Interviu su Mahatma prabhu (II dalis)

19961672_10154571246091817_5835778648203096182_n

Mahatma prabhu – Balarama.lt skaitytojams jau pažįstamas garsus bhakti jogas, vienas iškiliausių šių laikų dvasinių mokytojų, lyderių. Mahatma prabhu gimė JAV. Būdamas vos devyniolikos metų jis pirmą kartą susitiko savo dvasinį mokytoją A. C. Bhaktivedanta Svamį Prabhupadą – per jo išleistą knygą „Bhagavad-gita, kokia ji yra“. Visai netrukus jis persikėlė gyventi į vaišnavų vienuolyną, ten stojo į šį kelią ir tvirtai žengia juo jau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Šiandien Mahatma prabhu pats yra dvasinis mokytojas ir lyderis ne tik vaišnavų tradicijos pasekėjams, bet ir visiems kitiems žmonėms, kurie siekia atrasti save ir gauti dvasinių žinių. Mahatma prabhu studijuoja Rytų ir Vakarų psichologiją, o įgytas žinias pritaiko praktiškai konsultuodamas įvairias organizacijas, verslo įmones, pavienius asmenis. Jis taip pat kuria įkvepiančius dienos vaizdo įrašus, rašo straipsnius, visame pasaulyje skaito gilius seminarus.

Visai netrukus, liepos 25-31 dienomis, Mahatma prabhu viešės Lietuvoje. Daugiau apie tai čia. Šiandien kviečiame pasikalbėti su šia įstabia asmenybe.

Skaitykite pirmą dalį čia

Esate įžymus dėl savo dainavimo. Ar galite papasakoti, kaip jaučiatės, giedodamas miniai žmonių?

Regėdamas kitus žmones laimingus ir pats jaučiuosi laimingas. Vis dėlto dainuodamas skiriu savo maldą Dievui ir esu susitelkęs į jį, todėl dažnai tuo metu nematau žmonių ir minios. Tiesiog dainuoju apie tai, ką jaučiu Dievui, išreiškiu atsidavimą jam savo dainavimu. Kai kurie jį išreiškia kurdami, rašydami, ruošdami maistą ar per kitus gabumus. Net dainuodamas prieš didelę auditoriją aš dainuoju taip, lyg jos nebūtų, nes atlieku muziką Dievui. Tai – mano auka. Toks giedojimas skiriasi nuo įprasto muzikinio pasirodymo, skirto publikai. Kai pasirodymą skiriame publikai, visuomet laukiame garbės, pripažinimo, taip atiduodami duoklę savajam ego. Tačiau scenoje muzikaliai medituodamas nenoriu, kad įsiterptų ego. Noriu giedoti tyrai, atlikti tai kaip tarnystę. Jei dainuočiau publikai ir galvočiau apie tai, ką jie jaučia, šio tikslo nepasiekčiau. Todėl stengiuosi, kad mano ego netrukdytų, bandau būti instrumentu Dievo rankose. Žinau, kad jei man pavyks giedoti tyrai, tuomet tai pavyks ir kitiems žmonėms, o jei mano dainavimą paveiks ego, jie taip pat tuo „užsikrės“.

Papasakokite šiek tiek apie savo projektą „Maha mantra“.

Jis susijęs su kolektyvinės sąmonės fenomenu, kuris šiandien jau yra labai gerai žinomas visame pasaulyje. Štai šiuo metu esame Vrindavane. Vrindavanas yra šventa vieta (Indijoje, – red. past.). Čia visi praktikuoja bhakti, atsidavimo tarnystę. Kai žmogus atvyksta į Vrindavaną, jis iškart pajunta čia esančių žmonių bendrą sąmonę ir jaučiasi pakylėtas dėl jų sąmonės taurumo. Taigi „Maha mantra“ yra projektas, skirtas paskatinti kuo daugiau žmonių kartoti „Harė Krišna“ mantrą, nes savo giedojimu jie gali išaukštinti ne vien savo, bet ir aplinkinių sąmonę. Kai giedame šią mantrą, ji apvalo visą pasaulį. Todėl kuo daugiau žmonių ją kartos, tuo daugiau teigiamų pokyčių matysime pasaulyje.

Dauguma iš mūsų esame bejėgiai pakeisti pasaulį pavieniui. Tačiau veikdami visi kartu galime pasiekti puikių rezultatų.

