Kaip Indija išmokė vėl pamilti keliones

FullSizeRender

Maniau, jog sergu užkrečiama liga – kelionėmis. Bet vis keliaudama į vienus ar kitus kraštus niekaip nerasdavau atsakymo, kam man to. Ar dėl nuotraukų? Ar dėl patirties? Net pagyvenusi savo ,,svajonių šalyse“, praplėtusi žinių bagažą ir patobulinusi užsienio kalbų įgūdžius, grįžusi jausdavau tą patį. Dar labiau alkstantį vidų.

Vėliau nusprendžiau, kad prisidengdama kelionių mėgėjos kauke bėgu nuo problemų ar klausimų, kurie yra čia, namuose, galvoje. Nesakau, kad kelionės nėra gerai. Tai – vienas nuostabiausių dalykų, ką galime veikti gyvenime. Tačiau prasmę, Dievą ar tiesiog džiaugsmą pirmiausia turėtume aptikti pasikapstę savyje.

Taigi galiausiai prieš maždaug pusantrų metų grįžau po vasaros darbo Amerikoje ir pusmečio studijų Ispanijoje ir… nusprendžiau nebekeliauti. Buvau taip išsekusi, kad iš gimtojo savo krašto tingėjau net iki kito Lietuvos miesto nusigauti. Bet norėjau baigti universitetą, tad teko grįžti į Vilnių.

O vidus vis tiek šaukėsi kelionių. Tik gerai nesupratau kokių. Vidinis balsas, skambėjęs tyliai kaip aidas, pamažu virto vis aiškesniu skambesiu, pradėjau svajoti apie Indiją. Vėliau atsirado žmogus, kuris nuvedė į šią šalį ir stebuklingą miestą joje – Vrindavaną. Anantara Prabu, ačiū: Jūs ir Jūsų žmona Jay Shri parodėte man tiek daug, tą mėnesį kiekvienas atidavėte patys save.

Moko matyti nematoma

Nelengva įvardinti viską, bet pasistengsiu žodžiais ir vaizdais nupiešti nors labiausiai įsiminusius dalykus, kad kuo daugiau žmonių bent mintimis prisiliestų prie šventų Indijos vietų.

Sakoma, kad Vrindavanas, šventas miestelis Indijoje, slepiasi nuo materialistų. Todėl tik atvažiavus čia iš savo fiziškai švarios kasdienybės pirmiausia į akis gali kristi tik šiukšlės, nusilpę, liesi šuneliai, atviri kanalizacijos grioviai, pavojingos viską tiesiai iš rankų vagiančios laisvėje gyvenančios beždžionės, klajojančios karvės, kiaulės, pelės ir kiti gyvūnai. Taip pat vargšai, prašantys išmaldos, purvas, smogas, smarvė, kaip po karo atrodantys vietinių namai. Išoriškai gali atrodyti, kad Vrindavanas degraduoja. Liūdna, bet situacija šia prasme gali greitai netgi dar labiau pablogėti.

Vis dėlto, kaip teigia Anantara prabhu, apsilankę čia žmonės valosi. Kuo labiau bjaurimės matomais dalykais, tuo daugiau „valymo priemonių“ derėtų pasitelkti švarinant savo vidų. Anantara prabhu paaiškina, kad būtent čia, Vrindavane, mes iš tikrųjų mokomės matyti vidinį grožį. Jei jį įžvelgti sunku, tada išminčius ragina bandyti pamatyti tikrąjį Vrindavaną: nesusireikšminti, suvokti, jog esame svečiai, gerbti vietinius, kiekvieną gyvą būtybę čia ir melsti Dievo malonės – kad Jis įsileistų mus ir nors truputį pravertų tikrąsias, dvasines, miesto duris. Miesto, kuris, anot jo, yra kaip dvasinis pasaulis – sunkiai suvokiamas protu ar pamatomas akimis.

Koks yra pasislėpęs Vrindavanas

Visa tai, ką pasakoja šis mokytojas, yra itin subtilu. Prabėgomis paskaičius ar pirmą kartą nugirdus tokią informaciją, gali net imti juokas. Vis dėlto jei tik paminame savo stereotipinį mąstymą, jei meldžiamės, tikrojo Vrindavano pamatome vis daugiau.

Štai kaip mūsų kelionės vedlys, kuris Vrindavane lankosi keletą kartų per metus, apibūdina šio miesto grožį: „Dievui atsidavęs žmogus Vrindavaną mato kaip transcendentinę žemę, pastebi joje įvairius paukščius, spalvotas papūgas, ypatingus medžius. Vietomis auga vynuogės, mango medžiai, miestą gaubia akinančiai gražūs miškai, kuriuose gyvena laukiniai žvėrys. Teka upės, stūkso ežerai, juose plaukioja gulbės, o krantus puošia lotoso gėlės“.

