Justė: „Jei ne sveikuoliškas gyvenimas, vis dar nežinočiau, kas aš esu”

14441170_10206658602375484_4331790393397790125_n

Prieš kelis metus, rudenį, kai per savo gimimo dieną viešėjau Barselonoje, prižadėjau sau, jog kitą savo gimimo dieną švęsiu Santjage. Ir vieną vasaros rytą netikėtai susitikau su žmogumi, kuris įkvėpė mane Keliui į Santjagą. Baigusi Visuomenės sveikatos studijas Klaipėdos universitete trykšte tryškau noru ten keliauti. Nors artimieji ir draugai mane bandė atkalbėti, patardami pirmiausiai susirasti darbą ir užsidirbti pinigų savo kelionei, mano širdis sakė ką kita. Mano mintyse nuolat kirbėjo tik viena ramybės nedavusi mintis – Comino de Santiago, todėl neilgai trukus išsiruošiau į „Dvasinę Justytės kelionę“.

Piligriminė kelionė – nesibaigianti kelionė į SAVE

Šiandien su šypsena lūpose ir ašaromis akyse kalbu apie išgyvenimus kelionės metu, kai vienui viena visą mėnesį blaškiausi ir savo viduje, ir Anglijoje bei Prancūzijoje, iš kur atrodė geriausia pradėti savo kelionės maršrutą. Nebuvo stogo virš galvos, nakvoti tekdavo ir oro uostose, ir paplūdimiuose, ir parkuose, pinigų užsidirbdavau gatvėse demonstruodama, jog sugebu vaikščioti ant stiklų ir nesusižeisti.

Vieną dieną kartu su 70-mečiu anglu keliauju į Prancūziją, o kitą – jau vėl Anglijoje darbuojuosi kartu su marokiečiais pardavinėdama kilimus. Aplinkiniai vis  manęs klausė: „Ko tu nori iš gyvenimo, kokios tavo svajonės, kokie tikslai ir siekiai? Tuomet  blaškiausi kaip nuo pavadžio nutrūkęs šuo – buvau laisva, bet nežinojau, ką su ta laisve daryti. Paradoksas, dar prieš keletą mėnesių gyvenimas ramiai tekėjo savo vaga, o dabar viskas apsivertė 180 laipsnių kampu, buvo daug klausimų, bet nebuvo atsakymų. Tačiau nei akimirkai nepraradau tikėjimo, kad vieną dieną visi atsakymai ateis. Kiekvieną vakarą meldžiausi ir dėkojau Dievui už sunkumus, kurie tik padėjo man dvasiškai augti.

Piligriminės kelionės – ne naujiena, jos žinomos visose pasaulio religijose. Piligrimai keliauja po šventas vietas pėsčiomis, su dviračiais ar netgi joja arkliais turėdami skirtingus tikslus. Vieni nori gauti nuodėmių atleidimą, kiti viltį, jog tam tikroje vietoje bus išklausytos jų maldos, išgyti nuo kankinančių ligų. Yra gausybė piligrimų kelių ir kiekvienas pasirenka priimtiniausią. Mano pirmasis kelias buvo „Šiaurinis kelias“, kuris driekiasi per visą Šiaurinę Ispanijos pakrantę kalnais ir pajūriu. Pasirinkau šį kelią ne vien dėl to, jog mėgstu jūrą ir kalnus – tai buvo atspindys mano vidinės būsenos – vieną dieną aukštyn, kitą – žemyn, viena diena banguoja, kita – rami. Piligriminės kelionės – tai kelionės, kuriose nori nenori susitinki su pačiu savimi. Tai KELIONĖ Į SAVE.

Viskas gyvenime turi savo prasmę

Oficialiai mano piligriminė kelionė prasidėjo rugpjūčio 15 d., kai autobusu atvykau į San Sebastian ir gavau pirmąjį antspaudą piligrimų pase, tačiau mėnuo pasiruošimo buvo tarsi visas Comino.

Kadangi mano finansinė padėtis buvo liūdnoka, pradžioje kelionės apie patogumus net nesvajojau. Pirmą savaitę mano namai buvo Gamta, tačiau man tai patiko, nes visada jaučiau ryšį su ja. Nemanau, jog nakvynės namuose, skirtuose piligrimams, būčiau išgyvenusi tai, ką patyriau gyvendama Gamtoje: užmigti žiūrint į žvaigždėtą dangų, nubusti nuo paukščių čiulbėjimo ir tekančios saulės spindulių – ar gali būti kas nors nuostabiau?!

Nemeluosiu – kelionė nebuvo iš lengvųjų. Kepinant Ispanijos saulei, sutinusiomis ir pūslėtomis kojomis kasdien kalnais tekdavo nužingsniuoti po 30 ir daugiau kilometrų. O kur dar maištaujantis protas… Jis nuolat suko vieną nesibaigiančią plokštelę: „Gal jau gana? Kam tau to reikia? Nebevargink savęs!“ Tačiau viltis, tikėjimas ir meilė buvo ta varomoji jėga, kuri neleido palūžti ir padėjo judėti į priekį.

Po savaitės „atsiskyrėlės“ gyvenimo vis dažniau pradėjau lankytis nakvynės namuose ne tik dėl to, jog norėjosi karsto dušo ar lovos, bet trūko bendravimo. Susitikimai su kitais piligrimais buvo ir atgaiva, ir stiprybės šaltinis. Jie kurį laiką buvo mano šeima, kurioje buvo galima pasidalinti ne tik dienos įspūdžiais, bet ir pasiguosti ar net išsiverkti. Tai, manau, viena iš svarbiausių momentų kelyje į Santjagą – bendravimas ne tik su savimi, bet ir su tave supančia aplinka.

