Ką iš mūsų atima nerimas (ir kaip tai susigrąžinti)

reed-3868321_960_720

Daktaras Kellis M. Flanaganas yra licencijuotas klinikinis psichologas ir vienas iš asociacijos „Artisan Clinical Associates“ įkūrėjų. Jis yra išleidęs keletą knygų, taip pat reguliariai rašo internetinį dienoraštį apie tai, kaip tapti laisvesniems asmeniniame gyvenime, santykiuose ir bendruomenės akivaizdoje. Daktaras yra vedęs, turi tris vaikus, iš kurių su džiaugsmu mokosi, kaip pačiam vėl būti vaiku. Šiandien norime pasidalinti jo mintimis apie nerimą.

Mano kišenės tuščios, tai mane neramina.

Mes bažnyčios bendruomenės iškyloje, vietiniame miesto parke. Šviečia saulė. Jos spinduliai persipina su vasaros lapija ir švelniu vėjeliu, nuberdami žolę šokančia šviesa ir šešėliais. Vaikai kuria savo šokį, šokinėdami ir žaisdami mirguliuojančioje šviesoje. Žinau, kad buvo prognozuota audra, bet palikau savo iPhone’ą namuose ir negaliu patikrinti greit kintančių vasariškų orų.

Visai nesusimąstydamas dar keletą kartų kišenėje siekiu savo telefono. Viskas, ką joje randu – tai medžiagos pūkai.

Galiausiai, akimirką nutilus pokalbiui, paklausiu moters, turinčios telefoną, ar lis. Tada ji padaro tai, kas mane visiškai sukrečia. Ji neieško telefono. Vietoj to ji pažvelgia į saulėtą dangaus skliautą vakaruose, šypsodamasi atsigręžia į mane ir taria: “Artimiausias trisdešimt minučių – ne.”

Artimiausias trisdešimt minučių – ne.

Ji pasiūlo atsakymą ne tik mano klausimui, bet ir mano metų laikui. Turiu galvoje tai, kad manęs laukia įtemptas ruduo: daug tinklaraščio įrašų, nauja tinklalaidė (angl. podcast, – vert. past.), paskaitos visoje šalyje, – ir kone visa tai man – nauja ir neužtikrinta, visa tai reikalauja tiek daug pastangų, kiek gali pareikalauti tik visiškai nauji ir neraminantys dalykai.

Aš buvau susitelkęs į artėjančias audras.

Tačiau tuo metu, kai aš vis tikrinu savo psichinį radarą, šios trisdešimt gyvenimo minučių – šios katiniškos vasaros dienos, užlietos saule, baseinų plūdurais ir vaikais, kurių nelaukia namų darbai, užklasinė veikla ar “atgal į mokyklą” vakarėliai – labai greitai bėga prošal. Štai ką su mumis padaro nerimas.

Jis atima iš mūsų saulėtas akimirkas.

Mūsų gyvenime būna tokie laikotarpiai, kai viskas iš esmės yra gerai. Vaikai sveiki, sąskaitos sumokėtos – bent jau šią akimirką, sutuoktinis neprieštarauja naktį miegoti lovoje šalia, plaučiai ir kūnas dar visai gerai veikia, turite pakankamai pastovų darbą – kiek tik darbas gali būti pastovus šiomis dienomis ir šiais laikais, o kitapus gatvės gyvena draugai, kurie apsidžiaugia, kai pas juos užsukate.

Kitaip tariant, gyvenimas gal ir ne tobulas, bet bent jau pakankamai geras.

Kartais mums dovanojamos atokvėpio akimirkos – trisdešimt minučių saulės šviesos ir šokančių šešėlių, trisdešimt minučių, skirtų truputį pažaisti, trisdešimt minučių tam, kad pailsėtume ir atsitiestume po sunkumų, užklumpančių tiesiog dėl to, kad esame žmonės, – tačiau nerimas net ir atilsį paverčia dargana. Jis atima iš mūsų poilsį. Nerimas neleidžia susitelkti į šias trisdešimt minučių, priešingai, jis sukelia audras, kurioms užplūsti dar ne laikas. Galiausiai mums tiesiog nebelieka akimirkų dabar, kuriomis galėtume džiaugtis.

Liko vos kelios vasaros dienos, kuriomis galiu pasidžiaugti, prieš mano dukrai pradedant antrąją klasę, sūnui – ketvirtą, o vyriausiam sūnui – paskutinius vidurinės mokyklos metus. Vos kelios dienos, skirtos pasimėgauti šiomis trisdešimt saulės šviesos minučių – jos ne visada lengvos, bet tai, žinoma, bent jau ne audra. Taip, laukia užimtas ruduo, bet…

Artimiausias trisdešimt minučių – ne.

Visai neseniai paklausiau vieno žmogaus, kaip jis planuoja praleisti likusį vasaros laiką. Jis į mano klausimą taip pat atsakė klausimu:

“Ar žinojai, kad vienintelė nendrių pareiga – linguoti?”

Žinau, kad mums, žmonėms, šioje Žemėje skirta ne tik linguoti. Bet galbūt kartais, saulėtų popiečių metu, trumpėjančiomis vasaros dienomis, mūsų vienintelė užduotis taip pat yra siūbuoti. Ramiai stovėti vienoje vietoje ir paprasčiausiai būti. Leisti sau būti linguojamiems vėjo – laiko – gūsių. Būti švelniai jų judinamiems.

Galbūt aš galėčiau pavogti šias artimiausias trisdešimt savo ir vaikų gyvenimo minučių iš savo nerimo. Padarysiu tai su kiekvienu įkvėpimu kartodamas tokią mantrą: “Nepražiopsok šių trisdešimties minučių.”

Tai ne idėja, tai – praktika. Kaip ir bet kuri kita praktika, jei ištikimai jos laikomės, ji gali taip sulenkti mūsų gyvenimą, kad šis atgautų tikrą formą. Jei būsim ištikimi šiai praktikai – bent trumpam – galbūt atrasime laisvę tiesiog linguoti vėjyje.

Ir tada, siūbuodami, imsime pasitikėti

kai užplūs audros,

greičiausiai jos tikrai užklups,

jos mus sulenks,

bet nenulauš,

pagaliau net ir jos praeis,

artimiausioms trisdešimt minučių,

tada mes būsime laisvi

ir vėl

tiesiog linguoti.

 

Asmeninis autoriaus puslapis: UnTangled

Iš anglų kalbos vertė Lina Staponaitė. Šaltinis: Ką iš mūsų atima nerimas (ir kaip tai susigrąžinti)

Be redakcijos žinios kopijuoti ar perpublikuoti šį straipsnį griežtai draudžiama.

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!