Kaip sugyventi su nelauktais jausmais, kurie valdo ir gadina mūsų gyvenimą

fashion-821498_640

Pripažinkime, turbūt kiekvienas esame patyrę tą neprašytą netikėtai užplūstančių jausmų galią, kai sujaudinti puolame veikti, darome, o galvojame tik po visko…

… Ir galvodami gailimės, kad padarėme kažką, ko tikrai nederėjo daryti. Juk tu tai tikrai patyrei:

  • Tai pyktis, užplūstantis, kai tavo mylimas žmogus pasakė ar padarė kažką ne taip;
  • Tai baimė, atsirandanti prieš kiekvieną bandymą imtis kažko naujo ir nepatirto;
  • Tai meilė, prikelianti vidur nakties, sutikus TĄ žmogų, į kurį negali atsižiūrėti…

… Atrodytų, nieko blogo, ar ne?

Štai ir ne. Šie jausmai mums sujaukia protą. Jie mus pakeičia ir priverčia daryti tai, ko įprastai niekada nedarytume.

Ir tuomet prasideda… Supykus – rėkimas ar net mušimas, bijant – bėgimas nuo atsakomybės, mylint – skuboti meilės prisipažinimai ir siūlymai tekėti, nes, ką žinau, sapnavai gražų sapną.

Nenuostabu, jog vėliau dėl viso to kaltiname tą vieną vaikį mokyklos kieme, kuris nesusivokė kartu su kitais pabėgti iš įvykio vietos…

Puolame kaltinti jausmus.

Pripažink – lengva ieškoti atsakymų, kaip pašalinti iš savo gyvenimo pyktį, baimę ar „nesveiką“ meilę. Kartais net tariamai rasti atsakymus alaus bokale, smurte, sekse ar kituose narkotikuose.

… Tačiau kas tada, jei jausmai, kaip mano brolis mėgsta sakyti, visai ne prie ko?

Tavo dvigubos smegenys ir jausmų prigimtis

Štai paprastas pratimas: užsimerk.

Palauk, ne! Pirma perskaityk nurodymus iki galo – amžinai likti užsimerkus neteks, nesu toks monstras. Trisdešimčiai sekundžių užsimerk. Ir apie nieką negalvok. Nieką. Visiškai.

Pasiruošei? Tuomet vėl užsimerk.

Po trisdešimties akimirkų atmerk akis ir pasakyk, kaip sekėsi?

Labai gali būti (t. y. beveik esu tikras), jog visiškai nemąstyti tau nepavyko. Taip, galbūt pirmąją akimirką neturėjai makaulėje nė mintelės… Tačiau tai greitai baigėsi ir vėl užsigalvojai, ką per velnią šiuo pratimu nori pasakyti Danielius apie tai, kas vyksta aplinkui tave, ar tyliai sau šaukei: „Pala, bet aš galvoju! Privalau negalvoti! Ša!“

… Kitaip tariant – tavo akimirka be minčių truko taip trumpai, kad net vargu, ar ją galima vadinti akimirka.

Štai taip galima pamatyti, jog mūsų mintys nėra tokios jau paprastos.

Šį mūsų eksperimentą meditaciją praktikuojantys žmonės vadina „galvojančių smegenų“ atskyrimu nuo „stebinčių smegenų“. Pirmosios smegenys – tai mintys, kurios mums, norint to ar ne, šovė į galvą. Stebinčios smegenys – tai mes, stebintys visą procesą ir negalintys nieko pakeisti.

Jei nori, atlik pratimą antrą kartą. Tačiau jokiu būdu negalvok apie baltą mešką. Baltą mešką ant ledo lyties. Baltą mešką ant ledo lyties su Koka-kolos reklama fone. Ir nenorėk pirkti Koka-kolos.

Nustebčiau, jei visas trisdešimt sekundžių išties apie nieką negalvotum. Laikyčiau tuomet tave arba savo ateities mokytoju (valio!) arba zombiu (fui!).

„Aha… Tačiau kuo tai susiję su jausmais?“

Štai kuo susiję – tavo jausmai yra galvojančių smegenų dalis. Tų nevaldomų, begalinių, pačių save gimdančių ir niekada nenuilstančių smegenų dalis.

