Kaip padėti vaikui užaugti? (I dalis)

kid-2185538_960_720

Jei skaitote šį straipsnį, tikėtina, kad esate vienas iš tėvų, norinčių ne tik savo vaikams būti autoritetu, bet ir užauginti savo vaikus taip, kad jie pasitikėtų savimi, gerbtų jus bei kitus žmones, būtų nuoširdūs, galbūt dvasingi. Paprastai mes to norime. Tačiau vaikas negali išsiugdyti šių dalykų šių vertybių nepuoselėjančioje aplinkoje. Tiesa, vaikas gali turėti tokias prigimtines savybes jau ateidamas į jūsų šeimą, tačiau ir tam, kad jos atsiskleistų ir įsitvirtintų asmenybėje, reikia sudaryti palankias sąlygas.

Vaikui natūralu jaustis svarbiausiu

Kartais tėvai, augindami vaikus, daro tam tikras klaidas, pavyzdžiui, per susitikimus su draugais ar norėdami pailsėti, įduoda planšetę, kad vaikas pasėdėtų ramiai ir netrukdytų bendrauti ar ilsėtis. Jeigu toks elgesys šeimoje tampa pasikartojančiu, kaip tai paveikia vaiko sąmonę? Formuojamas „trukdytojo“ vaidmuo ir skatinama manipuliacija: gausiu viską, kad tik mamai ar tėčiui leisčiau pasėdėti susitikime ar pailsėti. Vaiko pasąmonėje formuojasi „aš esu ne toks svarbus kaip tie žmonės ir ta veikla, kuria užsiimama. Aš tikriausiai net trukdau tėvams ilsėtis“. Tada to svarbesnio už jį patį dalyko, mažas vaikas natūraliai pradeda nemėgti ar net nekęsti. Tiesą sakant, ne tik tų žmonių/veiklos, bet ir apskritai visko, kas su tuo susiję. Vaikui yra natūralu jaustis svarbiausiu (ypač turiu omenyje vaikus iki penkerių metų amžiaus) ir jei jis nuolat jaučiasi tarsi antrame plane, stipriai krenta jo savivertė ir pasitikėjimas supančiu pasauliu. Ateityje labai tikėtina, kad prieglobsčio bus linkęs ieškoti kitur, ten kur lengviau užsitarnauti pripažinimą. Jei trumpai – laikyti tėvus savo autoritetu jam neleis susikaupusios vidinės nuoskaudos, nusivylimas ir neišpildyti lūkesčiai šeimoje.

Pagarba – tai vaiko priėmimas

Pirmasis principas, kuris užima kone svarbiausią vaidmenį auklėjime – meilės ir pasitikėjimo kupini santykiai. Visi turbūt sutinkame, kad pavyzdys vaikui yra labai svarbu. Mažas vaikas mokosi pažinti pasaulį per tėvų matomo elgesio kopijavimą. Tačiau kai vaikas paauga, jis pradeda atsirinkti savo autoritetus. Taigi, jei su savo vaiku nesukūrėte pagarbių, darnių ir nuoširdžių santykių, negi tikite, kad jis norės perimti jūsų pasaulėžiūrą? Vaikui turite tapti draugu, pasiruošusiu visada padėti, paremti ir išklausyti. Vaikas neturi bijoti būti savimi prie jūsų. Taip pat labai svarbus ir mūsų Vakarų pasaulyje kone pamirštas faktorius – tarpusavio pagarba. Pripažinkime, mums kartais sunku gerbti savo sutuoktinį ir savo tėvus, bet gerbti vaikus – tuos, kurie „priklauso nuo mūsų ir yra dar tokie nieko nesuprantantys“ yra nemenkas uždavinys, tiesa? Jei jūsų viduje yra ši nuostata, tuomet niekas kitas neveiks, kad ir kokias puikias pareigas užimtumėte, net jei ir demonstruotumėte nepriekaištingą pavyzdį – tai neveiks. Nepagarba labai subtiliai reiškiasi mūsų santykiuose: „Nesidėk šitų batų/ar ilgai dar tavęs reikės laukti/ne, ne taip, leisk padaryti man/galėtum ir padėkoti/nagi nepyk“ ir panašiai. Pagarba yra tada, kai jūs priimate vaiko jaučiamus jausmus, mintis ir sąlygotumą ir leidžiate visam tam būti. Tai nėra paprasta, bet tai yra mūsų, tėvų, viena iš gyvenimo pamokų – gerai atlikti savo pareigą šeimoje. Dažnai grįžę į namus, pas savo šeimą, mes atsinešame savo lūkesčius ir reikalavimus, savo nuovargį ir nepasitenkinimą. Visas savo ydas laikome būtent namuose. Tad jei norime turėti gerus santykius su savo vaikais, mokykimės į juos žiūrėti kaip į sielas, patikėtas mums padėti jiems užaugti ir pažinti bei pamilti Viešpatį.

