Kauno rajone gimė Žalioji gamtos mokykla

vilūnes sukurta

Žalioji gamtos mokykla – tai Kauno rajone, Smiltynuose, 10 kilometrų nuo miesto centro, įsikūrusi dieninė savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla, kurioje vaikai bus mokomi remiantis lauko pedagogikos ir dvasinio humanistinio ugdymo metodikomis.

Mokykloje vienu metu vaikams pasitarnaus du mokytojai globėjai, be to, natūrali gamta bus viena iš pagrindinių jų ugdytojų. Svarbus vaikų proto „maistas“ bus žaidimas. Ko vaikai išmoko, bus tikrinama tik vieną kartą mokslo metų pabaigoje, nes kuo dažniau tai darome, tuo labiau sutrukdome vaikams nuodugniai ugdytis, mokytis. Kiekviena diena prasidės neformalia veikla ir tik dienai įsibėgėjant į ją įsilies įvairi formali veikla. Vaikai mokysis patirdami, spręsdami Žemės ir žmonijos problemas. Kiekvienam vaikui bus sukurta tokia aplinka, kad jis galėtų vystytis ir skleistis tik jam vienam būdingu tempu. Nežinome, kiek tėvų yra pasirengę suteikti savo vaikams galimybę mokytis tokioje mokykloje, bet vizijoje regime vieną klasę (iki 35 vaikų).

Ateityje tikimės suformuoti ir dar vieną klasę, be to, kai įsigysime autobusą, mokysimės išvykdami į įvairias naujas aplinkas. Vaikai mokysis to, kas atitinka jų interesus, savireguliacijos principais, pasinerdami į tai, kas juos įtraukia – nebus skambučiu suskaldyto mokymosi proceso. Nebus ir statiškų pamokų, prie kokių esame pratę. Daug dėmesio mokykloje skirsime fiziniam darbui, etniniams šokiams, kovos menams ir dvasiniam tobulėjimui: juk svarbu vaikams dovanoti ne tik žinių jėgą, bet ir išmokyti juos savo gyvenime valdyti valios, minties, charakterio, tikėjimo, dvasios jėgas, sutarti ir susitarti tarpusavyje. Jei visos šios savybės neugdomos, tada formuojamas labai pažeidžiamas žmogus.

Medikai skelbia, kad laikas, praleistas gamtoje, ir ten įgyta patirtis yra esminė sveiko vaiko gyvenimo dalis. Gamta teikia visapusišką naudą vaiko fizinei, pažintinei , emocinei, socialinei raidai, mažina įtampą, įtraukia, skatina sutelkti dėmesį. Deja, daug kam pritrūksta žinių ir priemonių, kaip vaiką atitraukti nuo technologijų ir išvilioti į gamtą. Kad vaikai būtų sveiki ir stiprūs, kraujas taip pat turi būti švarus ir sveikas. Tai galima pasiekti kvėpuojant grynu oru, pakankamai judant. Sėkmė lydi tuos, kurie gamtoje žvalgytis išmoksta iš pat mažumės.

Gamtoje kiekvienas lapelis, žiedelis ar akmenėlis neša mums informaciją. Vadovėliuose nerasime žiedų kvapo, lietaus potyrio, rasos pievoje, vaivorykštės, vėjo, paukščių čiulbėjimo, voro, pinančio tinklą, sraigės, išlendančios iš namelio. „Gamta moko tik tuos, kurie vaikšto jos takais.“ ( A. Vireliūnas) Vaikai yra tyrinėtojai iš prigimties. Jiems sėdint klasėse ar prie kompiuterio, tyrinėjimo instinktai dingsta. „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas.“ (J. V. Gėtė) Gamta vaikus moko gyventi taikiai, be patyčių, nes jos erdvėse dingsta priešiškumas, hiperaktyvumas. George’as Monbiotas yra pasakęs, kad jei vaikai praras ryšį su gamta, tuomet ir užaugę jie jos nesaugos. Gamtoje vaikai per vieną valandą išmoksta daugiau, negu per visą dieną klasėje.