Kur kiekvienas žingsnis – šokis, o žodžiai skamba kaip daina

Visus Indijoje klausytų paskaitų konspektus perrašinėti čia nėra prasminga, tad pasidalinsiu eilėraščiu, kurį sukūriau įkvėpta Anantaros prabhu paskaitų.

Indijai

Čia kiekvienas žingsnis – šokis, žodžiai skamba kaip daina.

Tobulam chaose mokos purvina širdis mana.

Akys žiūri, bet nemato, ką paslėpus ši vieta.

Siela meldžia tik šypsotis ir gėrėtis šiandiena.

 

Čia paslaptis įminęs pamažu pasipuoši vidiniais perlais.

Kelionės kasdienybė čia šviesi, jei norą amžinybės tiltų siekt turi.

Ir neišnyks esybė ta – palaimos neribotas grožis,

Kurį parodo visata, tik gelmę stengiantis paliesti ne ranka.

Ar vietiniai Vrindavane skurdesni už vakariečius?

Net nereikia užsimerkti, kad dabar, kai jau fiziškai esu grįžusi į Lietuvą, įsivaizduočiau Vrindavano šurmulį, tekančią saulę, girdėčiau Dievybių žadinimo šventyklose garsus, vietinių šūksnius. „Radhe Radhe“, – šiais žodžiais ten kiekvienas sveikinasi, atsiprašo, palydi, atsisveikina ir t. t. Taip vaišnavizmo tradicijoje reiškiama pagarba Viešpaties Krišnos mylimajai Radharanei, be kurios Dievas nebūtų toks galingas. Žmonės supranta, kokia ši Deivė svarbi. Kaip ir vyrui moteris, kuri, kaip teigiama rytų filosofijoje, jį įkvepia ir suteikia stiprybės.

Kalbant apie vietinius gyventojus norisi pabrėžti vieną gilų įspūdį: jei mes visi darbus dirbtume su tokiu atsidavimu, kaip savuosius atlieka daug mano stebėtų vietinių asmenybių, ko gero, būtume savo srityse pasiekę aukštumas. Nežinau, ar šventyklų galia taip įkvepia, ar karštas temperamentas, ar tai – tik mano subjektyvus regėjimas, bet mačiau ne vieną prekeivį, šlavėją, pardavėją, sargą, kepėją, kurie dirba su tokiu atsidavimu ir energijos pliūpsniu, kad pačios profesijos man pasirodė prakilnios.

Mes, vakariečiai, kartais po finansiškai skurdesnių miestų gatveles žingsniuojame įsivaizduodami, kad esame intelektualūs piniguočiai. Tačiau ar aukštesnis išsilavinimas ir geresnė finansinė padėtis išties yra esminis pranašumas? Susimąsčiau, ką mes darytume, jei gautume užduotį, pavyzdžiui, pasiūti batą? Ko gero, pasitelktume į pagalbą Google.com, Youtube.com, o gal apskritai neapsiimtume tokio darbo. O štai Vrindavane, čia pat gatvėje, mačiau jaunuolį, savo rankomis siuvusį sportbačius; gavosi nepriekaištingai, kaip su specialia mašina susiūti. Kartais atrodydavo, kad Vrindavano gyventojai – profesionalūs amatininkai, mokantys rankomis sumeistrauti viską. Stebint juos norėdavosi priimti nuolankią mokinio nuotaiką ir tiesiog eiti, stebėti, mokytis ir dėkoti už visa tai.

Pasivaikščiojimai vienumoje

Indijoje moterims vaikščioti vienoms nerekomenduojama. Vis dėlto tomis dienomis, kai išdrįsdavau pasivaikščioti viena, Vrindavano gatvelėse pamačiau ir pajutau tai, apie ką svajojau. Prisiliečiau prie karvių, glosčiau jas, pasidalinau maistu, pabendravau. Indijoje sakoma, kad palietus šį gyvūną prisilieti prie tūkstančių Dievybių ir paties Dievo. Vaikštinėdama fotografavau vietinius, kalbėjau su jais, juokiausi drauge su vaikais, meditavau, meldžiausi prie nuostabių Dievybių, kurių grožį pamatyti dar kol kas man sunku. Kartais žvelgdavau į Dievybes tiesiog kaip į skulptūras ir mėgindavau įžvelgti tai, apie ką pasakoja išminčiai.

