Kauno Harė Krišna šventykla: maldos namai, kuriuose daug šokama ir dainuojama

pagrindine

„Balarama.lt“ drauge su puslapiu „Kas vyksta Kaune“ kviečia užsukti į įvairių religinių konfesijų maldos namus, esančius Kaune. Šį kartą lankomės Kauno Harė Krišna šventykloje. Apie šiuos maldos namus bei vaišnavų (Lietuvoje geriau žinomų kaip krišnaitai, – red. past.) gyvenimo būdą pasakoja šventyklos vadovas Simas Grabauskas (Sankirtan Das).

Laisvės alėjoje bent kelis kartus per savaitę galima pamatyti oranžiniais ar baltais drabužiais vilkinčius vyrus ir sariais pasipuošusias moteris – šypsodamiesi jie gieda „Harė Krišna“ mantrą ir grodami karatalais ar mridanga (cimbolais ar būgnu, – red. past.) keliauja iki Kauno šv. arkangelo Mykolo bažnyčios (Soboro) bei atgal, galiausiai grįžta į šventyklą Savanorių prospekte. Tai vaišnavai, jie atlieka harinamą – viešą Dievo vardų šlovinimą.

Religinis judėjimas iš Rytų

Trumpai apie vaišnavizmą. Tai religinis judėjimas iš Rytų, jis turi glaudžias sąsajas su induistine tradicija. Krišnos sąmonės judėjimo teologija kilo iš vaišnavų tradicijos induizme.

Vaišnavizmą į Vakarus iš Indijos atnešė Bhaktivedanta Svamis Šrila Prabhupada (1896-1977). Jis išvertė kai kurias Vedų (induizmo šventraščių) dalis į anglų kalbą ir išvyko į JAV, kur 1966 m. įkūrė Tarptautinę Krišnos sąmonės bendriją (ISKCON).

Pagrindiniai vaišnavų šventraščiai: „Bhagavad-Gita. Kokia ji yra“, „Šrimad-Bhagavatam“ ir „Šri-Išopanišada“. Juos išvertė ir parengė minėtas bendrijos įkūrėjas.

Šį judėjimą greit pamėgo hipiai, įsitraukė žinomi žmonės: „The Beatles“ narys Džordžas Harisonas, grupės „Grateful Dead“ muzikantai, poetas Alanas Ginsbergas ir kt., nuo to laiko vaišnavizmas tapo plačiai žinomas visame pasaulyje.

Vaišnavai Dievą vadina skirtingais vardais: Krišna, Rama, Govinda, Balarama, Nitjananda, Gauranga ir kt.

Vienuolis S. Grabauskas (Sankirtan Das) šventyklos altoriniame kambaryje. (R. Tenio nuotr.)

Tikima, kad Dievas Krišna sukūrė pasaulį. Į gimimo ir mirčių ratą žemėje žmogus iš dvasinio pasaulio patenka tada, kai užsinori būti savanaudis ir “pasaulio centras”. Žemėje susivokęs ir supratęs, kad gyvenimo prasmė – rūpintis kitais, besąlygiškai mylėti kiekvieną gyvą būtybę, Dievą ir kurti harmoningus santykius, jis vėl grįžta į dvasinį pasaulį. Pasak vaišnavų, suvokimas, kad esame siela, o ne tik kūnas, gali ateiti ir po tūkstančių gyvenimų, sielai nuolat keičiant kūnus kaip rūbus, tad labai svarbu nepraleisti tokios progos tai suvokti.

Vaišnavai tikėjimą sustiprinti vyksta į piligrimines keliones Indijoje.

Pagrindinis šventyklos altorius. (R. Tenio nuotr.)

