Įskilęs puodas

wild-flowers-571940_1280

Sena kinė turėjo du didelius puodus, kuriuose ant naščių nešiodavo vandenį. Vienas puodas buvo įskilęs, todėl iš jo nuolat sunkėsi vanduo. Kai moteriškė grįždavo į namus nuo upelio, kur sėmė vandenį, sveikasis puodas būdavo pilnutėlis, o įskilęs – pustuštis.

Taip kas dieną ištisus dvejus metus  moteris parsinešdavo namo tik pusantro puodo vandens. Savaime suprantama, sveikasis puodas didžiavosi savo pasiekimais, o įtrūkęs gėdijosi savo netobulumo ir sielojosi, kad padaro tik pusę to, ko iš jo laukiama. Tuos dvejus metus jautęsis beviltišku nevykėliu, vieną gražią dieną upelio pakrantėje jis kreipėsi į moterį: „Labai apgailestauju, kad iš įskilusio šono nuolat varva vanduo, kai neši mane namo.“

Senyva moteris nusišypsojo: „Ar nepastebėjai, kad toje kelio pusėje, kur būni tu, žydi nuostabios gėlės? Kito puodo pusėje tokių nėra. Aš puikiai žinau apie tavo defektą, todėl pakelėje pasėjau gėlių sėklas, kurias tu laistai, kai keliaujame namo. Pastaruosius dvejus metus galėjau skinti šias nuostabias gėles ir puošti jomis stalą. Jei tu nebūtum toks, koks esi, šis grožis nepuoštų mano namų.“

Visi turime specifinių trūkumų. Bet šios ydos ir „plyšiai“ praturtina mūsų gyvenimą, padaro jį įdomesnį. Tiesiog reikia priimti kiekvieną asmenybę tokią, kokia ji yra, ir įžvelgti joje gera.

Brangūs mano draugai, turintys „plyšių“ bei spragų, linkiu Jums geriausios dienos ir nepamirškite pasimėgauti Jūsų kelio pusėje žydinčių gėlių aromatu. Nepagailėkite kelių minučių papasakoti apie šią žinutę tiems, kurie taip pat turi savo įskilusią pusę… ir tik Dievas žino, kiek mūsų tokių yra.

Pasidalinkite su kitais!