Kad dvasinė kelionė netaptų dvasinėmis klejonėmis (III dalis)

buddha-1040098_960_720

Anksčiau rašėme…

Klausimas apie Mokytoją

Prieš pradėdama aptarinėti Mokytojo klausimą, dar kartą išvardinsiu pirmuosius dvasinės kelionės etapus:

  1. Pradiniu dvasinės kelionės tašku gali tapti sąmoningas žmogaus apsisprendimas, kad jam to reikia. Nors tai nereiškia, kad iki tol jokie dvasinio augimo procesai nevyko.
  2. Antras etapas pasižymi paieškų gausa ir mažu kritiškumu. Žmogus lyg sausa kempinė sugeria į save viską, kas pasitaiko: literatūrą, paskaitas, seminarus, įvairias praktikas. Šį etapą paprastai lydi didelis smalsumas ir dar didesnis blaškymasis.
  3. Trečias etapas prasideda, kai pabandoma ką nors iš tos sugertos gausos integruoti į savo gyvenimą. Tarkim, žmogus vakare sukalba kokią maldą arba nusprendžia laikytis dienos režimo, pradeda medituoti, bando atsisakyti sąmonę žalojančių įpročių… Tai – mėgėjiško darbo ir savipagalbos etapas, kuris dar gali būti vadinamas „kad man būtų geriau“.
  4. Ketvirtame etape keičiasi požiūris į dvasinę filosofiją (religiją) – tai jau nebe patrauklus aksesuaras ar „pasidaryk pats“ idėjų rinkinys, o patikimas kelionės žemėlapis. Šiame etape apsistojama ties konkrečia dvasine teorija. Tai – profesionalo etapas. Šis etapas jau turi ir kitą motyvą: „kad aš būčiau geresnis“. Žmogus pamažu tampa mokiniu.
  5. Ir tik penktame etape pasirodo mokytojas. Arba Mokytojas.

Beje, būtent tokie ir tokia tvarka išsidėstę etapai – tai lyg chrestomatinis dvasinės kelionės pavyzdys. Realybėje gali būti ir visai kitaip. Daug paprasčiau arba daug sudėtingiau. Ir, žinoma, su Mokytojo atsiradimu kelionė nesibaigia – gal tik įgauna pagreitį. Aišku, jei pasiseka sutikti tikrą Mokytoją… Tam ir norėčiau skirti šią teksto dalį.

Ką reikėtų žinoti mokiniui, kad jam pasisektų su Mokytoju?

Pirma, reikėtų žinoti, kad kuo geriau yra pasiruošęs mokinys, tuo geresnis Mokytojas jam atitenka. Vaišnavai pasakoja gražią istoriją apie savo tradicijos šventąjį, kuris turėjo dvidešimt penkis mokytojus. Jo mokytojai buvo: vanduo, miško paukštis, medis, saulė… Tobulam mokiniui bet kas gali tapti Mokytoju. Prastesniam mokiniui rasti iš ko mokytis sunkiau. O tas, kuris mokinystei nenusiteikęs, net ir būdamas šalia didžio Mokytojo, jo neatpažins. Apie tai rašo Omraam Mikhaelis Aivenhovas:

„Jei sakote „Norėčiau sutikti didžiausią Mokytoją, kad jis mane pamokytų“, atsakysiu, kad blogai suformulavote norą, nes galite jį sutikti, bet jei būsite nesimokę, kaip dera suprasti Mokytoją, kaip jį mylėti, kaip vertinti jo mokymą – tai net sutikę didžiausią žemės Mokytoją ginčysitės su juo ir liksite tokie pat nemokšos, kokie buvote.“

