Jie visada turės ką pasakyti…

photo-1477414876610-1ec826f2e689

Ką tu bepadarytum, jie visada turės ką pasakyti… Grauši salotos lapą ir lieknėsi, jie tau sakys „O-o-o-i, nu jau iš tavęs nieko neliko, gal pradėk valgyti, ką-ą-ą-ą-ą?“. Pasičiupsi suvožtinį ir kas nors su didžia nuostaba balse būtinai pasakys „Burgerį???!!! Nebijai sustorėti? Ir taip jau pasitaisei… tu gal susiimk!“ Būsi vieniša (t.y. neturėsi vyro), būtinai atsiras persona, kuri bes pirštu ir užjaučiančiai linguos galva „Vis dar neturi vyro? Gal jau laikas, taip ir liksi viena. O kokia moteris be vyro… hm… hmmmm?“. Tau atrodys, kad sutikai savo pasakų princą, bet kas nors būtinai suabejos tavo adekvatumu ir įspės apie galimus pavojus „Nu nežinau-nežinau… tokio amžiaus, o dar nebuvo vedęs… mmmm, juk jis jau išsiskyręs… negerai kažkas su juo. Nu tu žiūrėk, būk atsargi, kad nereikėtų paskui nagų graužti, jau geriau vienai, nei su tokiu…“

Jie pasakė – būk dama…* Nebūk per stora. Nebūk per plona. Nebūk didelė. Nebūk maža. Valgyk su apetitu. Sulieknėk. Nevalgyk tiek daug. Nevalgyk taip greitai. Užsisakyk salotas. Nevalgyk angliavandenių. Nevalgyk deserto. Tau reikia sulieknėti. Tu turi įtilpti į šią suknelę. Laikykis dietos. Tau reikia įtilpti į tuos džinsus. Dieve, tu atrodai kaip skeletas. Kodėl tu nevalgai? Tu atrodai išsekusi. Tu atrodai serganti. Suvalgyk suvožtinį. Vyrams patinka, kai ant kaulų yra mėsos. Būk maža. Būk lengva. Būk žavi. Būk moteriška. Būk niekuo. Būk dar mažesnė už nieką.

Net jeigu tu atrasi tai, kas tave „veža“ ir nuo ko tu jautiesi laimingas, būtinai atsiras viską žinančioji ar žinantysis, ir tau paaiškins „Kaip tu gali taip gyventi? Tu nematai, kad nesąmonėm užsiimi? Baik skraidyti padebesiais, nusileisk ant žemės… tau smegenis praplovė… gal tu į kokią sektą patekai? Būk kaip visos! Gyvenk kaip visi normalūs žmonės! Nes nesibaigs tai geruoju, nesibaigs…“

Jie visada turės ką pasakyti. Ir tada, kai jų niekas neklaus. Nes jiems per mažai rūpi, ko tu nori ir kas tau svarbu iš tikrųjų. O tu blaškysies, besistengdamas atitikti visus reikalavimus, stereotipus, taisykles, nuomones ir net nepastebėsi, kad jau seniai juose pasiklydai. Bandysi ignoruoti savo Širdies šauksmą, skandinsi jį bereikšmiuose žodžiuose, tuščiuose poelgiuose. Lyg strutis slėpsi galvą ir tikėsies, kad jis nutils, kad praeis pro šalį, nepalikdamas pėdsakų. Ir kuriam laikui jis nutils. Trumpam. Bet vieną dieną tavo Širdis prabils taip garsiai, jog nebeturėsi pasirinkimo ir teks pažvelgti į jos gelmes. Ir gali būti, kad tenai tu pamatysi, jog dauguma praeities dienų yra sukurtos iš svetimų žmonių nuomonių ir sprendimų, atrasi tai, kad tavo gyvenimas – vienas milžiniškas „privalau“, suvoksi, kad tavo gyvenime nebuvo vienintelio ir paties svarbiausio žmogaus – tavęs. Ir tai gali būti skausminga. Bet su šiuo skausmu tu gausi šansą sugrįžti. Kiekvieną rytą pabudus pajausti gyvybę, tekančią tavo kūnu, ir žinoti, kad tavęs laukia dar viena nuostabi diena – TAVO diena.

