Kai Dievas šnabžda

photo-1475137979732-b349acb6b7e3

…Girdėjau istoriją apie jaunuolį ir seną pamokslininką.

Susitikę jie ėmė kalbėtis apie jauną žmogų kamuojančias problemas.

Jaunuolis, abejojęs Dievo egzistavimu, paklausė : „Kodėl Dievas neatsako? Aš meldžiuosi, prašau patarimo, bet jis tyli…“

Senolis, sėdėjęs kitame kambario gale, atsakė jam labai tyliu, vos girdimu balsu. Jaunuolis priėjo ir vėl sušuko: „Ką sakėte? Negirdėjau!“

Senolis pakartojo, tačiau ne garsiau. Taip jaunuolis slinko per kambarį žingsnis po žingsnį, kol visiškai pasilenkė prie pamokslininko kėdės: „Atleiskite. Vis dar jūsų negirdžiu“.

Abu, palenkę galvas vienas prie kito, pažvelgė vienas kitam į akis, ir senolis tarė: „Dievas šnabžda. Šnabžda, kad priartėtume taip arti Jo, jog girdėtume tyliausiai pasakytus Jo žodžius. Tik pakankamai priartėję, galime suprasti, ką Jis sako“.

Jaunuolis atsakymą išgirdo. Pats įsitikino jo tikrumu.
Mes visi laukiame Dievo balso tarsi griaustinio, su atsakymu į visas mūsų bėdas. Tačiau Dievo balsas tylus. Jis tyliai šnabžda, – kad mes stengtumės priartėti. Niekas taip neatkreipia paprasto žmogaus dėmesio, kaip šnabždesys. Dievo šnabždesys reiškia, kad turime nustoti rėkti, vietoj to derėtų stengtis prieiti kuo arčiau Jo.

Kol klausysi Jo žodžių, tyloje, pasilenkęs prie Jo lūpų, girdėsi visus atsakymus į tave kankinančius klausimus. Atrask savo vietą šalia Jo…

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!