Mokslininkai atliko eksperimentus ir patvirtino, kad tose vietose, kur žmonės užsiėmė grupine meditacija, sumažėjo agresijos, nusikalstamumo, netgi ligų bei karų atvejų. Dauguma iš mūsų esame bejėgiai pakeisti pasaulį pavieniui. Tačiau veikdami visi kartu galime pasiekti puikių rezultatų. Kartu galime pakeisti savo bendrą sąmonę, tuomet ir kiti mus supantys žmonės ims mąstyti kitaip, politikai mąstys ir elgsis kitaip. Taigi projekto „Maha mantra“ tikslas – kad visame pasaulyje mantra būtų kartojama milijonus kartų. Taip pat šiuo projektu siekiame padėti žmonėms kartoti mantrą giliau. Tai kreips sąmonę reikiama linkme. Juk stebėdami šių dienų įvykius pasaulyje galime aiškiai matyti, kad bendros, kolektyvinės sąmonės lygis krenta. Visi, kas nori pakeisti pasaulį, gali prisidėti prie šio tikslo – pagerinti bendrą sąmonę – kasdien nors šiek tiek kartodami mantrą.

Kaip šis projektas veikia praktiškai? Kaip skatinate žmones kartoti mantrą?

Mes lankomės įvairiuose festivaliuose, turime interneto svetainę www.mahatmadas.com, projekto ambasadoriai organizuoja savaitę trunkančias praktikas įvairiose pasaulio vietose. Ketiname rengti renginius, kuriuose mantrą kartos tūkstančiai dalyvių, taip pat organizuojame retritus. Budistai dažnai rengia retritus – vipasanas, juose medituoja po 6–8 valandas kasdien. Mes taip pat turime savo „Maha mantros vispasaną“.

Kur organizuojami šie renginiai?

Kiekvienas norintis gali prisijungti būdamas bet kurioje pasaulio vietoje. Renginiai vyksta įvairiuose kraštuose. Žmonės gali kreiptis į mane per mano internetinę svetainę ar kitu būdu. Mes padėsime jiems prisijungti prie šio projekto ar patiems suorganizuoti renginį ten, kur jie bebūtų. Mūsų įmonė vadinasi „Soul Tools“ (ang. „Sielos įrankiai“). Pagrindinė jos veikla – mokyti dvasinio tobulėjimo. Mokome, kaip dvasines žinias taikyti praktikoje, padedame žmonėms susitvarkyti su asmeninėmis problemomis.

Jei kalbėtume tik apie sielą ir neigtume kūną, emocijas, protą ar intelektą, prarastume pusiausvyrą.

Kreipiame dėmesį į visų lygių problemas: fizines, emocines, protines, intelektines, sąmonės, ego, sielos. Paliečiame visus šiuos gyvą būtybę apibrėžiančius dalykus. Jei kalbėtume tik apie sielą ir neigtume kūną, emocijas, protą ar intelektą, prarastume pusiausvyrą. Dėl to pripažįstame ir dirbame su visais minėtais aspektais.

Daug kalbate apie atleidimą. Kodėl tai taip svarbu?

Atleisti svarbu dėl dviejų priežasčių. Jei neišmoksime atleisti, galiausiai sunaikinsime vieni kitus. Jei į blogį atsakysime visuomet tik blogiu, pasaulis degraduos ir tai baigsis tuo, ką jau esame patyrę istoriškai: žus milijonai žmonių. Atleisti būtina, jei norime pasaulyje ir savo pačių širdyse taikos. Jei laikomės įsikibę pykčio ir noro keršyti, visuomet liekame pririšti prie materialaus pasaulio ir negalime progresuoti dvasiškai, pakelti savo sąmonės lygio. Taip pat kankinamės jausdami apmaudą, nes tai – viena iš neapykantos formų. Nešiodamiesi neapykantą visur su savimi mes degraduojame ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Trumpai tariant, apmaudas yra kenksmingas visai atžvilgiais: fiziškai, emociškai, protiškai, dvasiškai.

Toks įdomus paradoksas. Dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie stengiasi būti dvasingi, tačiau turi daugybę nuoskaudų. Šie žmonės tiki karmos dėsniu „Kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Pagal šį dėsnį viskas, kas mums nutinka, yra užsitarnauta mūsų pačių praeities veiksmais. Vadinasi, tikėti karmos dėsniu, bet išlaikyti senas nuoskaudas širdyje – tai tarsi neigti tai, kuo tikime, t. y. šį priežasties ir pasekmės dėsnį. Galime nesuvokti įvykių priežasties arba tai, kas mums nutinka, gali gąsdinti, bet turime pripažinti, kad niekas nevyksta atsitiktinai. Dabarties įvykių šaknys – giliai mūsų praeityje.

