Išsaugoti viltį…

house-2609431_960_720

Kai danguje užmiega žvaigždės, pabunda langai.

Daugybė langų, galinčių papasakoti pačių įvairiausių istorijų.

Apie tuos pasaulius, kurie slepiasi už langų.

Apie meilę ir draugystę.

Apie ilgesį ir laukimą.

Apie svajones ir apsikabinimus.

Apie vienatvę ir ištiestą ranką.

Apie džiaugsmą ir švelnumą.

Už kiekvieno lango sukasi savas pasaulis, į kurį kartais paslapčia įsliūkina nerimas, baimės, pyktis, neviltis. Vagia ramybę, tikėjimą ir džiugesį. Baugina pasakomis apie negrįžtamai prarastus gyvenimus.  

Žiūriu į langus ir tikiu, kad ir kokias istorijas jie beslėptų, už kiekvieno lango gyvena gražios žmonių širdys. Tenai gyvena jų gerumas. Jų jautrumas. Jų šiluma.

Ir viltis tenai gyvena.

Nes kaip be vilties?

Taip, viltis kartais išduoda.

Išduoda tada, kai viliamės, jog kitas žmogus pasikeis ir pradės elgtis taip, kaip mums tiktų.

Išduoda tada, kai laukiame, kad reikalai išsispręstų patys savaime be mūsų prisilietimo.

Išduoda ir tada, kai turime viltį, jog ateis kažkas ir už mus viską sudėlios, surikiuos, išspręs.

Kai pasyviai laukiame ir tikimės, kad tuoj-tuoj nutiks kažin koks stebuklas ir gyvenimas nušvis visomis spalvomis.

Taip, tada viltis išduoda.

Bet yra ir šviesioji vilties pusė, kuri atsiveria mums tada, kai mes, padarę viską, kas nuo mūsų priklauso, išsaugome viltį, kad to užteks tam, kad išplauktumėm.

Kai suvokiame, kad jokių garantijų nėra, o ir mes ne visagaliai – belieka viltis.

Ta, kuri šildo, stiprina eiti pirmyn, tyliai šnabždėdama „nepasiduok, aš su tavimi“…

O jeigu prarasti ir ją? Prarasti viltį, kad kada nors – tegu ne rytoj, ne po savaitės, ne po mėnesio… kada nors – mums pavyks. Išgyventi. Sukurti. Pasiekti. Ir tas kiekvienas, kad ir pats mažiausias šios dienos žingsnelis, vieną dieną pavirs kažkuo nauju. Ir mūsų gyvenime vėl rasis vietos svajonėms ir džiaugsmui.

Jeigu neturėti šios vilties, vardan ko tada?

Šviesios vilties Jūsų Širdims!

Su meile,

Ilona

Drasagyventi.lt

Pasidalinkite su kitais!