Todėl tiems, kurie ieško Mokytojo, visas pastangas ir dėmesį vertėtų sutelkti į tai, kaip tapti paklusniu, nuolankiu, pagarbiu, sąžiningu, paprastu mokiniu. Visa tai sudaro tam tikrą tuščio indo būseną, be kurios neįmanomas dvasinis augimas. Vedų psichologijoje tokia būsena apibendrintai vadinama mokinio pozicija ir ji priešpastatoma vyraujančiai vartotojo pozicijai, kai Mokytojas reikalingas tik kaip paslaugų teikėjas. Tarsi mokytojas būtų paslaugų teikėjas, kuris suras geresnį darbą, išgydys ligas, perdarys artimuosius, apvesdins, į vaikus įkūnys angelus… Vartotojas taip pat mėgsta sakyti, kad gali mokytis iš bet ko, kad visi jam yra mokytojai. Bet tai – tik puikybės deklaracijos, nes šiuose paskelbimuose nėra nei nuolankumo, nei apsisprendimo vykdyti. Kartais žmonės savo vaikus linkę vadinti mokytojais. Bet tokie pareiškimai taip pat prasilenkia su tiesa, nes jie kyla iš noro pasipuikuoti: arba savo protingais vaikais, arba tariama dvasine branda, kuri vargu ar siekia tiek, kad žmogus išdrįstų susitikti su tikru Mokytoju. Garsiai skelbdami, kad „vaikai yra mūsų didžiausi mokytojai“, žmonės užkaria neadekvačią atsakomybę savo vaikams, taip nusimesdami pareigą būti jiems pavyzdžiu ir mokytojais (tai pagal gamtos dėsnius priklauso tėvams). Taip jie iškreipia santykius su vaikais ir sustabdo savo dvasinį progresą. Galbūt stebėdami savo vaikus mes ir galime mokytis iš jų nuoširdumo ir paprastumo, bet kad tas mokymasis taptų galia, perkeičiančia mūsų asmenybę, o ne dar viena saviapgaule ar kauke, reikia Mokytojo. Beje, jei jau kyla noras ieškoti mokytojų savo artimoje aplinkoje, tegu tai bus jūsų tėvai. Rimtesnėse tradicijose net į kalbas nesileidžiama su tokiu mokiniu, kuris negerbia savo tėvų. Jei net savo tėvų negerbi, koks iš tavęs mokinys? Krikščionybėje vienas iš dešimties įsakymų taip ir skelbia: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Galvojat šiaip sau jis ten įrašytas? Iš mandagumo?

Kol dar nėra rimto įdirbio, geriau mokymąsi iš visų ir visko palikti šventiesiems ir grįžti prie suaugusiam keliautojui reikalingo vedlio – Dvasinio Mokytojo ar Dvasios tėvo. Skirtingose tradicijose toks žmogus vadinamas skirtingai, nors prasmė lieka ta pati. Kai kuriose mokyklose išskiriamos Dvasinio mokytojo ir Guru sąvokos. Sakoma, kad „Mokytojas – tas, kuris rodo kelią, o guru – pats yra kelias“ (Ram Dass). Guru, matyt, reikėtų prilyginti šventojo sąvokai. Šventuosius sutikti ne visiems pasiseka. Net jei pasiseka, santykis su jais būna kiek kitoks, nei su mokytoju. Pasakoja vienas rabinas: „Aš vaikščiojau į gretimą kaimą, kad pamatyčiau rabi-mistiką. Aš vaikščiojau ne tam, kad studijuočiau su juo Torą, bet kad pamatyčiau, kaip jis varstosi savo batus.“ Piligrimai iki šiol vaikšto Santjago de Kompostelos keliu, kad tik galėtų pabūti tose pačiose vietose, kuriose prieš 2000 metų buvo šventasis Jokūbas. Bet prisiliesti prie šventumo – tai ne tas pats, kas turėti dvasinį mokytoją. Šventasis, gyvas jis ar miręs, nelydės jūsų kasdieniuose ieškojimuose ir nepasakys, kad esate pasipūtęs kvailys. Tam reikalingas Mokytojas.

Induizme taip pat yra du terminai dvasiniam mokytojui įvardinti: shiksha – tas, kuris duoda nurodymus, ir diksha – tas, kuris įšventina. Krikščionybėje taip pat yra šventieji ir dvasiniai tėvai, praktiškai besidarbuojantys sielos augimo labui. Šv. Faustina su begaliniu nuolankumu dalijosi savo patirtimi, sakydama, kaip pasisekė tam, kas turi gerą dvasios tėvą, ir kaip sunku tam, kuris tokio nesutinka.

Tikras mokinys suvokia Mokytojo paskirtį ir reikalingumą. Jam neužtenka prie lovos pasidėti šv. Pranciškaus paveikslėlį ar Budos statulėlę, jam reikia dar ir gyvo santykio su gyvu Mokytoju, kuris jam ne tik šypsosis ir laimins iš nuotraukos, bet ir nukreips, auklės, padės įveikti sunkumus.