Atleisti būtina, jei norime pasaulyje ir savo pačių širdyse taikos.

Tai nereiškia, kad neturėtume užjausti kito žmogaus, jei jo gyvenime vyksta kažkas baisaus. Giliai suvokdami, kaip veikia šis dėsnis, esame tikri, kad mus įskaudinęs žmogus nėra išnaudotojas, jis – tik laiškanešys, atnešęs mums priklausančią reakciją (už praeities įvykius). Tai skatina klausti, ko galime pasimokyti iš esamos situacijos. Jei pamoką išmokstame – augame. Jei kaltiname laiškanešį, žengiame žingsnį atgal. Taigi pyktis mus žemina, smukdo, o atleidimas – taurina ir išaukština. Tiek daug žmonių susitelkia į pyktį, neapykantą, nuoskaudas. Krišna „Bhagavad-gitoje“ pataria ir į laimę, ir į nelaimę reaguoti vienodai, nes pasinėrę į bet kurį iš dviejų pamirštame apie savo dvasinę prigimtį ir mus užvaldo skausmas arba laikina, netikra laimė. Tokia laimė netruks amžinai, skausmas taip pat išnyks, bet užvaldyti jų mes prarandame pusiausvyrą ir ryšį su siela. Dvasingumas slypi pusiausvyroje tarp džiaugsmo ir skausmo, kitaip tariant, būti iš tikrųjų dvasingam – tai peržengti jų ribas. Taigi nuoskaudos traukia mus į labai žemą sąmonės lygį, o atleidimas – išaukština. Arba: atleidimas priartina mus prie Dievo, o kerštingumas nuo jo tolina.

Kodėl taip paprasta atleisti atsitiktiniam žmogui, bet taip sunku šeimos nariams, artimiems draugams?

Nes iš jų mes tikimės daugiau pagarbos, meilės, pritarimo, pasitikėjimo ir t. t. Atleidimas visuomet susijęs su lūkesčiais. Nesitikime daug iš žmonių, kurių nepažįstame. Jei jūsų lūkesčiai dideli, tikėtina, kad anksčiau ar vėliau nusivilsite.

Gal galite duoti patarimą, kaip lengvai atleisti?

Atleisti – tai paleisti visas viltis apie geresnę praeitį. Mes gyvename praeitimi, esame pikti dėl kažko, kas anksčiau įvyko, ir dėl to nejudame į priekį. Atleidimas lygus praeities paleidimui – kai nustojame dėl jos gailėtis. Tik tokiu atveju įmanoma pradėti kurti ateitį sąmoningai, kokios jos iš tikrųjų norime, o ne remiantis reagavimo mentalitetu. Neatleisdami jūs reaguojate į praeitį, taip ji kontroliuoja dabartį. Taigi jei neatleisite, gyvensite gyvenimą, supančiotą praeities, o ne laisvą ir tokį, kokio norite. Galiausiai, norėdami atleisti privalote pasitelkti atjautą, nes atleisdami siūlote kitiems gerumą, kurio jie nenusipelnė (bent iš pažiūros).

Neturėkite iliuzijų, kad galite tuo pat metu būti dvasingas ir kupinas nuoskaudų.

Taigi atleidimas kyla iš dvasinės sąmonės, kuriai būdinga atjauta, empatija. Būti empatiškam – tai sugebėti suprasti kitą žmogų: jo ribotumus, trūkumus. Tai suvokti, kad tas žmogus turi tam tikro lygio sąmonę, todėl tai, kaip jis elgiasi, yra geriausia, ką šiuo metu sugeba. Tai – atjauta kitų kančiai. Jei leidžiate sau būti empatiškam, jei mokotės visur įžvelgti pamokas, tada galite judėti į priekį. Jei ne – tiesiog įstrigsite ir leisite kitam žmogui kontroliuoti savo gyvenimą. Kaip jau minėjau, reikia suvokti, kad tai labai žemas sąmonės lygis. Neturėkite iliuzijų, kad galite tuo pat metu būti dvasingas ir kupinas nuoskaudų. Tai – dvi visiškai priešingos sąmonės būsenos.

