamas Brit Mila ritualas – apsipjaustymas. Po ritualo Dievas kūdikį saugo kaip savo kūrinį. Tradicija reikalauja, kad privalai atiduoti Dievui savo kūno dalį“, – komentavo M. Bairakas.

Kodėl judėjų simbolis – šešiakampė žvaigždė? Anot M. Bairako, yra daug legendų. Jam priimtiniausias paaiškinimas, kad tai – Dovydo skydas su 6 kampais: su tokiu skydu gali gintis, kariauti. Dovydo skydas kartu simbolizuoja ir taiką.

Per pamaldas Tora išnešama ant Bimos, išvyniojama ir skaitoma, po pamaldų vėl saugiai nunešama į Sandoros spintą. Maldos salėje yra didesni suolai ir maži vienviečiai staliukai – stenderiai, skirti melstis kohenams (šventikų palikuonims) ir levitams (sinagogos sargybiniams). Kiekvienas turi savo stenderį, kuriame laiko maldaknygę, talesą, tefilin.

Pagrindinė salė iš viršaus. (R. Tenio nuotr.)

Atminimo lentos holokausto aukoms – kariams savanoriams

1923 metais Kauno „Ohel Jaakov“ choralinėje sinagogoje buvo iškilmingai pagerbti žydų kariai savanoriai, žuvę už Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metais. Jų atminimui buvo pakabinta lenta. Ši lenta sovietmečiu buvo slepiama dėl jos teksto turinio, atgal pakabinta atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.

Po Antrojo pasaulinio karo sinagogoje atsirado kelios Holokausto aukų atminimui skirtos lentos. Atminimo lentose įrašyti Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimai, kuriuose 1941-1944 m. buvo sunaikintos žydų bendruomenės. Atminimas kartu skirtas ir visoms holokausto aukoms.

Ant sienos kabo ir Kauno Gaono rabino Icchako Elchanono Spektoriaus fotografija. Minint šios iškilios asmenybės 200-ąsias gimimo metines, šiemet buvo išleista paauksuota moneta be nominalo. Šalia kabo Nepriklausomos Lietuvos vyriausiojo rabinato rabino Dovo Bero Kohanės Šapiro nuotrauka.

Rytinę sinagogos sieną puošia vitražai, po jais kabo du mėlyni paveikslai: viename išrašyti dešimt Dievo įsakymų, o kitame – Izraelio herbas Menora.

Kauno žydų muziejus. (R. Tenio nuotr.)

Antrame aukšte – Kauno žydų muziejus

Keliaujame į antrą aukštą. „Moterys melstis į sinagogą ateina labai retai, todėl išnaudojome erdvę muziejui įrengti, o atvejams, kai vis tik moterys apsilanko ar atvažiuoja maldininkai su žmonomis, šioje galerijoje yra palikti maldų suolai“, – sako M. Bairakas.

Muziejuje – daugiau kaip 100 rabinų portretų kolekcija. (R. Tenio nuotr.)

Muziejuje kabo daugiau kaip šimtas Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo dirbusių ir gyvenusių įvairių Lietuvos miestų ir miestelių rabinų portretų kolekcija. Muziejaus ekspozicijoje galima rasti grafikos darbą su originaliu Kauno Gaono rabino I. E. Spektoriaus parašu.

E. Lurie piešinių originalų kolekcija. (R. Tenio nuotr.)

Išskirtiniai muziejaus eksponatai – Estherės Lurie piešinių (originalų) kolekcija. Darbai buvo piešti Kauno gete. Niurnbergo procese šie darbai tapo „gyvaisiais liudytojais“.

Tarp eksponatų – ir sidabrinė taurė, vienintelė likusi po Antrojo pasaulinio karo. „Kai išlikę gyvi žydai sugrįžo į sinagogą, jie spintose rado apie 300 talmudų, 2 toras ir sidabrinę taurę – kidušui, naudojamą per šventes“, – sakė M. Bairakas.

Muziejaus eksponatai. (R. Tenio nuotr.)

Muziejuje galima apžiūrėti ant odinio pergamento rašytas, daugiau negu šimtų metų skaičiuojančias knygas; mažą kelioninę Torą, taip pat talmudus, šimtametes sinagogos spynas, macų valcavimo aparatą ir kt.

Muziejuje eksponuojamos ir paskutinio pasaulyje žinomo lietuvių kantoriaus Mišos Aleksandravičiaus nuotraukos, paveikslas bei kiti dokumentai. Šioje choralinėje sinagogoje jis giedojo iki Antrojo pasaulinio karo. Šis kantorius ne tik atlikdavo religines giesmes, bet ir vykdė aktyvią kultūrinę veiklą. Čia iki Antrojo pasaulinio karo vykdavo pasaulietiški renginiai, kurių metu kantorius M. Aleksandrovičius kartu su valstybinio muzikinio teatro artistais atlikdavo įvairius klasikinius ir lietuvių kompozitorių kūrinius. Jų pasiklausyti susirinkdavo minia žmonių, tarp jų – ir Kauno elitas.

Pasaulinio garso žydų kilmės kantorius M. Aleksandrovičius, dirbęs Kaune. (R. Tenio nuotr.)

Kauno žydų muziejus šįmet minės penkiolikos metų jubiliejų. Muziejuje jau surinkta ir sukaupta apie tūkstantis eksponatų, nuolat eksponuojamos penkios ekspozicijos: „Litvakų rabinų portretai“, „Išlikusio žydų paveldo pėdsakais Kaune“, Esterės Lurje „Gyvoji liudytoja“, „Kauno žydų saviveikla“, „Kantorius M. Aleksandrovičius“ bei kiti ritualinių apeigų eksponatai, knygos ir kt.

Pašnekovas pasakojo, kad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dėl istorinių aplinkybių nuo 1941 m. sinagogoje nebeliko choro, kantoriaus, maldininkų. Po karo grįžę gyvieji sudėtingomis sąlygomis 1944 metais atkūrė bendruomenės veiklą, tačiau sovietų valdžia daug ką draudė, ribojo, kontroliavo. Sinagoga 1946 m. buvo nacionalizuota, tačiau Kauno žydų tikybinei bendruomenei leista vykdyti religinę veiklą.

Patalpa, kur judėjai meldžiasi žiemą. (R. Tenio nuotr.)

Pagrindiniai judėjų principai

M. Bairakas aiškino svarbiausius žydų ritualus: itin svarbu tris kartus per dieną melstis. Rytinės pamaldos vasarą prasideda, kai pasirodo pirmieji saulės spinduliai – 4-4:30 val. Taip pat labai svarbu šabatas, pagrindinės šventės, svarbu ir pirmos, antros šventyklų sugriovimo paminėjimai, mikva – ritualinis baseinas, košrutas.

Pagrindinė šventė – šabatas (poilsio diena), ji būna kiekvieną savaitę. Prasideda penktadienį vakare, kai temsta, baigiasi šeštadienį vakare, kai pateka pirmosios trys žvaigždės.

Pagrindiniai šabato reikalavimai: negali dirbti nuo penktadienio pietų, turi iki tada būti paruošęs maistą, per šabatą negali nieko gaminti, šildyti, užsiimti kitais ruošos darbais. „Šabo dieną ilsiesi, būni geros nuotaikos, džiaugiesi gyvenimu, sočiai ir skaniai pavalgai“, – pasakojo M. Bairakas.

Skirmantė Javaitytė, Kas vyksta Kaune

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!