Būtent todėl savo jausmų niekada nesugebėsi išjungti, neišjungdamas smegenų galutinai. Taip, tu gali jausmus užgožti narkotikų siena, tačiau tai, kad už sienos klykiančio vaiko nesigirdi, nereiškia, kad jis ramus.

Tavo jausmai surišti su smegenimis neperkertamu mazgu. Joks kardas nepadės… Bet štai gera žinia: tau pagelbės stebinčios smegenys.

Taip, tos pačios, apie kurių egzistavimą žino tiek nedaug žmonių…

smegenys

Nuotraukos autorius Emilio Garcia

Kuo išskirtinės stebinčios smegenys ir kaip jomis tinkamai pasinaudoti?

Štai man asmeniškai liūdnas faktas – didžioji dalis Lietuvos (ir viso pasaulio) gyventojų visai nenutuokia apie stebinčiųjų smegenų egzistavimą.

Tiesą sakant, beveik visą savo gyvenimą jų nepastebėjau ir aš, kol apie tai perskaičiau Marko Mansono knygose.

Daugeliui žmonių gebėjimas stebėti savo mintis apsiriboja šūksniais: „Ai, kartais būna, kad užsigalvoju, bet tuomet imuosi ko rimtesnio.“ Paprasčiau tariant – jie išmeta idėją, jog būtų galima stebėti savo mintis…

… Ir taip praranda galimybę suvaldyti jiems įsakinėjančius jausmus.

Kodėl taip? Paprasta: ignoruodami savo būsenas, jausmus ir mintis, mes nebegalime nuspręsti, kas yra gerai, o kas blogai. Na, ar bent tai padaryti kokybiškai.

Tai tas pat, kaip vairuojant automobilį uždengti priekinį stiklą metro storumo švino sluoksniu, kad apsisaugotum nuo rėžimosi į pakelėj stovinčius stulpus ar kokios trobos sieną.

(Užuomina: ne itin protinga mintis.)

„Tai ką daryti su šiuo gebėjimu stebėti mintis?“

Atsakymas vėl paprastas: leisk galvojančioms smegenims galvoti.

… Ir kartu stebėk savo mintis, jausmus. Kitaip tariant – daryk tai, ką trokšti daryti… Tačiau tik atsižvelgdamas į tai. Ne aklai klausydamas pykčio, baimės, aistros, pavydo ar kitų jausmų. O atsižvelgdamas į juos.

Jei norisi – pasiduok savo jausmams. Leisk meilei, net ir tokiai, kuri neatrodo „gera“, užvaldyti tave. Pasakyk merginai ar vaikinui, kurį įsimylėjai, ką jauti. Pasitikėk kitu, net jei tave ir kadaise kas nuvylė. Galbūt ateityje tikėkis mažiau.

O jei jausmai nėra tokie, kuriuos trokštum turėti, neklausyk jų. Ženk pirmą žingsnį, net jei ir bijai. Parodyk kitiems savo kūrybą, nors ir nujauti, kad kažkam gali kilti noras pabūti maniakišku kritiku.

Klausi, kuo tai skiriasi nuo pirmo varianto, kuomet dar savęs nestebėjai?

Štai skirtumas: anksčiau savo mintis ir pastebėjimus tu ignoravai. Nors jausmai, pastebėjimai ir mintys galvoje grūdosi – norint to ar ne.

Dabar tu savo mintims ir jausmams leidi būti. Net jei to neprašei. Jų neuždarai į Pandoros skrynelę, iš kurios jie tikrai kada nors su trenksmu ir dideliu „Kieto riešutėlio“ stiliaus sprogimu grįžtų atgal.

… Geriausia dalis tokia: visą tą makalynę, besidedančią galvoje, dabar jau gali stebėti. O stebėdamas – į visa tai atsižvelgti. Priimti jausmą kaip savo sudėtinę dalį ir būti su juo kartu. (Arba nebūti – tai juk tavo pasirinkimas.)

Svarbiausia tai, kad vietoj kovos su savo jausmais ir nesuvokimo, kas dedasi, dabar gali gyventi taikoje, kurios taip ilgai troškai. Gali mylėti. Gali neapkęsti. Gali daryti tai, ką bijojai daryti.

Gali būti savimi.

 

Straipsnio autorius – Danielius Goriunovas, Debesyla.lt

Pasidalinkite su kitais!