Bhaktai kasdien sukalba bent 16 džapos ratų

Vaišnavizmo išpažinėjai vadinami bhaktais, jie praktikuoja bhakti jogą (kartoja arba gieda mantras), šia praktika siekiama nuraminti protą ir sukontroliuoti jusles. Pagrindinė bhakti jogos mantra, kuri, beje, giedama ir gatvės eisenose, skamba taip: „Harė Krišna, Harė Krišna, Krišna Krišna, Harė Harė, Harė Rama, Harė Rama, Rama Rama, Harė Harė“ (jos esmė: o švenčiausiasis, o maloningiausiasis Dieve, leisk Tau tarnauti). Pasišventę bhaktai kasdien sukalba šią mantrą bent po 16 džapa-malos (panašus į krikščionių rožančių) ratų. Vienas ratas – 108 tokios mantros. Kalbant mantrą vyksta meditacija. „Tai būdas šnekėti su Dievu“, – paaiškino S. Grabauskas.

Bhaktai laikosi 4 taisyklių: jie yra laktovegetarai (nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių, taip pat svogūnų, česnakų, grybų); nevartoja svaigalų (negeria alkoholio, nerūko, nevartoja narkotikų, net kavos, juodos arbatos); neturi neleistinų lytinių santykių (leistini tik santuokoje ir tik vaikų pradėjimui); nežaidžia azartinių žaidimų. Svarbiausia – nepakenkti nei vienai gyvai būtybei, pirmiausia turint omeny save, savo sielą.

Lietuvoje vaišnavizmas išpažįstamas nuo 1979 m., čia gyvena keli tūkstančiai vaišnavų, Kaune jų – apie 300.

Kauno vaišnavai šventykloje. (R. Tenio nuotr.)

Išskirtinė išvaizda turi gilią prasmę

Vaišnavai gatvėje iškart atpažįstami: vyrai vienuoliai vilki oranžinės spalvos drabužius, pasauliečiai mokiniai – baltus; moterys – sarius, kurie laikomi rituališkai pačiais švariausiais drabužiais. Vyrai turi savitą šukuoseną – nuskuta galvą ir viršugalvyje palieka sruogą: juokaujama, esą, ji paliekama tam, Krišna galėtų sugriebti ir už jos ištraukti žmogų iš materialios būties. Ant kaktos, vadinamosios trečiosios akies zonoje, yra balta žymė, tai apsaugos ženklas. 17 metų vaišnavizmą išpažįstantis šventyklos vadovas S. Grabauskas (Sankirtan Das), kuris mums pasakojo apie Dievą, demonstruoja ant kaklo nešiojamus karolius, apsuktus trimis eilėmis. Tokius vaišnavai gauna po tam tikrų ritualinių įžadų ir atsisakymų: vieną ar dvi karolių eiles paprastai dėvi tie, kurie nori eiti šiuo keliu, o tris – tie, kuriems suteikiami šventi Dievo vardai (tai tokia pasižadėjimo visada eiti šiuo dvasiniu keliu ceremonija, dar vadinama iniciacija, nuo lotyniško žodžio “pradžia”, – red. past.).

Dvasiniai mokytojai, jų atvaizdai puošiami gėlių girliandomis – tai pagarbos ženklas, vėliau karoliai, kaip sėkmės ir palaiminimo simbolis, atiduodami jų mokiniams.

Vis dėlto S. Grabauskas ragina nesusikoncentruoti vien į išvaizdą. „Lietuvoje ši religija yra egzotiška, tačiau tik išorine forma, o kai eini į gylį – visos autentiškos religijos yra vienodai egzotiškos. Tą palyginti galima su kompiuterio darbalaukio fonu: vienas vieną nuotrauką užsideda, kitas kitą, bet kompiuterio paskirtis lieka ta pati“, – aiškino šventyklos vadovas S. Grabauskas.

Ritualai šventykloje

Puslapis „Kas vyksta Kaune“ įžengia į Kauno Harė Krišna šventyklą, įsikūrusią niekuo neišsiskiriančiame privačiame name (Savanorių pr. 37). Šventykla čia gyvuoja nuo 1988-ųjų, prieš tai vaišnavai rinkdavosi Šančiuose.

Pirmiausia nusimauname batus, mat čia besilankantiems yra svarbi taisyklė: būti blaiviems bei neavėti batų. Vos įžengę pamatome nedidelį varpą, jis praneša apie pamaldų laiką. Pirmajame aukšte yra dvi virtuvės ir altoriaus kambarys.

