Kaip visada gauti gerus pažymius, neatliekant namų darbų?

asia-1782430_960_720

Tikriausiai kiekvienam yra tekę patirti, kai pavargęs grįžti iš mokyklos ar universiteto į namus ir nusprendi eiti pasėdėti prie kompiuterio ar susitikti su draugais. Po tokio poilsio visiškai nebeturi jėgų atlikti namų darbų, todėl sau mintyse ištari stebuklingą burtažodį „ai…“ ir nueini miegoti.

Ryte mokytoja klausia apie tavo namų darbus, o tu atsakai: „nežinojau, kas buvo užduota…“ ar „nesupratau…“, „blogai jaučiausi…“ ar dar kokią kvailą frazę, kad sumėtytum savo pėdsakus. Mokytoja, žinoma, perpranta tave ir į dienyną įrašo dvejetą. Tu supyksti ir po pamokos keiki likimą, kodėl tave taip negailestingai baudžia…

Net jei ir neišgyvenai tokios „mokyklinės krizės“, vis tiek noriu pasidalinti savo patirtimi, kuri man padeda siekti sėkmės visuose moksluose, įskaitant ir gyvenimo mokyklą. Pastebėjau, kad, kai patenki į tokią nepalankią situaciją, visada norisi atrėžti kažką labai aštraus, kad tik tie mokytojai ar tėvai atsikabintų ir duotų tau ramybę. Bet tai padaryti ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Norint, kad ši problema nebesikartotų, reikia išmokti vieną paprastą, bet labai svarbią gyvenimo pamoką. Kiekvienas mokytojas, tėvas ar vyresnysis vertas pagarbos ir kiekvieną iš jų derėtų tinkamai įvertinti atsižvelgiant į jo darbą ir pastangas (kad ir kokios jos bebūtų). Kadangi jie yra individualios asmenybės, tai jiems taip pat reikalingas asmeniškas santykis, geras žodelis ar atviras pokalbis gyvenimiškomis temomis.

Gali kilti klausimas: „kas man iš to?“. Šie iš pažiūros nesvarbūs veiksmai, jei jie padaryti nuoširdžiai ir dėmesingai, atneša tikrai nepakartojamą rezultatą. Jūs susidraugaujate su mokytoju, tėvu ar vyresniuoju. O kai vyksta meilės mainai, kai mūsų gyvenimo mokytojai tampa mumis patenkinti, įvyksta mistinis procesas, pradedame suprasti dalykus, kurių anksčiau nesupratome ir pamatyti tam tikrus ryšius tarp įvairių vertybių, kurių anksčiau nematėme. Trumpiau tariant, to žmogaus specialybės ar mokomo dalyko žinios tampa mums labiau suprantamos tada, kai mes išmokstame jį nuoširdžiai gerbti ir patenkiname savo pastangomis mokytis. Mokytojai tampa linkusiais dažniau atleisti už mūsų klaidas dėl to, kad ir jie mus taip pat pradeda gerbti ir vertinti kaip individualią asmenybę.

Tačiau gali kilti pavojus, jei imsite manipuliuoti šiais gražiais santykiais, kaip dažniausiai ir nutinka. Tik manipuliuojant ši paslaptis nebeveiks, pats išbandžiau. Todėl kelis kartus pabrėžiau žodį nuoširdžiai ir dėmesingai. Nuoširdžiai reiškia nenorėti naudotis abipusiais santykiais tarp mokytojo ir mokinio siekiant savanaudiškų tikslų, pvz.: geresnių pažymių, mažiau namų darbų nei kitiems, klasės lyderio pozicijos ir t. t. Nuoširdus santykis tarp mokinio ir mokytojo, tėvo ir sūnaus, sielos ir Dievo yra noras patenkinti ir atsidėkoti už pastangas rūpintis mumis.

Taigi paprasta matematika:

Mokinio nuoširdumas  mokantis ir bendraujant su mokytoju + Pagarba  mokytojui, įvertinant ir šlovinant sunkų mokytojo darbą = Atsiskleidžiančios žinios, paprasti namų darbai, augantis džiaugsmas dalyvaujant mokymosi procese ir draugiški santykiai visam gyvenimui.

Netikite, kad suveiks? Tiesiog imkite padarykite šį eksperimentą. Tegul jis truks kelis mėnesius ir stebėkite rezultatus. Iš tikrųjų šią formulę galima pritaikyti visur, ne tik mokykloje, bet ir kasdieniniame gyvenime, nes kiekviena būtybė, ar tai būtų žmogus, ar medis, ar šuo, ar dar kas nors, gali gyvenime mus daug ko išmokyti.

Deividas Iršas (Dhruvanatha das)

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!