Ar kada nors lankėtės Lietuvoje arba kitoje Rytų ar Vidurio Europos valstybėje?

Esu lankęsis Lenkijoje. Ar užskaitysite?

Taip! Kokį įspūdį jums paliko ši šalis?

Paprastai lyginu visas šalis su JAV. Jungtinės Valstijos taip pažengė materialiu požiūriu, kad ta pažanga ėmė kietinti žmonių širdis. Jie tampa savanaudžiais. Tai klestinti šalis, mes, amerikiečiai, daug ką turime, čia daug galimybių. Tačiau ir per savo gyvenimą pastebėjau, kad klestėjimas paverčia žmones savanaudžiais. Netgi dvasine praktika jie užsiima vedami egoistinio motyvo – noro gerai jaustis. Jie rūpinasi ne tuo, kaip tarnauti, o savo savijauta. Kalbu apibendrintai, bet pastebėjau, kad kitose šalyse žmonių dvasingumas tarsi tikresnis, mažiaus savanaudiškas. Kitos kultūros turi daugiau gilių vertybių. Amerikos vertybės daugeliu aspektų yra gan paviršutiniškos: gražus namas, prabangus automobilis, aukštos pareigos, – tai laikoma sėkme. Ir tokios sėkmės siekiama dvasingumo, kartais netgi sveikatos sąskaita. Dėl to, kad istoriškai mes klestėjome ir turėjome daug laisvės, šie poreikiai tampa tarsi savaime suprantami. O Rytų Europoje tokių privalumų nebuvo, tad jie jums – siekiamybė. Mums tai ne retenybė, o jums tai atrodo labiau ypatinga ir vertinama.

Turite omenyje materialinę gerovę?

Jūs sugebate labiau vertinti dvasinius dalykus, nes, paradoksalu, jums visuomet trūko materialios gerovės. Esu tikras, kad taip pat vertinate ir materialius dalykus. Tam gali būti ir daugiau priežasčių. Tiesiog pastebiu, kad jūs viską labiau vertinate. Taip pat esate šiek tiek atviresni priimti dvasinį mokymą: nemetate jam iššūkio, priimate ir taikote praktikoje. Tai man patinka Rytų Europoje.

Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms? Kokią žinią norite jiems perduoti?

Linkiu, kad jie atskraidintų mane į Lietuvą ir kad aš galėčiau su jais pasimatyti (juokiasi). Tie jūsų skaitytojai, kurie moka angliškai, gali apsilankyti mano interneto svetainėje www.mahatmadas.com. Linkiu visiems stengtis būti laimingiems ne vien tik materialia prasme, bet ir suvokti, kad egzistuoja daug didesnė už materialią sėkmė. Tikroji laimė yra dvasinė. Stenkitės būti laimingi dvasiškai, nes materiali laimė greitai keičiasi. Negalite žinoti, kiek ji truks, kada aplankys sunkumai. Jei pasikliausite tokia nepastovia laime, jūsų gyvenimas riedės tai aukštyn, tai žemyn.

Suvokite, kad materiali gerovė turi savo kainą.

Jeigu eisite bhakti, atsidavimo, keliu, jūsų laimė taps pastovi ir turės tendenciją augti. Nesistenkite kopijuoti Amerikos. Mes nesame didinga tauta. JAV daugiau depresijos atvejų negu bet kur kitur pasaulyje. Praktiškai kas savaitę šaudoma į ką nors gatvėse, mūsų vaikai nėra taip gerai išsilavinę, o skyrybų procentas siekia 50-60 %. Jei kopijuosite Ameriką, būsite tokie, kaip mes. Suvokite, kad materiali gerovė turi savo kainą. Tai – rizika prarasti dvasingumą, tarnystės nuotaiką, socialines bei moralines vertybes, tai – dažnos šeimų skyrybos. Skyrybos lemia tai, kad vaikai auga kupini emocinių problemų, jie nešasi jas į savo santuokas ateityje, auga be religijos, be gyvenimo prasmės. Tokia yra tamsioji amerikietiškos ar bet kurios kitos materialistinės kultūros pusė.

Dėkoju už pokalbį. Buvo labai malonu jūsų klausytis.

Mahatmą prabhu kalbino Anuradha Priya devi dasi. Vrindavanas, Indija, 2016 m. spalio mėn.

Redagavo Lina Staponaitė

Daugiau apie Mahatmos prabhu vizitą

Pasidalinkite su kitais!