Šv. Kryžiaus Jonas išskiria tris priežastis, kam žmogui reikalingas Mokytojas:

  1. Daugelis dalykų, kuriuos praneša Dievas, nėra sutvirtinti sieloje, kol jie nepatvirtinami per kitą žmogų. Nuolankios sielos, kurioms nutinka tokie dalykai, vėliau juos aptarusios su kuo pridera, įgauna naujo pasitenkinimo, jėgos, šviesos ir tikrumo.
  2. Sielai reikalingas mokytojas, galintis nukreipti ją į dvasinį nuogumą ir neturtą, t. y. į tamsiąją naktį. Be to siela palinktų į pojūčių kelią.
  3. Dėl to, kad sielos nuolankumui, paklusnumui ir apmarinimui naudinga dėl visko atsiskaityti, net jei ji į tai nekreipia dėmesio ir laiko tai niekais.

Mokytojas dvasingumo siekiančiam žmogui reikalingas ir kaip nepriekaištingai atspindintis veidrodis, kad žmogus galėtų save pažinti. Nepriekaištingai atspindintis – tai reiškia, kad nesavanaudiškas, nes savanaudiški žmonės siunčia iškreiptus vienas kito vaizdus. Priešai išdidina trūkumus, draugai perlenkia su tobulumais. Reikalingas švarus ir skaidrus veidrodis:

Tai yra didžio pasiaukojimo, didžio nesavanaudiškumo būtybė, kuri niekaip nesuinteresuota jūsų apgauti, kad turėtų iš jūsų naudos.“ (O. M. Aivenhovas)

Manau, dabar būtų laikas aptarti, kuo skiriasi tikras Dvasinis Mokytojas nuo šiaip mokytojo ar tiesiog lektoriaus. Apsižvalgę savo aplinkoje, rasite nemažai paslaugių pagalbininkų, manančių, kad gali būti jums tokiu veidrodžiu, tai yra – kad gali jums pasakyti „visą tiesą“ apie jus. Gal ir gali… Tam tikra prasme net ir psichoanalitikai teikia tokias paslaugas: atspindi jūsų pasąmoningus konfliktus kaip balta lenta. Bet, pirma, jie nėra dvasiniai mokytojai, antra, ar ta lenta tokia jau balta? Dažniausiai atspindėjimo paslaugų teikėjai, besidedą dvasiniais mokytojais, tiesiog mėgaujasi savo pranašumu ir galia prieš jus, todėl nevertėtų net pradėti klausytis, jei nejaučiate jų visiško nesuinteresuotumo. Galite sutikti netgi norinčių jus išgydyti tokiu būdu – grubiai, žeminančiai drebiama „tiesa“ apie jūsų ydas. Ir tai daro įspūdį! Susirenka minios žiūrovų, „dvasinio gydymo“ mizanscenos sukrečia, pravirkdo, bet, deja, negydo. Tokiame gydyme arba tokiame mokyme nė su žiburiu nerasite „mokytojo“ meilės, nuolankumo ir pasiaukojimo dėl jūsų. Tokie „mokytojai“ dar ir kaip suinteresuoti! Jie suinteresuoti pademonstruoti savo galią ir savo gebėjimą sutriuškinti kitą žmogų. Net ir sakydami, kad „aš tik griaunu tavo ego“ arba kad „viskas tavo labui“, jie tikrai negalvoja apie „tavo labą“, nes yra labai užimti svarstymais, kaip neprarasti savo „didžio mokytojo“ įvaizdžio, kaip padaryti įspūdį žiūrovams ir kaip išsaugoti savo aukščiau esančiojo poziciją.

Yra dar ir kita netikusių mokytojų rūšis. Šie lygiai taip pat suinteresuoti, bet savo suinteresuotumą realizuoja per pataikavimą mokiniams. Atrodytų, jie nuolat kupini besąlygiškos meilės ir švelnumo, jie niekada jūsų neįskaudins, bet niekada nepasakys ir tiesos apie jus pačius, neužsimins apie jūsų trūkumus, silpnybes, nes bijos prarasti jūsų palankumą. Šalia tokio „mokytojo“ mokinys ir toliau sėkmingai daro klaidas, netobulėja ir neauga. Mokytojo suinteresuotumas – tai purvo dėmės ant to veidrodžio, iš kurio jūs galėtumėte tikėtis objektyvaus ir aiškaus atspindžio. „Jeigu aklas aklą veda, abu į duobę įkrenta“, – sakoma Evangelijoje pagal Matą (Mt 15, 14). Todėl labai svarbu pasitikrinti, ar jus vedantis nėra ir pats aklas.

