Jokių bausmių ar riksmų. Keturi žodžiai, priverčiantys vaikus pasitaisyti ir elgtis deramai

child-2162410_960_720

Iš esmės balsuoju už vaiko laisvę, nepriklausomybę, galimybę ieškoti, atrasti, patirti, išsiaiškinti pačiam, pabandyti, suklysti, pasitaisyti… Kartais nusivilti, kartais savimi didžiuotis ir džiaugtis. Bet, kita vertus, vaikai gyvena su tėvais dėl to, kad jiems reikia priežiūros ir nukreipimo derama linkme. Tėvų pareiga – įskiepyti deramą ir pagarbų augančio žmogaus elgesį su kitais žmonėmis ir supančia aplinka.

Taip, be abejo, vaikui vieni dalykai patinka, kiti – ne, vaikas yra unikali asmenybė su savo poreikiais ir įpročiais, bet kai su žmonėmis ar dalykais susiduriama akis į akį, reikėtų elgtis taip, kaip dera: mandagiai, pagarbiai, įsiklausant ir į kitų poreikius, visiškai nepaisant to, ar tas žmogus, kurį sutikai, arba vieta, kurioje esi, tau (ne)patinka. Vaikus pagarbos ir tolerancijos aplinkai galima mokyti tradiciškai – aiškinant kas, kaip, kodėl, kada, su kuo, kaip greitai ir t. t. Bet toks aiškinimas dažnai būna ilgas, sudėtingas, o eigoje kyla begalė klausimų ir paaiškėja, jog vienas teiginys prieštarauja kitam. Galiausiai toks aiškinimas baigiasi tėvų žodžiais: „Taip tiesiog turi būti“. Suprask: tai – išimtis iš taisyklės, todėl privalai tai išmokti mintinai.

Gera žinia ta, kad vaikai yra be proto jautrūs aplinkai. Jeigu jie sustoja ir pagalvoja, tai kuo puikiausiai žino ką, kaip ir kada dera daryti. Dar geresnė žinia ta, kad vaikus sustoti ir pagalvoti priverčia vos keturi gražiai ir draugiškai tėvų ištarti žodžiai: „Prašau pabandyti iš naujo“. Viskas. Ramybė, draugiškas ir skatinantis pamėginti dar kartą balso tonas, mielas žvilgsnis, šypsena ir vaiko elgesys iš naujo. Šią frazę galima pasitelkti visais gyvenimo atvejais – nuo tada, kai vaikas pradeda suprasti, ką jam sakote (1,5 m.), iki senatvės.

Ar pamenate: mokykloje būdavo tokios situacijos, kai per pertrauką bėgi strimgalviais, net griūdamas koridoriumi ar laiptais, o pro šalį einantis mokytojas sustabdo, liepia grįžti ir nubėgtą kelią eiti iš naujo, tik jau gražiai. Viskas panašiai ir auginant savo vaikus.

  • Vaikas klykdamas ir isterikuodamas prašo atsigerti? Ramiu tonu jam sakome: „Prašau paprašyti iš naujo.“
  • Nuėjus į teatrą per pertrauką lekia laiptais ir į kavinukę grūdasi pirmas? Sustabdome: „Prašau pabandyti iš naujo.“
  • Atmestinai susitvarkė kambarį, susidėjo drabužius ar pasiklojo lovą? „Prašau pabandyti iš naujo.“
  • Užuot stengęsis ir gražiai (pagal savo gebėjimus) piešęs, atmestinai priterliojo? „Prašau pabandyti iš naujo.“
  • Buvote svečiuose, o susiruošus eiti namo vaikas išlėkė pro duris nei „ačiū“, nei „sudie“ netaręs? „Prašau pabandyti iš naujo.“
  • Skundžiasi, kad nepasidalina kažko su draugu ar broliu? „Prašau pabandyti iš naujo.“
  • Nemandagiai ar nepagarbiai reikalauja kažko iš tėvų (maisto, žaislo, drabužių, į kiemą, pas draugą, kompiuterio)? „Prašau pabandyti iš naujo.“
  • (…) „Prašau pabandyti iš naujo.“
  • (…) „Prašau pabandyti iš naujo.“

Jei paprašius pasitaisyti iš pirmo karto tai pavyko nepakankamai gerai, prašymą pabandyti iš naujo kartojame tol, kol pavyks bent jau patenkinamai Vis dėlto dažniausiai vaikai tiksliai ir puikiai žino, koks elgesys yra deramas, mandagus ir pagarbus. Minutėlę stabteli, pagalvoja ir sugalvoja!

Ne, nereikia vaiko engti ir kažko neįprasto, perdėto reikalauti. Kalbu apie paprasčiausią elementarią pagarbą aplinkai, apie elgesį su kitu taip, kaip pats vaikas norėtų, jog kiti su juo elgtųsi.

Sakydami žodžius: „Prašau pabandyti iš naujo“, išvengiate moralizavimo, pamokslavimo, vaiko žeminimo, jo elgesio smerkimo, vaiko sumenkinimo viešoje vietoje, t. y. girdint ir matant aplinkiniams. Toks tėvų bendravimas su vaiku nėra vadovaujantis, liepiantis, autoritarinis – tėvai neperša vaikui savo supratimo ir nereikalauja tam tikro, jų sukurto, elgesio modelio – paprašytas pabandyti iš naujo, vaikas pats savarankiškai priima sprendimą, kaip derėtų elgtis.

Maža to:

  • Vaikas, sprendimą priėmęs pats, kitą kartą panašioje situacijoje lengviau iš pirmo karto „pataiko“ elgtis deramai.
  • Vaikas, jaučiantis, kad yra savo gyvenimo ir elgesio šeimininkas, yra laimingas ir geras.
  • Jei dažniausiai vaikui neaiškiname ir nepamokslaujame, kaip elgtis derėtų, susiklosčius situacijai, kai privalome reikalauti tikslaus elgesio (juk būna tokių situacijų, pvz., vestuvės), galime jo reikalauti, o vaikas klausys su malonumu, t. y. retai išsakomi tėvų reikalavimai yra geriau girdimi ir turi didesnį svorį bei poveikį.
  • Auginsime žmogų, kuris žinos, jog yra pajėgus savarankiškai tinkamai prisitaikyti bet kokioje nepažįstamoje ir naujoje situacijoje. Toks žmogus patekęs į nepažįstamą aplinką ne išsigąs, ne ieškos pagalbos, o susikaups ir pats žinos, ką toliau daryti.

Žodžiu, iš paprasčiausios frazės „Prašau pabandyti iš naujo“ – vieni pliusai! Linkiu gražaus, mandagaus ir pagarbaus aplinkai vaikų elgesio!

Vilma Juškienė, Jievaikai.lt

Redagavo Lina Staponaitė

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!