Vienoje iš labiausiai lankomų Vrindavano šventyklų, pavadintoje „Krišna Balaram“ vardu, man itin patiko Bhaktivedanta Svamio (dar vadinamo Šrila Prabhupada) atvaizdas. Bhaktivedanta Svamis – tai žmogus, atvežęs į Vakarus Vedų išmintį. Jis visą savo gyvenimą paskyrė Vedų tekstų vertimui ir skelbimui, todėl yra ypač branginamas vaišnavų.

Šrila Prabhupada miręs?

Patyriau įvairių mistinių nuotykių, susijusių su Prabhupada. Kai kurios patirtys netiesioginės, greičiau vidinės. Štai žmogų, matomą nuotraukose po šia pastraipa, sutikau patekant saulei, eidama parikramą – piligriminį dvylikos kilometrų kelią aplink miestą. Vos pamačiusi šį vyrą sušukiau: „Prabhupada“. O jis atsakė, jog panašus tik veidas. Vis dėlto daugiau su juo pabendravusi įsitikinau, kad panašus ne tik veidas.

Šrilos Prabhupados, dvasinio mokytojo, išvertusio ir į Vakarų pasaulį atgabenusio Vedas (šventraščius), antrininkas pakvietė užeiti į svečius. Lankydamasi jo namuose supratau, kad tai žmogus, pasirinkęs tokį gyvenimo būdą, kurio daugelis iš mūsų nesuprastų. Kiekvieną dieną jis sėdi gatvėje, nes ja praeina tūkstančiai piligrimų, kartojančių šventus Viešpaties vardus, taip pat medituoja mažiausiai aštuonias valandas per dieną, o pragyvena iš surenkamų aukų. Nors atrodė keista, angliškai šis džentelmenas kalbėjo puikiai, intelektualiai, išmintingai. Jo akys žvelgė giliai ir man net atrodė, kad jis mato kažką daugiau negu regima tiesiogiai. Jis paaiškino: „daugiausia prasmės yra ne materialiuose dalykuose, o maldoje, meditacijoje. Tik tai gali mus atvesti į amžiną, o ne laikiną laimę.“

Šis vyras paklausė manęs, ko ieškau savo kely, ar meldžiuosi. Sužinojęs, kad ieškau prasmės, laimės ir Dievo, skatino dar giliau Jo šauktis ir ieškoti. Sakė, kad prasmingam gyvenimui tereikia bendrauti su Viešpačiu. Pakanka nuolatos Jį prisiminti ir stengtis džiuginti: valgant, švenčiant, dainuojant, dirbant, kuriant, bendraujant su kitais. Visada. Rasti laiko maldai nors porą valandų per dieną.

Po šio susitikimo iš širdies dėkojau Indijai ir jos žmonėms, kad parodė, kokių dar yra gyvenimo kelių, kurie, paviršutiniškai žiūrint, gali atrodyti skurdūs, bet iš tikrųjų yra patys giliausi ir turtingiausi. Nors tokius subtilius dalykus, atrodytų, geriausia pasilikti sau, norėjosi apie šiuos savo atradimus rėkti visiems, dalintis su kitais savo džiaugsmo ašaromis ir, žinoma, palinkėti patiems tą pajausti.

Govardano parikrama

Viršuje – nuotraukos iš mano parikramos, piligriminės kelionės aplink Govardhano kalvą. Dvidešimt keturių kilometrų ilgio piligriminė kelionė aplink šį šventu laikomą kalną, tikima, išperka visas kaltes. Daugelis piligrimų eina šiuo keliu basomis, o kiti pasirenka netgi dar didesnę askezę – kiekviename žingsnyje žemai nusilenkia, maudosi šventuose ežerėliuose – „kundose“, voliojasi kelio dulkėse (jos taip pat laikomos šventomis). Kartais žmonės nori tiesiog apsivalyti, kartais eina šiuo keliu, vedini konkrečių troškimų ir prašydami Dievo išpildyti svajones.

Švenčiausia Indijos upė

Vieną dieną plaukėme Jamunos upe. Tai upė, kurią Indijoje laikoma kone pačia švenčiausia, turinčia galią apvalyti, nuplauti nuodėmes, pagydyti. Tikintieji iš viso pasaulio atvyksta nusilenkti šiai upei ir joje išsimaudyti.

Tačiau materialioji pusė vėlgi gali gąsdinti. „The Guardian“ dokumentikoje „The Yamuna, India’s most polluted river“ (liet. „Jamuna – labiausiai užteršta upė Indijoje“) teigiama, kad ši upė užteršta taip smarkiai, kad joje neišgyvena žuvys ar jokie kiti vandens gyvūnai. Vis dėlto matėme joje gyvačių.

