Interviu su Mahatma prabhu

19961672_10154571246091817_5835778648203096182_n

Mahatma prabhu – Balarama.lt skaitytojams jau pažįstamas garsus bhakti jogas, vienas iškiliausių šių laikų dvasinių mokytojų, lyderių. Mahatma prabhu gimė JAV. Būdamas vos devyniolikos metų jis pirmą kartą susitiko savo dvasinį mokytoją A. C. Bhaktivedanta Svamį Prabhupadą – per jo išleistą knygą “Bhagavad-gita, kokia ji yra”. Visai netrukus jis persikėlė gyventi į vaišnavų vienuolyną, ten stojo į šį kelią ir tvirtai žengia juo jau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Šiandien Mahatma prabhu pats yra dvasinis mokytojas ir lyderis ne tik vaišnavų tradicijos pasekėjams, bet ir visiems kitiems žmonėms, kurie siekia atrasti save ir gauti dvasinių žinių. Mahatma prabhu studijuoja Rytų ir Vakarų psichologiją, o įgytas žinias pritaiko praktiškai konsultuodamas įvairias organizacijas, verslo įmones, pavienius asmenis. Jis taip pat kuria įkvepiančius dienos vaizdo įrašus, rašo straipsnius, visame pasaulyje skaito gilius seminarus.

Visai netrukus, liepos 25-31 dienomis, Mahatma prabhu viešės Lietuvoje. Daugiau apie tai čia. Šiandien kviečiame pasikalbėti su šia įstabia asmenybe.

Kaip nusprendėte pasirinkti vaišnavų dvasinę tradiciją?

Tai ji mane pasirinko. Kartą užėjau į knygyną. Lentynose buvo daug knygų, bet tik „Bhagavad-gita“ prabilo: „Skaityk mane“. Tuo metu aš gyvenime kėliau tik vieną klausimą: „kodėl?“ Kokia visa ko priežastis? Norėjau žinoti, kodėl darau kiekvieną veiksmą. Dauguma žmonių klausia, daryti. Ar turėčiau tapti teisininku, ar gydytoju? O kai apsisprendžia, klausia, kaip galiu sėkmingai eiti pasirinktu keliu? Nusprendžiau to nedaryti, kol neatsakysiu į klausimą kodėl. Šis klausimas man buvo labai svarbus. Nežinodamas kodėl negalėsiu suprasti, koks bet kokios veiklos tikslas. Juk kažkada mirsiu. Ar viskas, ką pasiekiau, išnyks mirties akimirką? Ar viską prarasiu? Kėliau šį klausimą, todėl „Bhagavad-gita“ atėjo pas mane ir atsakė, kodėl. Aš egzistuoju tam, kad tarnaučiau Dievui ir kitiems. Toks buvo atsakymas. Nuo to laiko viskas, ką dariau, buvo susiję su tarnyste. Esu muzikas, tad muzikavau tarnaudamas. Esu mokytojas, tad mokiau tarnaudamas. Tai – dvasinė tarnystė, nes ji skirta padėti žmonėms, o ne tik pačiam sau. Taigi ši tradicija pati mane susirado.

Mantra pati pas mane atėjo.

Tuo pat gyvenimo metu intuityviai jaučiau ir tai, kad niekas negali padaryti manęs laimingo. Laimė slypi mano viduje, tad viskas, ką turiu padaryti, tai ištraukti ją į paviršių. Tuo metu dar nežinojau, kaip tai padaryti, bet jaučiau, kad laimė slypi viduje. Ieškojau būdo, kaip ją iškelti į dienos šviesą. Atradau mantra meditaciją. Stipriai troškau atrasti vidinę laimę, todėl mantra pati pas mane atėjo. Ir vos aš pradėjau ją kartoti, laimė iškilo į paviršių. Buvau tam pasirengęs. Kai esate tam pasiruošęs, guru (dvasinis mokytojas, – red. past.), žinios ir šventos knygos pačios pas jus ateina.

Ką reiškia būti dvasiniu mokytoju? Ar tai – profesija?