Pasakoja mokymus įmonėms vedanti Gabrielė: „Kartas nuo karto tenka susidurti su kolegomis iš mokymų pasaulio – konferencijose, seminaruose. Kartais žavu, kartais baugu, kaip drąsiai kolegos narsto temas, su kuriomis patys prasilenkia. Štai, matau, kad į seminarą apie tai, kaip atpažinti melą, kviečia NLP trenerė, jau metus besislapstanti nuo mano bičiulės ir vis randanti priežasčių neatsiskaityti už jai suteiktas paslaugas. Jaunutis,  „verslininku prisistatantis, koučingo kursus baigęs vaikinas pats iš savęs ima interviu ir prieš kompiuterio kamerą ragina ateiti pas jį pasikonsultuoti, kaip pradėti ir vystyti verslą, nors iš pažiūros pats dar gyvena pas mamą.“ Krūpčiojantis nuo bet kokios kritikos lektorius veda seminarus apie pasitikėjimą savimi, vyrų nekenčianti panelė Leokadija veda moteriškumo kursus, savo žmoną engiantis pilietis padeda santykių klausimais… Ir taip toliau, ir panašiai.

Ieškantiems Dvasinio Mokytojo būtų gerai nepamiršti, kad eilinis, savo klausimus „kitų mokymo“ būdu sprendžiantis lektorius dar nėra Dvasinis Mokytojas, net jei tokiu ir skelbiasi. Paprastas, kažkokius mokymus vedantis žmogus galbūt ir gali atsakyti jums į kelis klausimus, jei turi tame asmeninės patirties, bet sukrauti savo dvasinės transformacijos lūkesčius ant tokio paties ieškotojo pečių būtų labai neatsakinga ir, švelniai tariant, naivu. Tai tas pat, kaip tikėtis patarimų, kaip užlipti į penkių kilometrų aukščio kalną, iš žmogaus, nestovėjusio net kalno papėdėje. Šioje problemoje atsakomybė lygiomis dalimis tenka ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Mokytojai atsakingi už tikrų savo kompetencijų suvokimą ir paviešinimą, o mokiniai – už savo gebėjimą skirti lektorius nuo mokytojų ir nuo Mokytojų. Ir dar: mokinys pats atsakingas už savo susikurtus nerealius lūkesčius bei namie paliktą sveiką nuovoką. Jei patekote į paskaitą apie sveiką mitybą, tai nereikėtų prašyti patarimų apie vaikų auklėjimą ar savo dvasinį augimą, kad ir kaip mielai lektorius būtų linkęs jums tais klausimais padėti…

Kaip atpažinti, kas yra kas?

Visose žmonių veiklos srityse yra meistrai, amatininkai ir imituotojai, dar kitaip vadinami šarlatanais. O gal prieš auditoriją stovintis ir apie sveiką mitybą pasakojantis žmogus iš tiesų gali tapti ir jūsų dvasiniu Mokytoju, nes jis yra įveikęs ne vieną dvasios kalno viršūnę, bet apie tai nesiskelbdamas tiesiog moko teisingai susikrauti kuprinę? O kaip žinoti, ar vietinės parapijos kunigas, kuris taip įtaigiai per pamokslą pasakoja apie artimo meilę, gali būti jūsų Dvasios Tėvu, ar negali? Atskirti nėra taip sunku, kaip atrodo.