Norint pasidalinti visais įspūdžiais reikėtų parašyti knygą, tačiau nereikėtų užmiršti paminėti bent jau išskirtinių atvejų, tokių kaip, pavyzdžiui, miegant miške užpuolė šernai ir neleido visą naktį ramiai miegoti arba kai nusidėvėjo batai ir po 3 km radau naujus. Tačiau viskas gyvenime turi savo prasmę. O be to, jei viskas būtų lengvai pasiekiama – tiesiog būtų nuobodu gyventi.

Svajonių išsipildymas pasaulio krašte

Didžiausiais siurprizas turbūt buvo tai, kad išsipildė mano kita svajonė. Visada norėjau pakeliauti po pasaulį su dviračiu. Kelyje į Santjagą sutikau daug dviratininkų ir mintyse mąsčiau: „Jei man kas nors duotų dviratį minčiau ir dovanočiau visiems šypseną!“. Ir vienas dviratininkas, kuriam pasipasakojau savo nuotykių kupiną istoriją, ankstų rytą man į rankas įspraudė mažą lapelį, kuriame buvo štai kas parašyta: „Kai baigsi šią kelionę, turi namus pailsėti, dviratį ir vietą, iš kurios gali pradėti naują „Kelią į Santjagą“. Supratau, jog visgi norai ir svajonės yra tam, kad pildytųsi, tereikia tik labai norėti. Draugai, artimieji bei pažįstami palaikė mane tiek finansiškai, tiek morališkai ir tai mane įkvėpė naujam iššūkiui.

Santjago de Compostella pasiekiau vieną dieną prieš savo gimtadienį – rugsėjo 12-ąją ir tą pačią dieną išskubėjau į Finisterrą – vietą, kur savo žygį pabaigę piligrimai pėsčiomis keliauja paskutinius 90 km tam, kad pamatytų vandenyną bei sudegintų kelionėje vilkėtus drabužius. Savo gimimo dieną buvau ten, kur prieš kelis šimtus metų žmonės galvojo, jog yra pasaulio kraštas. Tai buvo viena iš nuostabiausių gimtadienio dovanų per visą mano gyvenimą.

Dievas visada atsiunčia išeitį kaip dovaną

Kelyje į Santjagą nėra rutinos, nors ir atrodo,  jog apart ėjimo nieko daugiau nevyksta, tačiau kiekviena diena – pilna netikėtumų, patyrimų ir išgyvenimų. Kiekvieną dieną išmoksti vis naują gyvenimo pamoką, atverti naują gyvenimo knygos puslapį. Supranti, kad gyvenimo našta, sunkumai…, viskas labai sąmoningai apskaičiuota. Dievas siunčia tik tiek, kiek tu gali pakelti. Nei trupučio daugiau. Ir visada kaip dovaną atsiunčia išeitį. Tik reikia sugebėti pastebėti ženklus ir mokėti tuo pasinaudoti, būti budriam ir nemiegoti, kada tam ne laikas.

Po pirmosios savo dvasinės kelionės dalies ruošiausi antrajai. Į antrąją kelionę dviračiu išvykau rugsėjo 24 d. Pajūriu keliavau per Malagą, Gibraltarą, Tarifą, Cadiz iki pat Sevillos, kur prasidėjo antrasis mano „Kelias į Santjagą“ – Ruta de la Plata. Tai kelias, kuris driekiasi beveik per visą Ispaniją. Nors fiziškai kelionė buvo lengvesnė nei pėsčiomis, tačiau techninių problemų neišvengiau. Kasdien tekdavo montuoti ratus, lankytis dviračių taisyklose. Taip pat pasikeitė oro sąlygos, užklupo liūtys, atvėso oras, dažnai tekdavo šlapiai visą dieną minti, tačiau sveikuoliškas gyvenimo būdas neleido susirgti. Dar būdama Lietuvoje, kada pradėjau sveikai gyventi ir daug sportuoti, žmonės manęs klausdavo: „ O kam tau to reikia? Juk sportinės karjeros nesieki, kvailai darai atsisakydama visų malonumų.., Vis vien vieną dieną mirsi.“ Dabar suprantu, jog jei ne sveikuoliškas gyvenimas, aš gal niekada gyvenime nebūčiau leidusis į tokią išbandymų pilną kelionę ir vis dar nežinočiau KAS AŠ esu.

Nustebau, kai visiškai neplanuotai antrą kartą Santjagą pasiekiau lygiai tą pačią dieną ir valandą, kaip ir prieš mėnesį. Tiesiog viskas taip susiklostė.
Po Santjago keliavau Portugalijos pakrante, pasiekiau Algarve, o iš ten vėl grįžau į Pietų Ispaniją, kurioje dar visą mėnesį gyvenau su Gamta ir prisiminimais.

Dabar, kai viskas jau baigėsi, galiu tik pasidžiaugti, jog nepabūgau išbandymų ir ėjau iki galo. Esu laiminga tuo nepilnu pusmečiu mano gyvenime, kiekviena diena, ar tai būtų ašarų pilna, ar džiaugsmo, man buvo svarbi ir reikalinga tam, kad pažinčiau save, įgaučiau patirties, išmokčiau nepasiduoti, drąsiai eiti per gyvenimą plačiai atmerktomis akimis. Visi išbandymai padėjo man suvokti, jog gyvenime nėra jokių ribų. Tereikia tik atrasti save ir išgirsti, ką kalba širdis!

Sveikuoliai.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Nuotraukos iš Sveikuoliai.lt ir asmeninio J. Šilingės archyvo

Pasidalinkite su kitais!