Tai reiškia mokyti žmones, kaip išsivaduoti iš savanaudiškumo, kaip neprisirišti prie materialių dalykų, kaip nustoti tikėtis, kad daiktai atneš jiems laimę. Tai – rodyti žmonėms, kaip pažadinti savo pirminę dvasinę sąmonę. Tai – nuolat vesti juos šiuo keliu. Esminis dvasinio mokytojo tikslas yra parodyti žmogui, kaip išsivaduoti iš materialaus pasaulio, kaip atsidurti anapus pasikartojančių gimimų ir mirčių ciklo. Tai svarbiausia užduotis. Žodis „guru“ tiesiog reiškia „mokytojas“, tačiau jis moko dvasinių dalykų. Tai priešinga tam, ką paprastai studijuojame. Dauguma mokytojų moko, kaip būti sėkmingiems šiame pasaulyje. Dvasinis mokytojas moko, kaip tapti sėkmingiems kitame lygmenyje. Mes tai vadiname sėkme už sėkmės ribų. Tai ne paprasta, o pati didžiausia sėkmė. Žmogus, trokštantis būti sėkmingas, kuria planus ateičiai. Dvasinis mokytojas kuria planus amžinybei, o ne dešimčiai metų. Sėkmės mokykloje jus išmokys, kaip tapti sėkmingam per kelis metus. O dvasinis mokytojas paklaus jūsų, kur norite būti už šimto metų. Apie tokio tipo sėkmę kalbame.

Kaip galima tapti dvasiniu mokytoju? Ar tokiai kvalifikacijai reikalingas specialus išsilavinimas?

Niekas negali būti dvasinis mokytojas, jeigu pats neturi dvasinio mokytojo. Mano dvasinis mokytojas sakydavo, kad geriausias pasekėjas tampa geriausiu mokytoju. Dvasinis mokytojas suteikia žinias savo mokiniams, todėl jų darbas –jas perduoti toliau. Jei mokinys supranta, ko mokoma, ir gyvena remdamasis tomis žiniomis, tada jis tiesiog toliau savo žodžiais ir pavyzdžiu perduoda gautas žinias. Taigi, dvasinis mokytojas moko ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, nes žmonėms svarbiau matyti pavyzdį. Dvasinis mokytojas neprideda naujų žinių, tiesiog dalinasi tuo, kas buvo jam perduota, perleisdamas tas žinias per save, išaiškindamas, pasidalindamas savo realizacijomis. Asmuo, neperduodantis žinių šiuo tradiciniu būdu, nėra laikomas guru. Toks žmogus tiesiog yra filosofas, skleidžiantis savo asmenines idėjas. Tokių filosofų šiais laikais yra šimtai tūkstančių. Tačiau guru atstovauja idėjas, kurios ateina iš Dievo ir yra mokytojų perduodamos savo mokiniams. Guru tikslas – gautas žinias aktualizuoti, paaiškinti, pritaikyti konkrečiai situacijai, išplėsti, padaryti prieinamas ir suprantamas žmonėms, o ne kurti naujas idėjas. Jis neturi pridėti nieko naujo, manydamas, kad yra ypatingas. Jis gali pasidalinti savo suvokimu ir patirtimi; tai išplečia, iliustruoja jau esančią idėją. Bet ne kurti naują idėją, kurią pats tiki esant ypatingą. Mes esame riboti. Guru privalo perteikti iš aukščiau ateinančias žinias, nes jos nėra ribojamos žmogiško proto ir jausmų.

Yra daug būdų tarnauti Dievui. Kokios pagrindinės jūsų interesų sritys?

Man rūpi padėti žmonėms vystyti dvasines savybes, mokyti juos, kaip suderinti tai, ko moko šventraščiai, su jų veiksmais. Kai kurie žmonės žino ką nors, bet to nejaučia. Žmogaus elgiasį lemia tai, kaip jis jaučiasi, o ne tai, ką jis žino. Jei žinote, kad reikia eiti į dešinę, bet norite eiti į kairę, greičiausiai eisite kairėn. Todėl vienas pagrindinių akcentų mano mokyme yra proto ir širdies suderinimas. Galima lengvai kažką priimti protu, bet širdimi – visada sunkiau. Jaučiu, kad žmonėms, norintiems eiti dvasiniu keliu, tai – didžiulis iššūkis. Jie žino, ką reikia daryti. Bet ar iš tikrųjų jie tai daro ir tuo gyvena, ar tai tampa jų asmenybės branduoliu? Tai du skirtingi dalykai. Aš padedu žmonėms taikyti dvasinį mokymą praktikoje, pavyzdžiui: atleisti, būti nuolankiu, sėkmingai gyventi santuokoje, laikytis duotų įžadų, taikyti dvasingumo principus santykiuose, išmokti bendradarbiauti. Visi dvasiniu keliu einantys žmonės susiduria su šiais iššūkiais. Kartais žmonės seka tam tikra religine tradicija, bet nežino, kaip bendrauti vieni su kitais. Aš padedu žmonėms suprasti dvasinį mokymą ir pritaikyti jį santykiuose: tarp draugų, santuokoje, su vaikais, darbe. Mokau juos, kaip išlaikyti dvasinę sąmonę visuose savo veiksmuose. Tai ypač sudėtinga darbe, kur praleidžiame didelę savo laiko dalį. Aš turiu įmonę, kuri to moko, rengia seminarus tokiomis temomis.

