Interviu su Guru Prasad Svamiu

unnamed (2)

Guru Prasad Svamis – garsus bhakti jogas, vienas iškiliausių šiandienos dvasinių lyderių. Jis gimė JAV ir studijavo branduolinę fiziką. Jau ankstyvojoje jaunystėje turėjo polinkį domėtis religinėmis tiesomis ir užduoti klausimus, peržengiančius šiuolaikinio mokslo kompetencijos ribas. Atlikęs privalomąją karinę tarnybą Panamoje, jis prisijungė prie Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos. 1976-aisiais Vrindavane, Indijoje, jaunas bhakti jogas buvo įšventintas į mokinius. Nuo to laiko jis aktyviai skleidžia dvasines žinias. Jo pastangomis atidaryta daugybė šventyklų bei pamokslavimo centrų Lotynų Amerikoje. Jau trisdešimt metų Guru Prasad Svamis vadovauja ISKCON bendrijos veiklai ir plėtrai Karibų jūros regiono šalyse, nepailstamai keliauja po pasaulį, skleisdamas dvasines žinias ir padėdamas žmonėms atsigręžti į savo dvasinę prigimtį bei tapti laimingais.

Kaip nusprendėte pasirinkti vaišnavų dvasinę tradiciją?

Pirmiausiai, prieš atrasdamas vaišnavų tradiciją, aš tiesiog norėjau suprasti Dievo prigimtį. Visą savo gyvenimą iki tol jaučiau, kad Dievo suvokimas buvo neišbaigtas. Dėl to iš pradžių skaičiau įvairią filosofiją, domėjausi įvairiomis religinėmis tradicijomis, ėjau į bažnyčias, atradau meditaciją. Po šių klajonių pagaliau sutikau bhakti jogus ir gavau iš jų „Bhagavad Gitą“. Tada pirmą kartą giliai supratau, kad Dievas yra asmuo. Tai yra priežastis, dėl kurios atėjau būtent į šią tradiciją.

Ką reiškia būti sanjasiu? Kam reikalinga tokia institucija?

Kiekvienoje rimtoje religinėje tradicijoje rasime atsižadėjusiųjų luomą. Manau, kad tik protestantiškosios tradicijos neturi vienuolių luomo. Netgi kai kurios jų pakraipos dalinai turi šį fenomeną. Vienuolystės paskirtis yra dvipusė. Pirma, sanjasis, vienuolis ar atsižadėjęs asmuo gali rengtis ir gyventi labai paprastai ir mokyti žmones, kad galutinis gyvenimo tikslas yra dvasinės, nematerialios prigimties. Jis neturi daug materialių daiktų, tačiau yra pilnas atjautos, jis moko žmones pajusti ir suprasti Dievo meilę. Antra, jis pašvenčia savo gyvenimą giliai studijuoti ir suprasti  šventraščius, kad galėtų paaiškinti žmonėms gyvenimo dilemas, padėti jiems suprasti, kodėl jie kenčia, Dievo prigimtį ir daug kitų įvairių dalykų.

Ką reiškia būti dvasiniu mokytoju? Ar tai profesija?

Bendrąja prasme dvasinis mokytojas yra asmuo, kuris moko. Kaip ir kiekvienoje mokslo šakoje egzistuoja mokytojai. Universitetuose yra biologijos, chemijos mokytojai. Panašiai, dvasinis mokytojas moko mus dvasingumo mokslo. Tai taip pat reiškia, kad tikras dvasinis mokytojas gavo žinias iš savo dvasinio mokytojo ir gautas žinias turi taikyti praktiškai. Dėl to mūsų judėjimo dvasinis mokytojas Šrila Prabhupada pasakė, kad dvasinio mokytojo kvalifikacija priklauso ne nuo išorinių ar akademinių rodiklių, bet gebėjimo tiksliai perduoti žinią nieko nepridedant ir neatimant.

Ar kiekvienam žmogui reikalingas dvasinis mokytojas?

Jei žmogus nori sklandžiai eiti dvasiniu keliu ir daryti pažangą, rekomenduojama turėti dvasinį mokytoją. Mes negalime pamatyti Dievo taip paprastai, nemokame su juo tiesiogiai bendrauti. Vienas iš Šrilos Prabhupados mokinių yra pasakęs, kad būti šalia žmogaus, kuriam pats Dievas perdavė žinią, yra tas pats, kaip būti šalia Dievo. Štai žmogus, kuriam kalba Dievas, ir tas žmogus kalba su manimi. Šrila Prabhupada buvo skaidrus laidininkas. Dvasiniam mokytojui labai svarbu būti skaidriu.

