Kada meilė tikra, o kada – savanaudiška?

butterfly-3054736_960_720

Vis mažiau ir mažiau žmonių žino, kad tikra meilė nėra plokščia ir balta kaip paprastas biuro popieriaus lapas. Meilė, kaip jausmas, yra turtinga, joje dera priešybės, be jų ji – neišbaigta ir skurdi.

Meilė yra švelni kaip pūkas, glotni it šilkas. Ji gydo ir gaivina, pakelia, suteikia sparnus, įprasmina gyvenimą.

Tačiau meilė taip pat ir tvirta kaip plienas, aštri kaip dyglys.

Dabartinė daugumos žmonių didžiausia problema yra ta, kad jie patys sau nepajėgia duoti meilės iš savo pačių vidinių resursų. Ir net ne tai, kad nepajėgia. Meilė sau vis dar yra vienas iš didžiausių tabu, tvirtai tūnančių pasąmonėje, nors ir tiek daug seminarų ar knygų yra apie tai, kaip gi pagaliau mylėti save.

Esame uždraudę sau save mylėti, ant meilės sau prisiklijavę baisių etikečių, kad tik nekiltų pagunda, panašiai, kaip ant cigarečių pakelių tvinksi baisiausių žaizdų vaizdai. Kas myli save? Egoistai, savanaudžiai, niekšai. Kas nutinka šiems – jų nieks nemėgsta, jų nieks nemyli, netgi atvirkščiai, jie tampa „raupsuotieji“, visuomenės atstumtieji. O kas nutinka tiems, kuriuos visuomenė atstumia? Jie miršta vienatvėje. Ir nors šią asociacijų grandį ne kiekvienas pajėgus atsekti savo smegenyse, ji yra ir stipriai veikia mūsų pasirinkimus. „Kaltas, kaltas, kaltas“, „Nesu vertas, bet ateik į mano širdį ir mano siela pasveiks“ – tai yra norma, kurioje mes išaugome, tai yra mūsų kultūros tradicijos, natūralu, kad šią žinią, perduodamą iš kartos į kartą, sunku pakeisti, perprogramuoti pasąmonėje.

Kas vyksta, kai žmogus uždraudžia sau save mylėti?

Jis ima ieškoti meilės šaltinio iš išorės. Ir kuo labiau draudžia sau save mylėti, tuo labiau tikisi išgauti, išspausti, išsireikalauti meilę iš kitų. O kiti nujaučia, kad žmogus ateina pas juos ieškodamas sau naudos, trokštantis manipuliacijomis ir verslo sandorių principų pagrindu pasiimti tai, kas gali būti duodama tik laisva valia, tad bėga nuo tokio „meilės išgavėjo“ kuo toliau. Bėga fiziškai arba bent jau atsiriboja emociškai, nes negali pasprukti dėl susisaistymo santuokos ryšiais, bendru turtu ir vaikais.

Žmogus, nemylintis savęs, nepajėgia kurti sveikų, meilės pilnų santykių su aplinkiniais, nes visi jo santykiai yra kuriami manipuliacijos principu: „Aš tave mylėsiu, dėl tavęs aukosiuosi, o tu mainais irgi duok man meilės ir savo aukas“. Tai verslo santykiai, o ne meilė.

Niekas nepajėgus taip mylėti kitą žmogų, kad kompensuotų jo nemeilę sau. Tai tiesiog neįmanoma! Lygiai taip, kaip neįmanoma pažadinti žmogaus, kuris apsimeta, jog miega, taip neįmanoma ir duoti meilės jausmo žmogui, kuris nusprendė, kad meilė sau yra kažkas egoistiško. Viskas, ką jaučiame, kyla iš mūsų pačių vidaus, o ne ateina iš išorės. Savęs nemylintis žmogus – sau meilės neduodantis žmogus – niekada nepatirs meilės, kad ir kaip jį mylėtų kiti.

O kas tada?

Tada jis jaus vis didėjančią vienatvę ir atstūmimo jausmą, vienišumą, manys, kad jo niekas nesupranta ir nepalaiko. Nusivils savimi bei kitais. Paradoksalu, tačiau gelbėdamas save nuo to, kad egoistų niekas nemyli ir juos atstumia, pats pasmerks save būtent tokiam likimui, kurio ir bijojo.

Ar gali savęs nemylintis žmogus tinkamai auklėti savo vaikus? Ne! Todėl, kad tikra meilė negalvoja apie savo naudą, ji gali tapti tvirta kaip plienas tada, kai to reikia. Tas, kuris galvoja apie vaiko gerovę ilgalaikėje perspektyvoje, nesvyruoja kai reikia tvirtumo, net jei tai reiškia, kad tą akimirką sukels vaikui pyktį ir nepasitenkinimą, todėl pats patirs nemalonius jausmus. Kai žmogus nori gauti meilės iš aplinkinių, jis linkęs savo poreikį būti mylimu ir gerai jaustis, iškelti aukščiau net už savo vaikų gerovę ilgalaikėje perspektyvoje.

Meilės „išgavėjų“ visi geri darbai taip pat skirti sau patiems, tam, kad galėtų pasijausti gerais žmonėmis, per daug nesukant galvos apie tuos, kuriems jie, neva, daro tuos savo gerus darbus. Visas jų gyvenimas kuriamas savęs patenkinimo ir savo gerumo patvirtinimo sau pagrindu. Žinoma, tokiais atvejais labai patogu dar visur kaišioti Dievą, kaip antspaudą ant pažymėjimo rašto, patvirtinančio jų gerumą, neva kylantį iš dvasingumo. Atseit žiūrėkit, žmonės, matot, matot? Tačiau, deja, tokio pobūdžio gerumas dažniausiai kyla iš nenoro realiai imti ir padaryti kažką iš esmės gero. Dažniausiai jis baigiasi gero linkinčiais patarimais ir pamokymais, kurie jei ir kam padeda, tai tik pačiam patarėjui pasijausti gerai.

Meilė švelni kaip pūkas ir trapi kaip ką tik prasiskleidęs gėlės žiedas. Tačiau ji tvirta bei aštri kaip iš geriausio plieno iškalto kardo ašmenys, kad žmogus pajėgtų padaryti tai, ką reikia, o ne tai, kas padeda tik jam pačiam pasijausti geriau.

Teksto autorė Asta Ivaškevičiūtė – viena iš Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos įkūrėjų, jau penkerius metus skaitanti paskaitas moterims apie moteriškumo paieškas ir moteriškos energijos savyje budinimą, vedanti praktinius užsiėmimus, meditacijas, vizualizacijas. Asta yra Reiki meistrė-mokytoja, Emocinės laisvės technikos praktikė, Young Living holistinės pasaulėžiūros ambasadorė. Ji gilinasi į Vedų mokslą ir pati gyvenime vadovaujasi Vedų filosofija. Asta priima asmeniniams pokalbiams, kurių metu, pasitelkus emocinės laisvės technikos metodus, galima atrasti pasikartojančių problemų priežastis ir jas pašalinti emociniame lygyje, o ne filosofiniais išvedžiojimais.

Pazinimassaviraiska.weebly.com

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!