Sakoma, jei norite tapti Nobelio premijos laureatu, mokykitės iš Nobelio premijos laureato. Norite tapti tris kartus išsiskyrusiu, niūriu, pasipūtusiu pamokslininku – mokykitės iš tokio. Norite tapti nelaimingu, mokykitės iš pačio nelaimingiausio žmogaus… Todėl prieš pasirenkant, iš ko mokytis dvasiniame kelyje, vertėtų šiek tiek pasidomėti mokytojo pasiekimais: jo gyvenimo būdu, pasaulėžiūra, išsilavinimu. Ar tas, kuris moko pažinti save, pats save pažįsta? O tas, kuris moko meditacijos, ar pats yra ramaus ir skaidraus proto? Galima pasiaiškinti, ar aiškiaregys taip pat aiškiai mato ne tik mano, bet ir savo sielos dėmes? Paklausti savęs, ar iš tiesų norime sekti žmogumi tik todėl, kad jis dosniai švaisto savo intelekto perlus, nes perskaitė visus filosofijos klasikus ir dabar kalba vienomis citatomis, ar todėl, kad jis yra geras ir mylimas kitų, nors ir išvis neskaitė nė vienos knygos. Aš sekčiau paskui tą, kuris moka mylėti…

Tenka sutikti stipriai nusivylusių žmonių – ne tik savo mokytojais, bet ir pačiu dvasingumu. Neatsargiai patikėję savo dvasinį tobulėjimą į keistų mokytojų rankas, žmonės ima sparčiai žygiuoti nebe pirmyn, o atgal. Po kurio laiko atsitokėję dar ilgai valosi svetimą sergančios sielos purvą. Apie savo mokinystės patirtį pasakoja Laima:

„Kažkada tikrai sudėtingu gyvenimo metu per pažįstamos pažįstamą gavau rekomendaciją susitikti su vienu žmogumi. Niekas atvirai jo ekstrasensu nevadino – tiesa, tas žodis jau buvo įgijęs sodrų šarlatanizmo prieskonį. Jį vadino tiesiog pseudonimu. Pirmąsyk pasikalbėjus liko įspūdis, kad jis mato daugiau, gali daugiau už paprastą mirtingąjį. Žinoma, su tuo, kuris mato daugiau ir gali daugiau, man vėliau vėl norėdavosi pasitarti, pasitikrinti, kai negalėdavau kažko nuspręsti. Ilgainiui tapo svarbu gauti jo palaiminimą vienam ar kitam mano ketinimui, netgi pritarimą naujiems santykiams, naujiems darbų pasiūlymams. Jis lyg ir nieko tyčia nedarė, nesakė, neteigė, tačiau aplink jį buvo susikūręs tarsi toks nematomas magnetinis laukas. Po kelerių metų atsirado daugiau jo mokinių, mes ėmėm dalyvauti ritualuose, vykti į visokias magiškas vietas, leistis į kraštutinius patyrimus – mirties praktikas ir panašiai. Žinoma, viskas kainavo. Ir kainavo nepigiai. Aišku, tai tenkino tam tikrą žingeidumą, smalsumą, drauge kūrė savotišką galios jausmą. Tačiau buvo akimirkų, kai klausdavau savęs: ar aš tikrai noriu gerti vyną su lašu savo mokytojo kraujo? Ar tai tikrai šviesus ir ar tikrai būtinas ritualas?

„Dvasios tėvas turėtų būti tik klusnus įrankis Dievo rankose“, – rašo Gabriel Bunge. – „Todėl jis niekada neragins sekti juo pačiu, nes mes visi esame Kristaus mokiniai, o Jis yra vienatinis mokytojas. Dvasios tėvas net neis greta mokinio ir nelydės, nes jis – tik žmogus, o ne angelas. Veikiau jis nuolankiai, kaip tarnas, eis jam iš paskos, idant, kai reikės, padėtų tam, kuris taip, kaip jis, Dvasios genamas, seka Kristaus pėdomis. Jis dar įdėmiau, negu pats mokinys, turi klausyti, ko Dievo Dvasia šiam nori, ir visiškai nepaisyti to, kas, jo paties nuomone, yra gera. Toks dvasios tėvas niekada nesteigs savo mokyklos.“ Taip pat jis nevers jūsų veikti tam tikru, jo nurodytu, būdu, nespręs jūsų problemų, neužsiims jūsų skyrybomis, jam rūpės tik jūsų dvasinė branda, kuri padės jums susigrąžinti vidinę išmintį (ir tada savo problemas išspręsti pačiam).