Ar kiekvienam žmogui skirtas vienas vienintelis dvasinis mokytojas, ar jų gali būti daugiau?

Galime turėti tiek dvasinių mokytojų, kiek tik reikia. Yra tik vienas mokytojas, kuris mus inicijuoja, prijungia prie mokytojų ir mokinių sekos, tačiau gali būti daug mokytojų, kurie duoda mums nurodymus, veda dvasiniu keliu. Netgi negyvi objektai, reiškiniai, gyvūnai gali pasitarnauti mums kaip mokytojai, jei jie mus kažko išmoko. Pavyzdžiui, musė moko atkaklumo, šuo – ištikimybės. Kai asmuo yra tvirtai apsisprendęs tobulėti, jis mato mokytojo apraiškas daugybe įvairiausių būdų.

Šiais laikais daugybė žmonių skelbiasi esantys dvasiniais mokytojais. Kaip atskirti, kurie iš jų tikri?

Mūsų tradicijoje yra trys įrodymų rūšys: guru (dvasinis mokytojas), sadhu arba dvasiniai išminčiai ir šastros arba šventraščiai. Kiekvienas iš jų patvirtina kitą. Kitaip galima būtų šnekėti bet ką, nežinant, ar tai tiesa. Šventraščiai tiksliai aprašo tikro dvasinio mokytojo savybes. Taip pat šventumą pasiekę asmenys patvirtina, kad vienas ar kitas asmuo atitinka dvasinio mokytojo kvalifikaciją. Tai yra aiškūs kriterijai, kuriais galime vadovautis. Palyginkime tai su kita situacija. Kaip mes sužinome, kad kažkas yra gydytojas? Skrendant lėktuvu, šalia sėdintis pakeleivis gali teigti, kad yra gydytojas. Žmogus gali pasakyti bet ką. Tačiau, kai mums reikia rimto gydytojo, mes norime įsitikinti jo kvalifikacija. Norime pamatyti, kiek ir kokiais diplomais, sertifikatais jis apdovanotas. Lygiai taip pat ir dvasinio mokytojo kvalifikacija turi būti patvirtinta kitų autoritetingų asmenų. Kai ieškome gydytojo, klausiame kitų žmonių rekomendacijų. Taip pat ir dvasinis mokytojas turi turėti svarios ir sėkmingos patirties, atskleidžiant kitiems dvasinio gyvenimo tiesas. Tiesos, kurias skelbia dvasinis mokytojas, turi būti paremtos šventraščiais.

Kodėl yra tiek daug skirtingų religijų?

Įdomus klausimas. Vienas iš iškilių mūsų judėjimo protėvių Bhaktivinoda Thakura yra parašęs knygą „Džaiva dharma“, kurioje jis teigia, kad egzistuoja tik viena religija – meilė Dievui. Kitos religijos atsiranda santykyje su tuo, kiek nukrypstama nuo šio pirminio tikslo ir kiek mylimi pašaliniai objektai. Yra tiek daug skirtingų atspalvių tarp skirtingų religinių grupių. Pavyzdžiui, viena grupė myli Dievą, bet kartu myli ir kažką kitą, kitą grupė prideda dar vieną meilės objektą, treti netgi nemyli Dievo, ketvirti juo netgi netiki, ir t. t. Iš esmės yra tiek daug tradicijų, nes giliai pasąmonėje kiekvienas asmuo nori pats būti Dievu. Dėl to kiekvienas stengiasi sukurti tam tikras nuostatas, asmeninę filosofinę poziciją, kuria jis tiki. Šiais laikais populiaru klausti, kaip jūs suprantate Dievą. Kiekvienas atsako: „Aš tikiu…“ (užbaikite patys). Visi tiki skirtingai.

Idealiu atveju religijos turėtų turėti bent jau tą patį tikslą. Ar praktikoje yra kitaip?