„The Guardian“ dokumentika

Šioje upėje, kaip ir Gangoje, gali pamatyti daug visko: gėlių, aukų, maisto, atliekų, šiukšlių, aukso, gyvūnų bei žmonių mirusių kūnų. Dvasinis mokytojas Radhanatha Svamis yra rašęs, kad mėnesį medituodamas Gangos upės pakrantėje spėjo pamatyti viską, kas tik egzistuoja šiame materialiame pasaulyje.

Vaikai įžvelgia lengviau

Žinodami šią informaciją mes, suaugusieji, vienam keturmečiui berniukui, kuris taškėsi vandeniu ir kalbėjo, žaismingai vardino, kiek mato šiukšlių ar kitų dalykėlių vandenyje, patvirtinome, kad čia labai purvina. Išgirdęs šį žodį jis atsisuko ir suriko: „Ne, čia ne purvina, čia šiukšlės tik šiaip. Jūs gal nematot, kad čia švaru iš tikro.“

Suprantu, kad tokie žodžiai skamba kaip naivios vaiko fantazijos, bet ta akimirka buvo tokia stipri ir įtaigi, kad man net dabar šiurpai bėga po kūną prisiminus. Vaikai kartais mato daugiau, negu suaugusieji.

Jamunos upės grožį dar galima pamatyti čia.

Netvarkos darna

Su įgautu pradiniu žinių bagažu pamažu pradėjau matyti naujus dalykus. Pavyzdžiui tai, kad vadinamajame indiškame chaose iš tikrųjų visi turi savo vietą. Jokiam naujai atvykusiam svečiui nevalia to kritikuoti. Rytais visad aptikdavau ant tos pačios tvoros miegančias beždžiones, vakarais eidama tamsoje žinojau, kurioje vietoje būti atidesnei, nes ten gulės karvė, o už poros metrų – bulius. Pastebėjau, kad vairuodami žmonės kiekvieną manevrą spusteli garso signalą ne dėl kylančio streso, o iš rūpestingumo, noro apsaugoti kitus eismo dalyvius. Jiems taip tiesiog atrodo teisinga. Išmokau atitinkamai pereiti gatvę ir nesijaudinti važiuodama traškančioje braškančioje rikšoje, neišsigąsti kiekvienos transporto priemonės garso signalo, nesijaudinti įlipus į karvės mėšlą. Galiausiai, nustojau stebėtis pamačius ką nors stebėtino. Viskas tiesiog yra taip, kaip yra.

Žinoma, nenoriu pasakyti, kad turime aklai išmesti lauk Vakarams būdingas pažangias technines priemones, išleisti į gatves gyvūnus, nepaisyti avarijų, atsisakyti eismo taisyklių ir matyti tik vidinį grožį. Tikrai ne, esame tam tikrais dalykais skirtingi ir tai – nuostabu. Tačiau išmokti žiūrėti į viską paprasčiau, giliau, nesureikšminti dalykų, kuriuos patys sau galbūt klaidingai įteigėme, būtų tikrai pravartu.

Miestų energija

Kai iš Vrindavano miestelio, kuriame gyvenome, vykome į Agrą pamatyti Tadž Mahalo, autobusas buvo pustuštis, nes daliai mūsų grupės tai atrodė dienos švaistymas. Aš jokiu būdu nenorėjau to praleisti ir vis mėginau suprasti, kodėl tiek daug žmonių atsisakė važiuoti pamatyti pasaulio stebuklo, kurį Jamunos pakrantėje imperatorius Shah Jahanas pastatė savo mirusiai mylimai antrai žmonai Mumtaz Mahalai.

Vis dėlto nors akims buvo gera matyti architektūros šedevrą, pasikeitusią vidinę energiją jaučiau ir aš. Sunku žodžiais apibūdinti tai, ką patyriau Indijoje ir ypač Vrindavane, mažame miestelyje, kur praleidau daugiausiai laiko, nes potyriai buvo vidiniai, kartais net man pačiai neatpažinti.

Ačiū tau, Indija, kad išmokei vėl pamilti keliones. Tik šįkart jau žinau, kokias keliones. Kiekviena akimirka ten buvo svarbi, „gėriau“ į save visas žinias, kiekvieną patyrimą, stengiausi priimti man siunčiamas pamokas. Stebėjau save: tai, kaip džiaugiuosi, pykstu ar verkiu įvairiose situacijose. Nesitikėjau nieko, tiesiog ieškojau. Gavau daugybę atsakymų ar nuorodų į juos. Dabar norisi visa tai pamažu atskleisti savo kūryboje, dainose, pokalbiuose.

 

Linkiu visiems būti laimingiems.

Milda Noreikaitė

Redagavo Lina Staponaitė

Daugiau nuotraukų ir originalus straipsnis čia

Pasidalinkite su kitais!