Internetinėje erdvėje sklandanti informacija, žmonių išgyvenimai taip pat ragina kurti kitokio pobūdžio mokyklas. Štai kažkur interneto platybėse aptikome tokį komentarą: ,,Kokie neišmanėliai sukūrė tokią mokyklą, kokia ji yra šiandien? Vaikams patinka gamta, bet juos uždarė tarp keturių sienų. Vaikai yra aktyvūs ir mėgsta judėti, bet jiems liepė sėdėti ramiai ir nejudėti. Vaikai mėgsta kalbėti, o jiems liepė tylėti. Vaikai nori suprasti, tačiau juos moko pakartoti, mokytis atmintinai. Vaikai mėgsta ieškoti žinių, bet žinios šiandien jiems yra paruošiamos iš anksto, be to, jos visiškai jiems neaktualios. Taip pasimokę, vaikai tampa grubūs, išmoksta meluoti, apsimetinėti ir prisitaikyti.“

Kodėl kuriame tokią mokyklą?

Norime padėti šeimoms ir vaikams. Vis daugėja sunkiai suvaldomų vaikų, o juos suprantančių žmonių, priešingai, mažėja. Daugybės vaikų niekas nesupranta, jie gyvena liūdną gyvenimą, jiems netinka įprastos mokymosi sąlygos, reikia alternatyvių mokymosi būdų. Pavyzdžiui, vis daugiau ir daugiau hiperaktyvių vaikų. Jei jie mokytųsi gamtoje, jų hiperaktyvumas išsisklaidytų. Yra daug vaikų, kuriems trūksta laiko gamtoje, šis trūkumas arba gamtos stygiaus sindromas pasireiškia netinkamu elgesiu, nerimu. Siekdami padėti tokiems vaikams, medikai netgi yra sudarę tėvams, sprendžiantiems jų ugdymo problemas, rekomendacinį sąrašą, ką jų atžalos turėtų veikti gamtoje, pavyzdžiui: pasivaikščioti basomis po pievą, įlipti į medį, nakvoti palapinėje ir panašiai. Daugybę metų organizuodami išlikimo stovyklas ir panašią veiklą vaikams, tarpininkaudami tarp mokyklos, šeimos ir vaikų patyrėme, kad yra daug tėvų, kurie pageidauja, kad vaikai būtų ugdomi kuo arčiau natūralios gamtos, ekologiškoje, saugioje, jų vertybes atitinkančioje aplinkoje.

Mokykloje stengsimės balansuoti tarp akademiškumo ir žmogiškumo. Kodėl? Todėl, kad ugdyme svarbūs abu poliai arba, kitaip tariant, ir kairysis, ir dešinysis smegenų pusrutuliai, nes jie atsakingi už skirtingą veiklą: už intelektą ir intuiciją, už racionalų ir metaforišką mąstymą, už analitiškumą ir visumos suvokimą, už faktus ir tiesos apibendrinimą. Kairysis smegenų pusrutulis yra atsakingas už techninę informaciją, kalbą bei sugebėjimą planuoti. Dešiniajame smegenų pusrutulyje slypi visatos jėga, pažinimo sąmonė, jame telpa ryšiai su visa žmonija. Kairiajame telpa tik atskiras individas. Mokslinės žinios ir technologinė pažanga – kairiojo pusrutulio produktai. Rūpestis socialine gerove, ekologija – dešiniojo smegenų pusrutulio sritys.

Esminė mokyklos ugdymo kryptis

Mokyklos misija tokia: puoselėti ir ugdyti sveiką, harmoningą asmenybę (visais aspektais: fiziniu, intelektualiniu, emociniu, psichiniu, dvasiniu), pasitelkiant visuminį ugdymą, lauko ir dvasinę, humanistinę pedagogiką.