Keliaujame link pagrindinio šventovės kambario – altorinio kambario, kuriame vyksta pamaldos, paskaitos, bendruomenės šventės. Prie altoriaus kambario durų, dešinėje, kabo metaliniai drambliukai ir varpeliai, kuriais pagal tradiciją reikia paskambinti įeinant. „Ateini pas Dievą ir paskambini: dzin, dzin. Dabar Jis tave girdi“, – šypsodamasis pakomentuoja S. Grabauskas.

Vaišnavų Dievybės. (R. Tenio nuotr.)

Už užuolaidų – Dievybės

Įėjus į altorinį kambarį būtina nusilenkti, tiesa, ši taisyklė galioja tik vaišnavams. Kambaryje matome dvi užuolaidas, už kurių yra religiniai simboliai. Mums atėjus, jos trumpam atitraukiamos. Pagrindiniame altoriuje regime Dievybių – Gaurangos ir Nitjanandos – statulėles, kurios dukart per dieną perrengiamos: ryte ir vakare. Tam šventykloje yra apie šimtas aprangos komplektų. „Dievybės – kaip Dievo „pašto dėžutė“, per jas gali perduoti Dievui žinutę, Jis asmeniškai priima“, – aiškino šventyklos vadovas.

Altoriuje dar matyti praeities dvasinių mokytojų nuotraukos, tulasi – šventas medelis, dramblių ir karvių dekoracijos, smilkalai, gausu gėlių.

Altorius ir jo papuošimai. (R. Tenio nuotr.)

Kitoje kambario pusėje už užuolaidų pamatome realaus dydžio vaišnavizmo įkūrėjo Vakaruose – Bhaktivedantos Svamio Šrilos Prabhupados – statulą, tai – pagarbos jam ženklas. Jo statula taip pat kasdien perrengiama, rūbai vienodi, oranžinės spalvos, nes jis buvo vienuolis.

Kambario šone – vjasa asana (sakykla), tai kėdė, kurioje sėdi tie, kurie skaito paskaitas. Paskaitos klausytojai sėdi ant minkštų kilimėlių, pasidėję juos ant žemės. Beje, vyrai ir moterys sėdi atskirai. Netoliese sukrauti muzikos instrumentai, naudojami religiniams ritualams: mridanga, karatalai, harmonija.

Prieš išeidami iš altorinės, ant durų pamatome sukabintus medžiaginius krepšelius – tai maldos karoliams skirti krepšiai.

Viena iš didžiausių vaišnavų švenčių matoma visiems kauniečiams: tai Ratha-Yatra, arba visatos valdovo vežimų šventė, jos metu vežimas, kuriame sėdi Dievybė, tempiamas Laisvės alėja.

Centre prie sienos – kėdė, kurioje sėdi tie, kurie skaito paskaitas, šalia stovi šventyklos gyventojai. (R. Tenio nuotr.)

Keliasi 4 val. ryto, meldžiasi iki 9 val.

Altoriniame kambaryje 4:30-9 val. ryte vyksta pamaldos: susirinka daug žmonių ir 1 valandą klausosi šventraščių skaitymo, po to 2 valandas trunka mantros meditacija, vėliau 1,5 val. visi kartu gieda giesmes, šoka religinius šokius. 9 val. patiekiami pusryčiai. „Tai – darbas su savo vidumi. Kaip langus nuvalai, taip ir čia savo vidų kasryt susitvarkai, nes smagiau gyventi tvarkingai“, – aiškino S. Grabauskas.

Jis akcentavo, kad šventraščiuose rašoma: jei vėlai kelsiesi, tarkime, 9 val., mažės entuziazmas, sveikata prastės, gilės depresija. Šventraščiai rekomenduoja keltis bent iki 6 val. ryto.

Vaišnavizmo skleidėjo Vakaruose Šrilos Prabhupados statula. (R. Tenio nuotr.)

„Depresija žmogų apninka, nes jis nenaikina jos priežasties. Jis bėga nuo savo vidaus, jei ilgai bėga – gamta užsklendžia jį nuo išorės ir priverčia atsisukti į save bei spręsti savo gilumines problemas. Depresija – tai ženklas, kad tau reikia atsisukti į savo vidų“, – remdamasis šventraščiais aiškino S. Grabauskas.