Taip, gyvenimas kartais gali būti beprotiškai painus. Ir toje painiavoje gali pasiklysti, pamesti save, negirdėti savo širdies balso, nubėgti paskui kitų nuomonę. Ir tai yra normalu. Bet tu visada turi galimybę sustoti ir sugrįžti į tą kelią, kurį kažkada pametei. Ir visai nesvarbu, koks tavo amžius, kokia tavo profesija, kiek tu uždirbi, tu gali tai padaryti bet kurią akimirką. Nes tavo pasirinkimai yra tavo rankose. O jeigu kažkas sakys, kad gyveni neteisingai, kad reikėtų gyventi kitaip, prisimink, kad…

Tavo gyvenimas yra TAVO gyvenimas

Nuolatiniai bandymai atitikti kitų žmonių lūkesčius, nuomones, reikalavimus labai išvargina ir veda į aklavietę. Atitraukia dėmesį nuo to, kokius lobius slepiame savo viduje, ir mes pamirštame, kad šiame pasaulyje turime savo unikalią vietą, priklausančią tik mums – SAVO GYVENIMĄ. Vietoje to, mes galvojame, jog mūsų gyvenimas turi pateisinti kitų žmonių lūkesčius, atitikti jų įsivaizdavimus apie tai, kas yra „gerai-blogai“, „normalu-nenormalu“. Bandome gyventi kitų žmonių gyvenimo versijas, savo dienas kurdamos taip, kaip pasakoja kiti. Ir atrodo, kad tada viskas turėtų būti gerai. Bet dažnai gerai nebūna. Nes mes negalime praeiti savo kelio taip, kaip tai padarė kiti žmonės.

Neskubėkite sakyti, kad visa tai jūs jau žinote. Žinoti ir daryti – du skirtingi dalykai. Tad paklauskite savęs dar kartą ir sąžiningai atsakykite: ar jūs tikrai gyvenate tą gyvenimą, kurio norėjote, užsiimate ta veikla, apie kurią svajojote, gyvenate su tuo žmogumi Širdimi, o ne todėl, kad „ką žmonės pasakys, jeigu negyvensiu“? Nesakykite „taip“ vien todėl, kad nesmagu pasakyti „ne“, nes nejauku ir gal šiek tiek baisu prisipažinti. Bet nepadarius to, gali ateiti diena, kai aptiksite, jog dauguma dalykų, apie kuriuos svajojote ir kurių norėjote, taip ir liko neįgyvendinti. O laiko jiems tiesiog nebeliko…

Taip, kažkada jūs patikėjote, o galbūt tuo jus įtikino šalia esantys, kad jūsų svajonės nerealios ir jums vertėtų gyventi „kaip visi“. Pakeiskite šį melą. Pamirškite jį. Priimkite savo sprendimus. Kurkite savo dienas. Klausykite savo širdies. Atrakinkite savo vidinių lobių skrynią ir eikite savo keliu. Nežiūrint į tai, ką jums sako kiti.

Tu GALI paleisti tai, kas tave stabdo

Paleiskite tai, kas yra ne jūsų. Atlaisvinkite vietą naujiems dalykams. Tiems, kurie jus įkvėps ir ves pirmyn. Paleisdami dalykus, kurie paseno, jūs nieko neprarasite. Jūs augsite. Paleiskite seną skausmą ir eikite pirmyn. Paleiskite visus senus įpročius, seną mąstymą. Paleiskite ir žmones, kurie jus stabdo. Mes negalime atrasti naujų vandenynų, jeigu įsikibę laikomės senų krantų. Sukaupkite drąsą ir eikite paskui tas vertybes, kurios yra iš tikrųjų jūsų. Leiskite sau būti visokiems. Ir jums tai būtinai patiks. Nepaisant to, ką jums sako kiti.

Tu TURI VIDINĖS JĖGOS gyventi taip, kaip nori

Kartais gali tekti pradėti viską iš naujo. Gali būti baisu ir sunku. Jums gali sakyti (o gal jau sakė ir net ne vieną kartą), kad jums nepavyks. Pradėkite pagaliau tikėti savimi ir savo vidine jėga, kurią kažkada atstūmėte ir pamiršote. Nes tik jumyse yra viskas, ko reikės kelyje į norimą gyvenimą. Būkite svajotojai. Ir būkite vykdytojai. Nei viena svajonė neįvyksta pati savaime. Reikės įdėti darbo, reikės pastangų. Bet svarbiausia yra tai, kad jūs žinotumėte, kur einate ir ko norite.