Mokysime vaikus kasdien padaryti kam nors bent vieną gerą darbą. Taip pat jie išmoks tyrinėti gamtą, statyti palapines, užkurti ugnį, savarankiškai rasti kelią. Sukursime vaikams aplinką, kur kiekvienas turės begalę progų pažinti save santykiuose su kitais. Vaikai pajus neagresyvios bendrystės džiaugsmą, suvoks savo beribiškumą. Išmokysime juos būti atsakingais suaugusiais. Padėsime berniukui užaugti atsakingu vyru, o mergaitei – atsakinga moterimi. Toks ugdymo būdas teikia išliekamąją vertę visam gyvenimui, be to, jis atliepia pagrindinius Unesco rekomenduojamus vaikų ugdymo principus: mokytis darnos su savimi ir su kitais, gebėti praktiškai įgyvendinti sumanymus, mokytis su kitais ir iš kitų. Diegiant šiuos principus užtikrinama pažanga, vedanti į aukščiausią sąmoningumo lygmenį.

Šviesuolis Vydūnas yra rašęs, kad ugdant vaiką nepakanka vien tik diegti jam žinias – reikia atrasti ir ištobulinti tokią ugdymo sistemą, kuri skatintų jo nuolatinį vystymąsi bei dvasinę transformaciją. Todėl ir mes mokysime vaikus priežasties ir pasekmės dėsnių, minčių, žodžių ir darbų darnos, teisingo elgesio, žodžio laikymosi, drausmės, pasitikėjimo savimi, gero pavyzdžio, meilės tylai, taupumo, ramaus proto, malonios kalbos, punktualumo, sugebėjimo atsakingai pasirinkti. Žmogiškumas gyvenime reiškiasi per tai, ką mes mąstome, kokie yra mūsų įpročiai ir elgesys. Vaiko ugdymas turi pasitarnauti visoms jo gyvenimo sritims: protui, jausmams ir kūnui. Taigi ugdysime vaikus remdamiesi visumos filosofija arba žmogaus paveikslu, kurį sudaro keturi struktūriniai elementai: fizinis, eterinis, astralinis ir „Aš“ kūnai. Šie keturi žmogaus esybės „nariai“ yra tampriai susiję su keturiomis stichijomis: žeme, vandeniu, ugnimi ir oru. Todėl ir siekiame kuo daugiau būti su vaikais gryname ore: veikla gamtoje parodo įvairių reiškinių sąsajas, žmogaus išskirtinumą ir sąlytį su gamta.

Sieksime, kad mūsų ugdomi vaikai kuo vėliau pradėtų naudotis kompiuteriu, kuo mažiau žiūrėtų televizijos, nes tai susiję su bendravimo ir kitomis problemomis. Juk yra teigiama, kad kompiuteris – tai priemonė, mašina, kuria negalima naudotis nesubrendus.

Vaikai mokysis iš gyvenimo

Mokykloje vaikai galės mokyti kitus vaikus, taip jie ugdys įvairius savo gebėjimus. Kiekvienas vaikas gali pasiekti vis aukštesnes savęs realizacijas, jei bus skatinamas rūpintis kitų žmonių gerove. Šiandien jau dauguma žmonių supranta, kad sėkmingam gyvenimui nepakanka vien turėti gerą diplomą.

Vienas svarbiausių mūsų mokyklos uždavinių – išmokyti vaiką suprasti kito žmogaus savijautą iš jo akių, verbalikos, judesių ir pagal pasirinkti tuo metu tinkamą bendravimo būdą. Svarbu vaikuose išsaugoti jų prigimtinį socialinį jautrumą, gebėjimą žiūrėti tiesiai ir drąsiai į žmogaus akis, pajausti, kuo gyvena kitas žmogus, kas jį džiugina, o kas liūdina.

V. Suchomlinskis dar 1980 metais, kai ugdė vaikus mokyklose (jis buvo mokyklos direktorius ir mokytojas), savo knygoje paliko mums visiems labai svarbią žinią: vieną dieną jį aplankė buvusi mokinė su trimečiu sūneliu. Ji buvo baigusi mokyklą su pagyrimu. Ji pasakė direktoriui, kad turi mokyklai vieną priekaištą: „Mokėte mane daugybės akademinių tiesų, o bendravimo meno neišmokėte. Todėl ir nesugebėjau bendrauti su savo vyru, neišėjo sūneliui išsaugoti tėčio, mes išsituokėme.“ Moteris pasiūlė bent jau kitų mokinių šitaip neapleisti. O kiek šiandien turime skyrybų? Apie 10 tūkstančių porų išsiskiria, kai per metus susituokia apie 20 tūkstančių. Be to, pirmaujame smurto proveržiais artimoje aplinkoje.