Ratha-Yatra, visatos valdovo vežimų šventė Laisvės alėjoje. (R. Tenio nuotr. iš archyvo)

Laisvės alėjoje valo erdvę

Kaip jau minėta, keliskart per savaitę vaišnavai rengia specialias eisenas centre: Laisvės alėjoje ir senamiestyje, tai – harinama. Pasiteiraujame, kokia jų reikšmė. „Tyrimais įrodyta, kad meditacija apvalo miestą, mažėja nusikalstamumas, kiti negatyvūs reiškiniai. Užsiimdami meditacija energetiškai valome miestą, šloviname Dievą, skleidžiame meilę, dainuojame, grojame. Ši meditacija siekia kelis tūkstančius metų. Visa erdvė apsivalo“, – aiškino šventyklos vadovas S. Grabauskas.

Eisenos dalyviai dalina praeiviams sausainius, siūlo įsigyti Krišnos sąmonės judėjimo knygų. Gautus pinigus panaudoja šventyklos išlaikymui ir taupo piligriminėms kelionėms į Indiją. „Knygos – tai žinojimas, didžiausias ginklas. Jei žmogus žino, jis gali daug pakeisti. Dalinamės tūkstantmečių išmintimi“, – pridūrė pašnekovas.

Šventykla kasdien puošiama galybe gėlių. (R. Tenio nuotr.)

Laimina maistą

Visą maistą, kurį gamina savo virtuvėse, šventykloje laimina: neša jį padėti ant užuolaidomis užtraukto altoriaus ir siūloma Dievybėms, nes, kaip tikima, jų palaimintas maistas apvalo žmogų. „Minėjau, kad altorius – kaip pašto dėžutė, tad siunčiame Dievui paragauti maistą. Dievas paragauja ir visas maistas tampa šventas kaip komunija. Po to maistą išdaliname susirinkusiems. Kadangi maistas tampa šventas, jo likučių neišmetame – atiduodame ežiukams, kurių ant žalio kalno apstu“, – šypsodamasis sakė S. Grabauskas.

Jis aiškino, kad maistas daro didelę įtaką žmogaus sąmonei, emocijoms, nuotaikai, tad svarbu žiūrėti, ką valgai. „Pastebėkite, kaip jaučiatės užvalgę pusfabrikačių, o kaip – mamos gaminto maisto. Skirtumas akivaizdus. Maistą pas mus gamina tik pozityvios nuotaikos žmogus, tik pameditavęs, vilkintis švarius rūbus, maistas prieš tiekiant pašventinamas“, – pažymėjo S. Grabauskas.

Šventų tulasi medelių auginimo patalpa. (R. Tenio nuotr.)

Rožinė šviesa – augalui iš Rytų

Šventyklos vadovas pakviečia į antrą aukštą, čia – vienuolių gyvenamieji kambariai, koridoriaus gale – specialus kambarys, apšviestas rožine šviesa, kuriame auginami sakraliniai tulasi medeliai. „Šios rožinės lempos skirtos specialiai augalų auginimui. Lietuvoje iš Rytų atvežtam tulasi medeliui reikia daug šviesos, tai ir lempos specialios pasirinktos. Beje, medelių auginimas – kaip meditacija, ji taip pat apvalo“, – aiškino S. Grabauskas.

Nuskinti tulasi lapeliai turi sakralinę prasmę: nešami ant altoriaus; kaip sėkmės ženklas duodami šventyklos lankytojams su pašventintu maistu.

Vaišnavizmo tikėjimo studentės šventykloje. (R. Tenio nuotr.)

Šventykloje gyvena keliolika vaišnavizmo studentų

Šventykloje ne tik vyksta religinės apeigos, bet ir gyvena šio religinio tikėjimo studentai, nes Kauno Harė Krišna šventykla – oficialus Majapuro (Indijoje) Aukštojo mokslo instituto padalinys. Apie penkiolika studentų šiuo metu studijuoja Dievo ir gamtos dėsnius. Vyrai gyvena pagrindinėje šventykloje, moterys – šalia šventyklos esančiame bendruomenei priklausančiame name.