Jeigu jos ateina iš autentiškų tradicijų, taip yra. Tačiau kai kurie žmonės tiesiog išranda savo tradicijas. Dabar Jungtinėse Valstijose jūs galite susimokėti vos 49 dolerius už savo religijos įregistravimą. Tai ne taip jau sudėtinga. Kartą sutikau žmogų, kuris man pasakė, kad jis visuomet svajojo pradėti savo religiją. Ir ši svajonė išsipildė. Jis tai pasakojo rūkydamas cigaretę (juokiasi).

Koks turėtų būti religijos tikslas?

Įtvirtinti meilę Dievui kaip pagrindinį žmogaus gyvenimo tikslą ir prioritetą. Suprasti, kas yra Dievas ir ką reiškia jį mylėti. Jei eisite per miestą su kažkuo ir pakeleiviui liepsite mylėti štai tą žmogų, einantį kita gatvės puse, niekas to nedarys.

Ar kitos religinės tradicijos gali turėti kvalifikuotų dvasinių mokytojų?

Dvasiniai mokytojai gali būti kvalifikuoti tokiu laipsniu, kokiu kvalifikuota pati religinė tradicija.

Jūs daug keliaujate. Ar galėtumėte teigti, kad tam tikros šalys ar regionai yra palankesni žmonėms praktikuoti dvasinį gyvenimą?

Šiais laikais tai daugiau priklauso nuo kiekvieno asmeninio troškimo. Tačiau esama tam tikrų šalių, regionų, kurie yra palankesni, kuriose sukurta tam tikra atmosfera kultivuoti dvasinį gyvenimą. Mačiau žmonių, kurie skurdžiausiose šalyse, nepaisydami sudėtingų gyvenimo sąlygų, tampa atsidavusiais. Taip pat mačiau daugybę žmonių taip vadinamose išsivysčiusiose šalyse, kurie Dievu netiki.

Kurios šalys yra palankiausios iš jūsų patirties?

Ko gero, Indija yra pirmoje vietoje, taip pat šiandieninės Rytų Europos šalys. Manau, taip yra todėl, kad jų gyventojai, per daugelį istorijos metų, patyrė daug skausmo, nerimo, todėl dabar jie moka vertinti dvasinį gyvenimą. Šalių, kuriose klesti materialinė gerovė, gyventojams sudėtingiau įsigilinti į dvasines patirtis.

Ar veiksmingus pamokslavimo metodus naudojate atsižvelgdamas į skirtingus regionus bei šalis?

Taip, jie visiškai skirtingi, tai priklauso nuo vietos.

Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių?

Pavyzdžiui, jei Indijoje žmogus išeina apsirengęs atsižadėjusiojo drabužiais, aplinkiniai iškart jį laiko šventuoju. Kiekvienas gali prie tokio žmogaus prieiti. Kitose šalyse, praktiškai neįmanoma pamatyti miesto mero ar kito svarbaus asmens gatvėje. Net ir mūsų judėjime gali būti sudėtinga sutikti žmogų, užimantį aukštesnę padėtį.

Ar jums teko lankytis Lietuvoje, ar kitoje Vidurio Rytų Europos regiono šalyje?

Prieš ateidamas į Dievo sąmonę, kelias dienas lankiausi Rusijoje. Tai buvo aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Kokį įspūdį jums paliko to krašto žmonės?

Prieš atvykdamas į Rusiją galvojau, kad bus sunku. Mes visuomet girdėjome gandus, kad rusai yra blogi žmonės (šypsosi). Tačiau, kai ten nuvažiavau, pamačiau, kad jie visai normalūs, kaip ir kitose šalyse. Man pavyko rasti žmogų, kuris kalbėjo angliškai. Aš jam apie tai pasakiau. Jis atsakė, kad jie girdėjo tą patį apie amerikiečius. Tuo metu nebuvo daug amerikiečių, vykstančių į Rusiją. Buvo daug propagandos.

Ko norėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams Lietuvoje?

Linkiu, kad visi ateitų į Krišnos sąmonę. Linkiu, kad Viešpats Čaitanja įgalintų visus jo atsidavusiuosius sėkmingai pamokslauti, platinti knygas, šventintą maistą ir mokyti žmones apie Dievą.

Dėkoju jums už skirtą laiką.

Interviu parengė Anuradha Priya devi dasi

Redagavo Lina Šimelionytė

Nuotraukų autorius – Uddharana Datta das

Pasidalinkite su kitais!