Nežinia kaip, bet užgesinamas ir prigimtinis vaikų kūrybiškumas. Tyrėjai, matavę vaikų kūrybiškumą posovietinėse šalyse, pastebėjo, kad kūrybingiausi (95 % kūrybiškumo) yra mažamečiai darželio vaikai. Dešimtmečiai vaikai pasižymėjo mažesniu kūrybingumu (75 %), o mokyklą baigę vaikai – dar mažesniu (2 %). Kūrybiškumo kompetencija – tai sugebėjimas lanksčiai, kūrybiškai veikti ir mąstyti įvairiose gyvenimo srityse. Taigi mūsų mokyklai labai svarbu mokyti ir bendravimo meno, ne tik akademinių tiesų. Švietimo teisinėje bazėje nurodyta, kad mokykla turi išugdyti laisvą, atsakingą, kūrybišką, inociatyvų, kritiškai mąstantį, veržlų, brandų žmogų.

Kodėl vaikai mokysis mišraus amžiaus grupėse?

Jei vaikus ruošiame gyvenimui per patį gyvenimą, tuomet ir mokytis jie turi mišriose grupėse – juk įprastame gyvenime niekas neskirsto žmonių pagal amžių, tai vyksta tik mokyklose. Vieno amžiaus klasėse besimokę vaikai užaugę nebesupranta kitokio amžiaus žmonių poreikių, ypatumų, o tapę tėvais jaučia tik labai silpną empatijos jausmą savo vaikams.

Mišraus amžius grupė skatina vaikus padėti vieni kitiems, pratina būti tolerantiškais, nesišaipyti iš mažiau sugebančių, nerangesnių ar drovesnių draugų. Šiais laikais vis daugiau vaikų auga šeimose, kuriose nėra daug brolių ar seserų, todėl praranda galimybę veikti tarp skirtingo amžiaus vaikų. Pastebime, kad vaikai dažnai pasirenka žaisti tai su jaunesniais, tai su vyresniais vaikais. Taip yra todėl, kad mišraus amžiaus grupė suteikia daugiau galimybių stebėti aplinkinius ir ugdyti platų kompetencijų spektrą. Be to, jau seniai pripažinta, kad vaikai vystosi skirtingu tempu, kad itin svarbus ugdymo individualizavimas. Kasdien bendraudamas su įvairaus amžiaus draugais, vaikas turi daugiau galimybių užsiimti tokia veikla, kuri atitinka jo lygį, bei susirasti jam tinkančių, jį papildančių bendraminčių. Akivaizdu, kad mišraus amžiaus grupėje bus įvairių gebėjimų ir kompetencijų turinčių vaikų, todėl kiekvienas tikrai ras tai, kas padės jam labiausiai atsiskleisti. Mišraus amžiaus grupėse vaikai yra geranoriškesni, labiau linkę padėti jaunesniems. Tokiose sąlygose ugdomi praktiniai tėvystės, globos įgūdžiai. Kai klasėje tik bendraamžiai vaikai, jie būna agresyvesni. Grupavimas pagal amžių remiasi prielaida, kad chronologinis amžius yra vienintelis patikimas vaiko raidos rodiklis, pagal kurį turėtų būti organizuojamas mokymasis. Tačiau dažnai nekreipiama dėmesio į tai, kad labai svarbūs yra ir socialinės, emocinės bei kognityvinės brandos rodikliai.