Apibendrinimui išvardinsiu kelis mokytojais save laikančių, bet tokiais nesančių, asmenų požymius:

  1. Dalina melagingus pažadus. Žada nušvitimą per savaitgalį, stebuklingą vėžį išgydantį vandenį, sutuoktinį sugrąžinančius talismanus, asmenybę transformuojančią techniką, gydantį tualetinį popierių ir pan. „Aš pažįstu žmogaus prigimtį. Jums patiktų girdėti, kaip aš sakau:Pasikliaukite manimi, aš jus išgelbėsiu iš visų pavojų, išgydysiu nuo visų ligų, aš padarysiu jus laimingus.“ Ne, brangūs broliai ir seserys, aš jums to nesakysiu, nes tai – netiesa. Ir jei kas nors jums tai sako, jis nori jus suklaidinti. O aš jums sakau štai ką: pasikliaukite didžiosiomis tiesomis, kurias jums perteikiu, priimkite jas į save, stiprinkite, puoselėkite ir pamatysite rezultatus“, – sako O. M. Aivenhovas.
  2. Turi priklausomybę nuo sąmonę teršiančių medžiagų vartojimo. Pats vartoja ir mokiniams nedraudžia ar net skatina.
  3. Dvasines žinias pateikia kaip galimybę labiau patenkinti savo žemiškas aistras pinigams, valdžiai, seksui. Moko manipuliuoti kitais.
  4. Kalba Dievo vardu ir pats save laiko Dievu. Skelbiasi Mesiju, Išrinktuoju, Mokytoju. Aplink save priburia daug paslapties ir mistikos. Kažkaip specialiai rengiasi, nešioja ypatingus aksesuarus, kalba paslaptingu balsu, palaimingai užvertęs akis į dangaus tolį. Tikras Mokytojas niekada nesiskelbs esąs Mokytoju, jis leis tai pačiam žmogui pajusti ir suprasti.
  5. Yra nesuinteresuotas mokinio augimu. Pyksta ir pavydi mokiniui jo pasiekimų, stengiasi gabesnį mokinį pažeminti, kad išlaikytų savo pranašumą.
  6. Stengiasi palaužti arba labai susilpninti mokinio laisvą valią ir galimybę rinktis. Netikras mokytojas pasitelks visas turimas priemones, kad priverstų jus pasukti kryptimi, kurią jis jums yra numatęs. Tikras Mokytojas žino, kad neturi teisės prievartauti žmonių.
  7. Vienaip kalba, kitaip elgiasi pats. Slepia savo biografijos faktus.
  8. Nevaldo savo aistrų ir emocijų. Iš jo nesklinda šviesa, meilė, gyvenimo džiaugsmas.
  9. Dėsto savo sukurtas teorijas, neatitinkančias pamatinių vertybių, esminių Tiesų. Įsivaizduokime, kad kelionei iki Paryžiaus jums reikia žemėlapio. Staiga iš kanapių iššoka Pilypukas ir sako: „Aš galiu duoti. Pats piešiau! 2 000 eurų ir žemėlapis tavo.“ Ir taip įtikinamai siūlo… O žmonės perka. Kas keisčiausia.
  10. Reikalauja garbinimo, paklusnumo, gausių finansinių „atsidėkojimų“. Aktyviai reklamuojasi, siekia pripažinimo, žinomumo.
  11. Pats neturi Mokytojo, nėra nuolankus ir paprastas.
  12. Konkuruoja, menkina kitus mokytojus, kritikuoja kitokius kelius nei jo paties siūlomas.

Dar nepaminėjau vienos „mokytojų“ kategorijos (šituos jau rašau kabutėse). Gan gausi rūšis! Tai tie, kurie kukliai teikia kokias tai kuklias paslaugas, pavyzdžiui, siuvėjo, kirpėjo, masažisto, kukliai save taip ir pristato, bet paslapčia užsiima kito žmogaus gyvenimo tvarkymu. Tokie lyg kokie pogrindiniai „dvasiniai mokytojai“! Jie dosniai dalija patarimus, priima sprendimus už kitą žmogų, tarpininkauja skyrybose, vedybose. Jei reikia, „išmeta kortas“ ar padaro koučingo sesiją. Dažniausiai tai – pasitikintys savimi, agresyviai paslaugūs piliečiai, bet tikrai ne tinkami patarėjai, kaip teisingai gyventi.

Kartais žmonės tariasi galį vesti kitus, pirmiau neįgiję būtinų dorybių: išminties, meilės, tyrumo, jėgos, nesuinteresuotumo.“ (O. M. Aivenovas) Todėl tie, kurie yra nusiteikę tapti mokiniais, turi būti atidūs ir nesirinkti Mokytojo tik pagal jo pasekėjų skaičių ar kalbėjimo įtaigumą.

