Jeigu nuo visko pavargote

sleeping-1159279_960_720

Pasaulis, kuriame gyvename, smarkiai išvargina. Jis pilnas nedėkingumo. Jūs pavargote netgi nuo to, kad paprasčiausiai jame gyvenate. Jūs pavargote nuo pernelyg daug meilės ir rūpesčio pasauliui, kuris nieko neduos jums už tai mainais. Jūs pavargote nuo netikrumo jausmo. Pavargote nuo pilkos kasdienybės.

Kitados buvote kupinas šviesių vilčių, optimizmas viršijo cinizmą, jūs buvote pasirengęs atiduoti save vėl ir vėl. Tačiau sudaužyta širdis, kažkieno neįvykdyti pažadai, nepavykę planai – visa tai palaipsniui sugrąžindavo jus iš debesų ant nuodėmingos žemės. Pasaulis ne visada buvo jums geras ir jūs prarasdavote daugiau, nei išlošdavote, o dabar nebeliko visiškai jokio įkvėpimo, kad pamėgintumėte iš naujo. Aš jus suprantu.

Tiesa yra ta, kad visi mes pavargome. Pasiekę tam tikrą amžių, tampame armija sudaužytų širdžių ir niurzgančių sielų, kurios beviltiškai ieško harmonijos. Mes norime daugiau, tačiau pernelyg pavargome, kad to paprašytume. Mums nepatinka, kur šiuo metu esame, tačiau esame pernelyg įbauginti, kad pradėtume kažką iš naujo. Mes turime rizikuoti, tačiau bijome pamatyti, kaip viskas aplinkui gali paprasčiausiai sugriūti. Galų gale mes nesame tikri, kad sugebėsime pradėti iš naujo.

Dar viena tiesa yra ta, kad mes pavargome vienas nuo kito – pavargome nuo žaidimų, kuriuos žaidžiame, melo, kurį pasakojame, netikrumo, kurį dovanojame vienas kitam. Mes nenorime dėtis kaukių, bet ir likti naiviais kvailiais mums taip pat nepatinka. Tenka vaidinti neapkenčiamus vaidmenis ir kažkuo apsimesti, nes mes nesame tikri savo pasirinkimu.

Aš žinau, kaip sudėtinga ir toliau kažkuo užsiimti ar mėginti vėl ir vėl mėginti, kai dvasinės jėgos išseko. O tie optimistiniai idealai, kuriais jūs žavėjotės, dabar atrodo visiškai kvaili ir beviltiški. Bet štai ko prašau, jeigu jūs jau esate beveik pasirengę pasiduoti: pamėginkite dar vieną kartą. Iš visų jėgų.

Mes esame gerokai stipresni, nei galime įsivaizduoti. Mes galime atiduoti daugiau meilės, daugiau vilčių, daugiau jėgos, nei atiduodame dabar. Mes trokštame gauti rezultatą tučtuojau ir iškart pasiduodame, jei nematome efekto. Mes nusiviliame dėl to, kad nematome atgalinio ryšio ir paprasčiausiai numojame į viską ranka.

Supraskite, niekas iš mūsų negali būti įkvėptas kiekvieną dieną. Mes visi išsikvepiame. Mes kartas nuo karto nusimename. Mes visi pavargstame. Tas faktas, kad netekome jėgų ir pavargome nuo gyvenimo, visiškai nereiškia, kad stovime vietoje. Kiekvienas žmogus, kuriuo jūs kada nors žavėjotės, bent sykį buvo patyręs pralaimėjimą, kai siekė savo svajonių įgyvendinimo. Tačiau tai nesutrukdė jam pasiekti savo tikslų. Neleskite sau pasiduoti, kad ir ką bedarytumėte, ar tai būtų kasdieninė rutina, ar didelių ir grandiozinių planų realizavimas.

Jeigu pavargote – eikite į priekį lėtai. Judėkite ramiai ir neskubėdami.

Tačiau nesustokite.

Jūs pavargote dėl visiškai objektyvių priežasčių. Jūs pavargote dėl to, kad daug ką darote ir keičiate. Jūs pavargote dėl to, kad augate. Ir kada nors tas augimas jus realiai įkvėps.

Seimairnamai.eu

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!