Ką mes valgome?

currant-372626_960_720

Daugelyje šalių, ypač Vakaruose, yra gausybė maisto. Prašmatniuose prekybos centruose galime pirkti maisto produktus iš viso pasaulio. Kitiems ne taip pasisekė, bet ko iš tikrųjų verta ši tariama pasirinkimo laisvė?

Iki praeito amžiaus penktojo dešimtmečio ūkininkai grąžindavo į dirvą svarbiausias maistines medžiagas ją mulčiuodami, tręšdami mėšlu ir taikydami sėjomainą. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje chemijos pramonės įmonės, gaminusios nitratus ir fosfatus ginklams, buvo prigaminusios didžiules krūvas chemikalų, bet pirkėjų teliko vienas kitas. Bandymais buvo nustatyta, kad daugelio augalų augimui pakanka mišinio, sudaryto iš trijų mineralų: azoto, fosforo ir kalio (AFK). Karinės chemijos gamintojai ėmė fermeriams pardavinėti AFK trąšas už patrauklią kainą, dėl ko tradiciniai dirvos pagerinimo būdai pasidarė neekonomiški. Iki septintojo dešimtmečio beveik visos fermos tapo priklausomos nuo AFK produktų.

AFK išaugina puikios išvaizdos derlių, bet jūsų kūnui reikia kur kas daugiau nei vien azoto, fosforo ir kalio. Jei imame iš dirvos mums būtinus mineralus ir niekada jų negrąžiname, dirva nuskursta. Tas pats atsitinka ir su mumis. Kūnas nesugeba pasigaminti mineralų, turime jų gauti iš maisto.

Taigi, mums prieinama maisto įvairovė, bet ar milžiniški produktų kiekiai iš tiesų pateisina jų kokybę? Medicinos statistikoje teigiama, kad dauguma žmonių kenčia dėl pavojingo mitybos nepakankamumo, kuris nebus ištaisytas, kol dirva neatgaus reikiamo mineralų balanso. Nerimą kelia faktas, kad produktai (vaisiai, daržovės ir grūdai) šiuo metu yra auginami milijonuose žemės akrų, kuriuose nebėra pakankamo mineralų kiekio, todėl esame priversti badauti. Kiek bevalgytume tokio menkaverčio maisto, jo niekada nepakaks, kad gautume mums būtiną maistingų medžiagų kiekį.

Nualinta dirva – tik pirma grandis degradacijos grandinėje, kurią praeina maistas, kol patenka ant mūsų stalo. Didelis maistinių medžiagų kiekis prarandamas dėl oksidacijos po derliaus nuėmimo. Pavyzdžiui, apelsinuose yra daug vitamino C, bet nuskynus vaisių šis vitaminas ima veikti kaip antioksidantas vaisiaus irimui stabdyti. Kol vaisius sandėliuojamas, transportuojamas, išvežiojamas po prekybos centrus ir galiausiai patenka ant mūsų stalo, jame vitamino C nebelieka visai arba jo lieka labai nežymus kiekis. Ir tai tik natūralus procesas. Karščio, šviesos, deguonies poveikis, išsaugojimo bei konservavimo procesai sunaikina didžiąją dalį vertingiausių maisto produkto savybių.

Pokario ūkininkai pasirinko tokį kelią dėl trumpalaikės ekonominės naudos, tačiau dabarties realybė yra tokia – didžiulės sąnaudos ir žemos kokybės produkcija, išgaunama naudojant dirbtinių trąšų sistemą. Be reikalo nukeliaujama daugybė mylių, kad mažumai būtų pristatyti produktai, kurie neužtikrina tinkamos mitybos!

Nesunku suprasti, kad ši sistema tiesiog juokinga. Gal toks požiūris atrodo bekompromisis ar ekstremistinis, bet realybė iš tiesų yra tokia. Naujausi ekologiško maisto organizacijų pasiekimai šiek tiek pagerino situaciją, bet nepakankamai. Ypač todėl, kad dauguma žmonių negali leisti sau papildomų išlaidų.

Taigi, ką galime padaryti? Jei prekybos centrai negali pasiūlyti kokybiškų produktų, iš kur mums gauti maisto, kuris būtų patikimas? Karo metu žmonės buvo mokomi „kasti dėl pergalės“ (užsiimti žemės ūkiu savo kiemuose ir taip prisidėti prie pergalės). Išgyventi nebuvo lengva ir daugelis neišgyveno, bet dažniausiai ne dėl prastos mitybos.

Vedų mokslas moko mus, kad gerovę sukuria gamtos dovanos, o ne gigantiškos pramonės įmonės. Jei gyventume paprasčiau, kaip kadaise, įsitikintume, kad iš tiesų turime daugiau laiko, mažiau dirbame, turime geresnę sveikatą, todėl esame laimingesni.

Dhirašanta Gosvamis

 Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!