Dvasiniame kelyje mokiniui labai svarbu mokėti du dalykus:

  1. atskirti tikrus Mokytojus nuo netikrų;
  2. vertinti tai, ką jis gauna iš Mokytojo, jei vis dėlto pavyko tokį rasti.

Dar šiek tiek apie gebėjimą vertinti. Tikro Mokytojo darbas – sunkus ir neretai skaudinantis. Mąstant verslo pasaulio kategorijomis – netgi nuostolingas. Sunkus ir nuostolingas todėl, kad ateinantys mokiniai neretai būna pasipūtę ir išdidūs, kupini pretenzijų ir reikalavimų. Jie atsineša savo poreikius ir lūkesčius, įtariai ieško savo Mokytojo trūkumų, kritikuoja ir vertina. Ir štai iš tokio kiauro ir purvino indo Mokytojas, atsiraitojęs rankoves, bando pagaminti kažką tvaraus, švaraus ir skaidraus. Ir viskas turi būti daroma su meile, nepažeidžiant mokinio laisvos valios, todėl be jokių garantijų, jog pavyks. Mokytojas tarsi nešioja savyje mokinio sielą tol, kol ji subręsta, kad galėtų gimti dvasiniame pasaulyje. Įsivaizduojate, kokia likimo dovana rasti tokį Mokytoją? Retai kuris mokinys deramai priima šią dovaną. Dažniau jis muistosi, ginčijasi, derasi dėl kainos…

Vertinti Mokytojo darbą – tai stengtis būti lengvu mokiniu.

Palyginimui – sunkaus mokinio ypatumai:

  1. Besiblaškantis. Tai nepastovus mokinys, skrajojantis nuo vieno mokytojo prie kito. Jei vienas nepatenkina jo lūkesčių čia ir dabar, jis nusivilia, nusisuka ir ieško kito.
  2. Prieštaraujantis. Mokytojo trūkumų beieškantis mokinys. Dosniai žarstosi įžvalgomis ir pastabomis, pabrėždamas savo pranašumą. Siekia pažeminti, „demaskuoti“ mokytoją. Ginčijasi, bet kokia kaina įrodinėja, kad jis teisus.
  3. Atidėliojantis. Tempia laiką, atideda mokytojo nurodymų vykdymą kitam kartui, nuolat turi svarbesnių dalykų.
  4. Tingintis. Viską išklauso, net ir užsirašo, bet nieko nedaro, nes tiesiog tingi. Laukia, kol mokytojas už jį viską padarys arba kol kažkaip savaime viskas pasikeis.
  5. Deleguotojantis. Iš mokytojo gautus nurodymus perkelia ant artimųjų pečių. Ima nurodinėti ir mokyti artimuosius, kaip jie turi pasikeisti ir ką už jį padaryti. Pavyzdžiui, vyras, išgirdęs, kad dvasinė švara prasideda nuo švarių namų, pareina namo ir puola reikalauti, kad žmona labiau tvarkytųsi.
  6. Neužsimokantis. Mokytojo paslaugomis siekia naudotis nemokamai, derasi dėl kainos arba stengiasi išsisukti su kuklia auka: gėlės žiedu, keliomis monetomis už dviejų dienų seminarą. Kad ir kiek daug gauna iš Mokytojo, nejaučia poreikio adekvatiems mainams.

Pasiseka tam, kuris negaišta laiko su „mokytojais“, bet ieško ir sutinka Mokytoją. Ir jei dar sugeba jį vertinti, jei dar savo pastangomis sugeba palengvinti mokytojui darbą, tokiam žmogui pasiseka dvigubai. Jo dvasinė pažanga neišvengiama. Nors santūrieji krikščioniškosios mokyklos Mokytojai dar pridėtų, kad pažanga dvasiniame gyvenime priklauso ne tik nuo mokinio pastangų ar nuo dvasios Tėvo tinkamumo, ji lygiai taip priklauso ir nuo dieviškosios malonės. Yra žmogaus valia kažko norėti ir kažko siekti, bet dar yra ir Kūrėjo valia…

Lina Vėželienė, Gyvojipsichologija.lt

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!