Yra žmonių, manančių, kad mokytis mišraus amžiaus grupėse gerai jaunesniems, bet nepalanku vyresniems vaikams. Iš tiesų ši nuomonė yra labai klaidinga. Jau Brown ir Palinscar pastebėjo, kad hipotezė, jog tokiose grupėse mažiau žinantys vaikai tiesiog mėgdžioja daugiau žinančius, yra neteisinga. Antrajame septynmetyje vaikai dažniau mėgdžioja, kai jiems informaciją pateikia pedagogas, o jie demonstruoja, kad gali tas žinias atkartoti. Jei mokosi iš panašaus amžiaus vaikų, vaikai turi iš tiesų išmokti, kad būtų pripažinta, kad tą informaciją jie įsisavino. Jau Vygotskis pastebėjo, kad vaikai puikiai išmoksta spręsti įvairias problemas, jei jiems padeda bendraamžiai. Be to, kuo įvairesni sugebėjimai, tuo daugiau vaikas gali išmokti. Brown ir Reeve teigimu, mišraus amžiaus vaikų grupėse vaikai mokosi savo tempu, lygindami savo pasiekimus su vakar diena, todėl dažnai įgyja tam tikrus gebėjimus anksčiau už bendraamžius vienodo amžiaus grupėse. Žinoma, dirbant su mišraus amžiaus grupe reikia puikių savybių, sugebėjimo atsižvelgti į individo poreikius ir įgūdžius, efektyviai taikyti ugdymo programą ir metodus.

Laukiami vaikai, norintys mokytis mišraus amžiaus klasėje

Pirmais metais į mokyklą kviesime vaikus nuo priešmokyklinio amžiaus iki penktos klasės. Jie mokysis vieni su kitais ir vieni iš kitų įvairiose, kintančiose aplinkose. Gyvenimas mokykloje bus panašus į gyvenimą daugiavaikėje šeimoje. Esame gavę pagrindinės mokyklos statusą, todėl vaikai galės čia mokytis iki dešimtos klasės.

Mokslo diena prasidės nuo neformalios veiklos, vėliau ji persipins su formalia veikla. Kiekvienam vaikui bus sukurta aplinka, kurioje jis galėtų vystytis ir skleistis tik jam vienam būdingu tempu. Vaikai visada mokysis pasinerdami į tuos dalykus, kurie juos įtrauks. Bus vertinamas ir pripažįstamas vidinis vaiko mokymasis – jis ne visada regimas plika akimi, negalima jo greitai pamatuoti.

Tai vaikams pasišventusi mokykla, kurioje mokinys turės laisvę rinktis įvairias mokymo(si) formas: grupines, individualias, komandines, projektus ir t. t. Mokykla atvira unikalioms kiekvieno vaiko savybėms. Ji trauks vaikus ne tik žiniomis, bet ir galimybėmis atrasti bei įprasminti savo tikslus, savąjį „aš“. Čia tvyros aktyvi, kūrybiška aplinka, tinkama ugdyti vertybėms. Šią mokyklą sukūrė vaikams atsidavusių ugdytojų komanda, todėl joje smalsiems, judriems, hiperaktyviems vaikams bus taikoma hiperaktyvi pedagogika.

Norime padėti užauginti savarankiškai, kritiškai mąstančius vaikus, todėl uždavę jiems klausimus skirsime pakankamai laiko pagalvoti ir atsakyti: jei mokykloje skubama, nuolat didinamas tempas, tai kai kurie vaikai visai iškrenta iš mokymosi proceso, nes nespėja tokiu greičiu mąstyti. Tada nustatoma, kad jie yra negabūs. Be to, mūsų mokykla tenkins naujos kartos vaikų poreikį kūrybiškai mokytis gamtoje ir iš gamtos.

Šioje mokykloje vaikai bendravimo, savivaldos klausimus spręs balsavimo būdu, po vieną balsą turės ir vaikai, ir mokytojai. Svarbiausia, kad ugdytojai būtų sąžiningi, gerbtų lygiavertį santykį, gebėtų vaikų žvilgsnį ir suvokimą kilstelti aukštyn.