Istorijos, kurias mes pasakojame vaikams

Antras dalykas, kuris yra labai svarbus formuojant palankų vaiko požiūrį į mūsų, tėvų, pasaulėžiūrą ir vertybes yra istorijos, kurias mes jiems pasakojame. Ar pastebite, kaip mūsų visuomenėje yra formuojama baimė, konkurencija, nepagarba ir geismo stiprinimas? Žiniasklaida kaip įmanydama sėja baimę su kasdienos kriminaliniais pranešimais apie žmogžudystes, ligas ir neteisybę. O ar matėte vaikų žaislų skyrius parduotuvėse? Priemonių, kurios vaiko pasaulėlyje ugdytų tam tikras vertybes, tikėjimą ir pasitikėjimą savimi, ramybę, atjautą labai sunku atrasti. Tikriausiai jaučiate ir pastebite žiniasklaidos jėgą. Tai yra tai, ką mums pasakoja per televizorių ir kompiuterių ekranus, radiją, laikraščius ir žurnalus, ir tai labai stipru. Dabar pamąstykime, kaip galime auginti mažo vaiko sąmonę su brandžiomis, tikėjimu ir morale paremtomis istorijomis kiekvieną vakarą. Visai nebūtina vaikui skaityti pirktines pasakas prieš miegą, pasitelkite savo išmonę ir papasakokite vaikui gyvą istoriją apie žmogų, kuris labai mylėjo Dievą ir kiekvieną gyvą būtybę. Papasakokite jam apie tai, kaip žmogus stengėsi padėti kitam, kaip žmogus kuria draugystę, kaip mokosi pasitikėti savimi ir pačiu Viešpačiu. Kas sugalvojo, kad vaikui reikia įvairių pasakų personažų, meškinų ir barbių? Dažnai net patys nesuvokdami paskatiname savus vaikus užmegzti ryšį su subtiliomis būtybėmis, kurios anaiptol nežadina vaiko sieloje gerumo ir atjautos. Ar jaučiate, kokią galią mes, tėvai, turime?

Švelni elgesio korekcija

Trumpai pamąstykime. Kaip jus veikia pasakymas: „Tu visą savo laisvą laiką skiri vėjams. Argi tai išmintinga, argi negali ko nors prasmingo nuveikti?“. Na, ar pajutote įtampą, norą susigūžti, priešintis ar tiesiog nueiti nuo tai sakančio žmogaus? O dabar pabandykime kitaip. „Papasakosiu tau istoriją apie berniuką, kuris turėjo visą gyvenimo laiką. Ir jis jį kruopščiai padalindavo įvairiems dienos darbams. Pirmiausia, atsikėlęs anksti ryte, padėkodavo Dievuliui už naują dieną ir galimybę. Ryto laiką jis skirdavo pokalbiui su Viešpačiu. Vėliau jis padėdavo mamai namų ruošoje. Kaskart ateidavo į virtuvę ir paklausdavo mamos, kuo jai gali padėti. Prieš valgį padėkodavo Dievui. Tada jie būtinai ką nors kartu nuveikdavo: papiešdavo, paklijuodavo, pasvajodavo… Vėliau berniukas skirdavo savo laiką mankštai ir pabuvimui lauke…“

Neabejoju, kad jūs galite sukurti geresnę istoriją! Ir nors toks ugdymo procesas reikalauja kur kas daugiau kantrybės, nuoseklumo ir jūsų atjautos, po truputį vaiko sąmonėje augs visi pozityvūs dalykai, kurie jums, tėveliai, yra labai svarbūs. Priešingai nei pirmasis būdas daryti įtaką vaikui kritikuojant jo, mūsų manymu, netinkamą laiko išnaudojimą ir sukeliant baimę ir savivertės mažėjimą, antrasis būdas gali tapti pačiu geriausiu įrankiu, dar labiau suartinančiu jus su savo vaikais.

Istorijos, kurios ateina tėvams iš jų pačių širdžių, su visu turimu sąmoningumu, yra viena geriausių ugdymo priemonių, kuri visiems prieinama. Taigi, leiskitės kartu su savo vaikais į nuostabias istorijas. Pamatysite, netrukus patys nustebsite, kaip vaikai prisidės prie jų kūrimo ir įkvėps jus savo nuoširdumu. Tai gali net tapti visos jūsų šeimos vakaro ritualu. Laikui bėgant pajusite, kad verta.

Aurelija Bučmytė

Pasidalinkite su kitais!