Prisiminkite, kad jūs turite visas galimybes turėti daug daugiau, nei turite šiandien. Veikite visomis jėgomis, leiskite sau klysti, ieškokite sprendimų ir eikite toliau. Net ir tais momentais, kai norėsite pasiduoti ir nuleisti rankas, leiskite sau pasiduoti, bet ženkite dar vieną žingsnį. Ir pakeliui sutiktos kliūtys pradės palengva tirpti kaip saulės spindulių paglostytas varveklis. O jeigu netyčia į galvą atsliūkins klastinga mintis „Tau nepavyks…“, užduokite jai klausimą
„O kas, jeigu pavyks?“. Giliai įkvėpkite ir eikite gyventi savo gyvenimo. Neklausydami to, ką jums sako kiti.

Nes jie visada turės ką pasakyti…

Ir jeigu gyvensime svetimus gyvenimus, gali nutikti taip, kaip rusų psichologės Annos Kirjanovos pasakojime.

„Iš pradžių pasakys: tau reikia kitaip rengtis. Tada pasakys, kad reikia sulieknėti. Vėliau – kad reikia energingiau judėti ir būti linksmesne. Pozityvesne. Ir nesiskųsti. Reikia pakeisti šukuoseną. Perskaityti madingą knygą ir pažiūrėti filmą apie saviugdą. O kai sulieknėsi, pakeisi šukuoseną, kitaip apsirengsi ir pradėsi pozityviai šypsotis, tau pasakys, kad esi per sena. Ir ką tada daryti?

Taip vienas vyras pasakė žmonai, su kuria pragyveno dvidešimt penkerius metus. Kai ji, vilkėdama madingą sportinį kostiumą, žingsniavo su juo sudėtingu maršrutu, tempdama ant pečių milžinišką kuprinę. Visą gyvenimą ji lieknėjo, kankinosi sporto klube, treniravo pilvo presą ir kirposi taip, kaip vyrui patiko. Ir žiūrėjo filmus, kurie jam patiko. Ir skaitė knygas, kurias jis rekomendavo. O atostogų metu plūduriavo upėse ir ropštėsi kalnais. Ir vakarais prie laužo, vaikydama uodus, traukė dainas. Būtent taip savo atostogas leisdavo vyras. Jam taip patiko.

Štai žmona viską darė taip, kaip jam patiko. Atsižvelgė į kritiką. Stengėsi. O vėliau jis supyko, nes ji per lėtai ėjo su sunkia kuprine ant pečių. Ir pasakė: tu esi per sena! Ir ką daryti su tokia kritika? Tai ne svoris ir ne šukuosena. Ne naujas filmas apie kosminę sąmonę, kurį galima pažiūrėti. Penkiasdešimt penkerių metų niekur nepadėsi. Ir sunku nešti kuprinę, brautis miško tankme ir traukti dainas… Pusę gyvenimo žmogus darė viską, ko norėjo kitas žmogus. Kad išsaugotų santuoką. Kad mylėtų. Kad suprastų. Ir tada vyras dideliais žingsniais nukeliavo pirmyn, palikdamas ją miško tankmėje. O ji sėdėjo ant kuprinės ir verkė – ji labai pavargo. Lyg mažas žilas nykštukas. Sėdėjo miške ir verkė. Be jokio pozityvumo. Nes gyveno ne taip, kaip norėjo: atsisakydama maisto, liedama prakaitą sporto salėje, braidžiodama taigoje ir ropodama kalnais. O norėjo visai kitaip: ramių vakarų prie jūros, kepti pyragėlius, kartais eiti į kino teatrą ir žiūrėti melodramas, turėti ilgus plaukus, kartais drybsoti ant sofos su knyga, apsivilkti nuostabią suknelę ir eiti į teatrą…

Ji gyveno ne savo gyvenimą. Ji darė taip, kaip patiko vyrui. Ji norėjo jį išlaikyti. O jis pavadino ją sena ir paliko miško tankmėje – kam ji taip lėtai velkasi? Numetusi sunkią kuprinę miške, ji nuėjo iki traukinio. Bilietui užteko. Ir tai gerai. Važiavo, žiūrėjo pro apsiblaususį langą į niūrų mišką, iš kurio stebuklingai rado išėjimą…

Ji rado kelią. O kažkas ne. Ir iki šiol lieknėja, kerpasi, poilsiauja ir valgo ne taip, kaip nori, o taip, kaip reikia kitiems. Ir be reikalo. Juk vėliau vis vien gali palikti miško tankmėje, nes mes per seni ir per lėtai tempiam kuprinę…“

Eikite savo keliu, mielieji… Nepaisydami to, ką jums sako kiti.

Su meile,

Ilona

Drasagyventi.lt

Pasidalinkite su kitais!