Kapitonas, kuriuo galima pasikliauti

sun-1654458_960_720

Kiekvienas nori pats valdyti savo gyvenimą. Tai yra gerai ir, išties, natūralu, nes galėdami kontroliuoti jaučiamės saugesni. Tačiau kas nutinka, kai šis polinkis tampa pernelyg stiprus? Kaip netapti „pakvaišusiu dėl valdžios“? Iš tikrųjų, atrasti pusiausvyrą tarp bandymo suvaldyti ir neprisirišimo yra visai paprasta. Mums tereikia suprasti, kad mūsų valdžios galia yra labai ribota. Taigi, kodėl nepriėmus vedimo to, kuris puikiai išmano harmoningą visatos valgymą ir netapus Didžiojo Plano instrumentu?

Vedų literatūroje žmogaus kūnas lyginamas su laivu. Jis plukdo keleivį – sielą, kuri ir „vairuoja“ šį laivą. Kosminė kūrinija – visata – lyginama su milžinišku vandenynu. Ji primena vandenyną todėl, kad banguoja pagal tam tikrą laikotarpį. Kartais vandenys ramūs, kartais kyla nuožmios audros. Jūreiviui vandenynas atrodo beribis. Vedų išmintis skatina mus ieškoti kompetentingo kapitono, kuris vestų mūsų laivą ir gaudytų palankius vėjus, kad mes galėtume pasiekti reikiamą krantą.

„Žmogaus kūną galima palyginti su tobulai suprojektuotu burlaiviu, kuriame dvasinis mokytojas yra tarsi kapitonas, o Dievo Asmens nurodymai – palankūs vėjai, genantys laivą tikslo link. Turint omeny visus šiuos privalumus, žmogus, kuris nepasinaudoja savo žmogaus gyvybės forma perplaukti materialios būties vandenyną, turi būti laikomas savo paties sielos žudiku.“ – Bhagavata Purana 11.20.17 Turime tvirtai pasitikėti geru kapitonu, jei norime priimti jo siūlomą naudą. Toks požiūris ugdosi tada, kai žmogus nusprendžia tam tikru laipsniu atsisakyti savo valdžios. Jei turime tikėjimo, kad mūsų vedlys pats yra savo likimo šeimininkas – kitaip tariant, jis nėra savo nereikšmingų juslių vergas – tada galime užtikrintai atsikvėpti. Tuomet tik laiko klausimas, kada išsivystys žmogaus galimybė suvaldyti savo protą, jausmus ir likimą. Papasakosiu jums įdomią istoriją apie Šrilą Vyasadevą, pirminį Vedų literatūros sudarytoją. Vyasadeva sunerimo, supratęs, jog, nepaisant to, jog žmonijai surinko visas žinias, širdyje jis nejaučia pasitenkinimo. Kažko trūko. Jis nuolankiai paprašė savo dvasinio mokytojo, Šrilos Narada Munio, patarimo. Narada Munins patarė, kaip galima visiškai išspręsti jo nusivylimą: šis turėtų aprašyti transcendentinį Šri Krišnos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, pavidalą ir žaidimus. Kaip atsakingas mokinys, Vyasadeva priėmė šį nurodymą: parašyti poetišką ir aiškų visa ko, kas susiję su Šri Krišnos asmenybe, aprašymą – ne juoko darbas! Nuoseklus Vyasadevos parašytas Šrimad Bhagavatam – jo paties Vedanta-sutros komentaras – tapo dvasinės ir filosofinės pasaulio literatūros standartu. Jis neprilygstamas savo išraiškinga kalba, poetiniu metru bei prasmės gilumu. Kadangi šiam darbui atlikti Vyasadeva panaudojo savo sugebėjimus ir intelektą, jis turi didelę galią. Iš savo gailestingo dvasinio mokytojo jis gavo leidimą įgyvendinti šią užduotį. Dėka to, Vyasadeva parašė viską tobulai paaiškinantį šedevrą ir jo misija patenkinti giliausią sielos troškimą buvo įvykdyta.

Tai vienas iš teisingų santykių tarp mokytojo ir mokinio pavyzdžių. Tą patį dėsnį galima pritaikyti visur, tačiau svarbiausias jo pritaikymas dvasiniame kontekste. Priimdamas dvasinio mokytojo vedimą, mokinys yra įgalinamas užimti savo individualybę tarnyste Absoliutui. Paklusus galingam gera linkinčiam šeimininkui negali būti nė minties apie išnaudojimą. Iš tiesų, toks drąsus nuolankumo aktas yra kelias į amžiną didybę.

Dvijamani Gaura das

Pasidalinkite su kitais!