Vaikus sups natūrali gamta, pagarba, nuoširdi bendrystė, gerų vibracijų muzika, vaizdinės priemonės, jauki aplinka, dvasingumą skatinanti atmosfera, daug natūralių ekologinių priemonių. Daug dėmesio skirsime vaikų pojūčių ir tinkamos jausmų išraiškos ugdymui, menui, ritmui ir praktinei veiklai. Visa tai ir mažą, ir didelį pratins ne „praslysti“ reiškinių paviršiumi, o susitelkti, taip pat formuos amžinųjų vertybių studijavimo įgūdžius.

Mokyklai pasitarnaus ir „kvėpuojantis, girdintis“ pastatas

Mokysimės seno sodo apsuptyje, po atviru dangumi, tam pasitarnaus ir „kvėpuojantis, girdintis“ apvalus namas, pastatytas iš avies vilnos veltinio (milo) ir medžio. Vilnos milas žmonių labai vertinamas ūkio ir sveikatos srityse dar nuo XV amžiaus. Taigi mokykla bus kaip klinika, kurioje vilnos milas suteiks raminantį poveikį. Veltinio name nebūna nei per sausa, nei per drėgna. Žiemą vilnos struktūra sausesnė, todėl šildo, o vasarą drėgnesnė – vėsina.

Kuo gamtoje besimokantys vaikai išsiskiria iš kitų?

Gamtoje besimokantys vaikai yra energingesni, smalsesni, sveikesni. Geriau išsivysto jų stambioji motorika, jie turi daugiau patirties valdydami riziką. Stipresnė ir šių vaikų imuninė sistema, jie atsparesni stresui. Be to, tokie vaikai moka tausoti gamtą, greičiau mokosi, labiau pasitiki savimi, turi tvirtą, bet atsakingą laisvės pojūtį, geriau pažįsta gamtą ir save, sutelkia dėmesį, jį išlaiko, pailsi, moka susikurti ar atrasti savo erdvę, turi mažiau baimių, yra teisingesni, kūrybingesni, drąsesni, tvirtai žino savo kelią.

Kokie mokytojai dirbs šioje mokykloje?

Mokytojai, kurių vizija tokia: daugiau gerumo, žmogiškumo, tikėjimo mokiniu, kuo mažiau įsakinėjimo, prievartos. Mūsų mokykloje ugdytojai rūpinsis ne tik žinių pateikimu, bet ir vaiko dabartimi bei ateitimi. Jie sugebės sujungti materialumą su dvasingumu, žemę su kosmosu, kasdienybę ir vaiko individualius gyvenimo tarpsnius. Tai mokytojai, kurie vaikus ugdys su didžiuliu atsakingumu, nes, anot Rudolfo Šteinerio, „vaiko akimis į mus žvelgia Dievas, mes dalyvaujame šventose vaiko ugdymo mišiose.“ Sąmoningo pedagogo mokymo ir auklėjimo metodika turi kilti ne iš formaliai išmoktų teorijų, o iš neišsenkančio vidinio visatos šaltinio.

Tėvai ir mokytojai vaiko ugdymo projekte bus bendraautoriai

Mokyklą sups bendruomeniniai santykiai be skubėjimo, konkurencijos ir streso. Vyks bendruomenę vienijančios prasmingos šventės, muzikinis, meninis lavinimas. Vaikai matys darnius suaugusiųjų tarpusavio santykius. Mokykloje talkininkaus tėvai (perėję specialius mokymus), savanoriai, studentai, psichologai, pedagogai, socialiniai pedagogai, socialiniai darbuotojai, psichoterapeutai ir įvairių kitų profesijų atstovai. Užsiėmimuose bus raginami dalyvauti ir vaikų tėveliai, seneliai. Taip praktiškai, mokymosi proceso eigoje, įvairių situacijų metu jie galės stebėti, kaip galima su vaikais susitarti humaniškai, gerbiant jų jausmus, problemas, poreikius ir orumą. Visi vaikai yra genijai bent vienoje srityje, tik reikia sugebėti pamatyti kurioje.

Straipsnį parašė Žaliosios gamtos mokyklos direktorė Jolanta Lipkevičienė

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!