Vienas pagrindinių akcentų mano mokyme yra proto ir širdies suderinimas.

Kita mano aistra yra muzika. Įrašiau nemažai albumų. Muzika yra mano sielos esmė. Savo sielą galiu išreikšti per dvasinę muziką. Tai labai svarbu man ir žmonėms, kuriuos mokau, nes dainavimas padeda jiems suprasti tai, ko mokau. Mes įvairius reiškinius suprantame ne tik protu, bet ir širdimi. Todėl dvasinė muzika išvalo širdį ir padeda žmonėms suvokti įgytas žinias.

Ar todėl vaišnavų šventyklose žmonės nuolat dainuoja ir šoka?

Taip, jie šoka, nes yra laimingi. Žmonės dainuoja ir šoka, kai yra dvasiškai pakylėti. Tas pats vyksta ir dvasiniame pasaulyje. Ten – nuolatinė šventė. Šiame pasaulyje mes daugiau dirbame, o ne švenčiame. Kai baigiame darbus, tik tuomet linksminamės vakarėliuose, festivaliuose. Mums patinka švęsti, nes tai – sielos savastis. Šokiu ir dainomis, skirtais Jo garbei, taip pat galima šlovinti Dievą. Tiesiog reiškiame Jo šlovę per savo kūną, balsą ir emocijas. Visi šie elementai yra panardinami į meditaciją. Medituoti galima ne tik sėdint, bet ir šokant. Tai kinestetinė meditacija, į kurią įtraukiamas visas kūnas. Giedojimas, dainavimas taip pat panardina širdį į meditaciją. Kai dainuojate, kyla įvairios emocijos. Taigi, giesmės ir šokiai taip pat yra būdas išreikšti savo atsidavimą per emocijas, balsą, kūną. Giedodamas Viešpaties vardus, Jam atsidavęs žmogus tampa laimingas, patiria ekstazę. Natūralu, kad pasinėręs į ekstazę jis ima šokti.

Kuo skiriasi mantros giedojimas pavieniui ir drauge su kitais?

Tai susiję ir padeda vienas kitam. Kolektyvinį giedojimą galima palyginti su vizitu pas gydytoją, kai jis jums išrašo žvalinančią vitaminų ir mineralų dozę. Mantrų kartojimas drauge su kitais taip pat paskleidžia ypatingą, dvasinio žvalumo suteikiančią energiją. Ji gali pakelti žmogų į labai aukštą sąmonės lygį – daug aukštesnį už tą, į kurį galima pakilti individualiai. Taip yra todėl, kad tuo metu įsiliejame į bendrą visų giedančiųjų energijos srautą.

Mantrų kartojimas drauge su kitais taip pat paskleidžia ypatingą, dvasinio žvalumo suteikiančią energiją.

Individualus mantros kartojimas yra intymi meditacija, kurioje dalyvaujate tik jūs ir Dievas. Kiekvienas turime privatų ir visuomeninį gyvenimus – abu reikalingi, jei norime palaikyti pusiausvyrą. Kolektyvinis mantrų giedojimas yra it visuomeninė meditacija. O individuali meditacija – tai asmeninis pokalbis su Dievu, kai klausomės, ką jis sako, ir meldžiamės, atveriame jam širdį. Svarbu paminėti, kad užsiimdami asmenine meditacija įsipareigojame kartoti tam tikrą mantros skaičių kasdien. Tai tampa reguliaria dvasine praktika, kuriai skiriame laiko kasdien. Tai labai svarbu. Jeigu norime progresuoti dvasiškai, būtina užsiimti dvasine praktika reguliariai – kaip ir norint išmokti užsienio kalbą, reikia tai daryti kasdien. Daugybė žmonių nori būti dvasingi, bet neatlieka jokios dvasinės praktikos. Tačiau mes siūlome labai lengvą dvasinę praktiką – tereikia kartoti mantrą. Tai labai svarbu. Nedaug žmonių supranta, kad dvasingumas yra dinamiškas, jis vystosi praktikuojant. Jis vystosi nuolat. Niekada nebus momento, kai prieisite kelio galą. Tiesiog praktika ilgainiui tampa įprasta ir spontaniška, kai jau nebereikia įdėti itin daug pastangų. Tada ji tampa natūrali, įsitvirtina kaip mūsų gyvenimo būdas. Vis dėlto tam, kad pasiektume tokį spontaniškumą, reikia daug praktikos.

Skaitykite antrąją dalį čia

 

Interviu parengė Anuradha Priya devi dasi

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!