Jogo drabužiai

nepal-784741_1280

Upės pakrantėje gyveno jaunas jogas. Jo gyvenimas buvo paprastas ir nerūpestingas: beveik visą dieną jis praleisdavo medituodamas. Kadangi jaunuolis neturėjo jokių pareigų, jis galėjo daugybę laiko tiesiog sėdėti užmerktomis akimis ir sutelkti mintis į Viešpatį, glūdintį širdyje. Tokia tatai buvo jo kasdieninė meditacija.

Vieną dieną išsimaudęs upėje jogas išsiskalbė savo vienintelius drabužius ir padžiovė juos ant uolėtos pakrantės. Belaukiant, kol šie išdžius, jaunuolio protą perskrodė mintis: „Juk aš švaistau laiką. Jei turėčiau dar vieną porą drabužių, galėčiau tučtuojau apsirengti.“

Kaip tik tuo metu pro šalį keliavo pagyvenęs sadhu (išminčius), kuris mokėjo skaityti kitų mintis. Jis stabtelėjo ir tarė jaunajam jogui: „Brangus sūnau, žinau, kas dedasi tavo galvoje – nori sutaupyti laiko. Tačiau užuot kaupus vis daugiau ir daugiau turto, geriau yra pasitenkinti tuo, ką turi.“ Išminčius palaimino jogą ir patraukė savo keliu.

Vaikinas apmąstė sadhu patarimą, tačiau nusprendė, kad dar viena pora drabužių nėra toks jau didelis noras. Taigi, jis išėjo į turgų pirkti apdarų.

Kitą dieną, kaip ir įprasta, jaunuolis išskalbė savo rūbus, padžiovė juos ant pakrantės, o pats apsirengė naujutėlaičius drabužius ir išėjo medituoti.

Vėliau grįžęs prie upės jogas pamatė, kad alkanos pelės pragraužė jo drapanose skyles. Vaikinas išsigando, tačiau tuojau pat sugalvojo: „Žinau! Įsigysiu katę, kuri nuvaikys visas peles.“

Jis dar kartą nuėjo į turgų ir nusipirko katę.

Kitą dieną jogas džiugiai ir ramiai meditavo, kol neatėjo vakaras ir katė nepradėjo miaukti, trukdydama jogui.

„Oi, juk jai reikia pieno“, – atsiduso jogas ir nenoriai patraukė į turgų, kur šįkart įsigijo karvę.

Kita diena buvo labai rami, tačiau atėjo vakaras ir karvė ėmė mūkti. „Aš nesiruošiu jos kasdien melžti! – mąstė sau jogas. – Tai atims per daug laiko.“

Jaunasis jogas nukeliavo į kaimelį ir paprašė jaunos moters tapti jo žmona. Ji galės melžti karvę, pienu girdyti katę ir neprileisti pelių prie jo drabužių.

Ir jogas buvo laimingas. Kurį laiką.

Vieną vakarą jo žmona pradėjo skųstis: „Man jau įkyrėjo, kad tu visą dieną medituoji. Aš noriu namų.“

Tad jogas pastatė namą.

Tačiau žmona pasijuto vieniša ir panoro vaikų…

Bėgo laikas ir jogas vis mažiau ir mažiau meditavo, o daugiau nerimavo. Jis buvo nuolatos užsiėmęs prižiūrėdamas savo namą, augančią šeimą bei gyvūnus. Kartkartėmis, kai galėdavo trumpam atsipūsti, jis atsimindavo tuos nerūpestingus laikus, kai viskas, ką jis turėjo, tebuvo vieninteliai drabužiai.

Vieną dieną, kai jis štai taip mintijo, senasis sadhu vėl keliavo pro šalį. Sadhu nusišypsojo ir pastebėjo: „Matau, jog tu nuliūdęs, taigi tik dar kartą tau pasakysiu – geriau yra džiaugtis tuo, ką turi, nes, kai pradedi siekti trokštamų dalykų, nebėra galo.“

Dhirašanta das

Pasidalinkite su kitais!