Pakalbiname kelis krišnaitų bendruomenės narius.

Ilgiau nei pusmetį šventykloje gyvenanti socialinė darbuotoja Aurelija pasakojo vaišnavizmu besidominti jau seniai. „Nuo paauglystės buvau ieškojime, man buvo artimas vegetarizmas, labai domėjausi psichologija. Prieš tai ėjau į krikščionių, protestantų bažnyčias, tačiau jos neužpildė mano širdies, neradau, ko ieškojau. Po truputį pradėjau lankytis vaišnavų šventykloje, paskaitose, gilintis į jų gyvenimo filosofiją, santykius su Viešpačiu. Siekiau iš arti pamatyti realų jų gyvenimą. Man patiko vaišnavų išpažįstamos vertybės: meilė, pagarba, tolerancija, pakantumas, bei tai, kad jie skatina dirbti su savo ydomis, nelaimių priežasčių ieškoti savyje“, – kalbėjo Aurelija.

Studentė Kamilė šiandien atliko Dievybių rengimo ceremoniją, ji vadina tai vienu iš Dievo garbinimo veiksmų, savotiška meditacija. Mergina turi dvasinį vardą – Kunda Lata. „Jį suteikia dvasinis mokytojas. Mano vardas reiškia “vandens gėlė” arba “gopės (Krišnos palydovės) vardas“, – aiškino pašnekovė. Kad gautų dvasinį vardą, vaišnavas pirmiausia turi vadovautis keturiais principais: nevalgyti mėsos, nevartoti narkotinių medžiagų, neturėti neleistinų lytinių santykių, neužsiimti azartiniais lošimais. Taip pat kartoti Harė Krišna mantrą kiekvieną dieną. Jei vaišnavas nuolatos laikosi šių reikalavimų, jis gali susirasti dvasinį mokytoją ir siekti gauti iniciaciją.

Marketingo specialistė Dovilė skaičiuoja vaišnavizmu besidominti jau 4,5 metų, todėl dienos režimas jai tapo įprastas. „Kai pripranti, tai ir sirgdamas 4 val. ryto atsikeli, nėra sunku. Be to, lietuviai labai dvasingi. Miegui užtenka ir šešių valandų, nes daug energijos iš mantros kartojimo gauname“, – sakė Dovilė.

Šrila Prabhupada. (R. Tenio nuotr.)

Visuomeninė veikla

Vaišnavai užsiima ir visuomenine veikla: Lietuvoje veikia fondas „Harė Krišna: maistas kūnui ir sielai“, labdaringai maitinantis socialiai remtinus žmones. Vilijampolėje taip pat veikia Vedų kultūros centras, ten vyksta viešos paskaitos, pietūs už auką (nenustatytas mokestis). Kauno Harė Krišna šventykloje taip pat vyksta vieši pietūs, jie prasideda 12 val. (čia rekomenduojama auka yra studentui 1,5 eur., kitiems – 3 eur.).

Vykdoma reabilitacinė veikla – vaišnavai padeda sugrįžti į normalų gyvenimo ritmą nelaimėliams, nustoti vartoti narkotikus, rasti darbą.

Kauno Harė Krišna šventykla. (R. Tenio nuotr.)

Linkėjimas skaitytojams

Pabaigoje paprašome tarti žodį puslapio „Kas vyksta Kaune“ skaitytojams. „Dievas yra visą laiką kartu, tik dažniausiai jo negirdime. Su Dievu galima bendrauti per savo darbą, veiklą, rūpinimąsi šeima, buvimą profesionalu pasirinktoje srityje ir pan. Palinkėsiu nieko aklai nepriimti ir nieko aklai neatmesti“, – pokalbį baigė Kauno Harė Krišna šventyklos vadovas Simas Grabauskas (Sankirtan Das).

Šventykloje kiekvieną sekmadienį nuo 12 val. vyksta atvirų durų dienos, kurių metu pristatomas šis tikėjimas, pademonstruojama, kaip giedamos meditacinės mantros, ir vaišinama pašventintomis vegetarinėmis vaišėmis.

Skirmantė Javaitytė, Kas vyksta Kaune

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!