Indija – teigiamo kultūrinio šoko trisdešimtukas

holi-2416686_960_720

Šis tekstas – tai papildymas pasakojimui „Indija (ne)keliautojo akimis. Ko galima išmokti vakariečiams?“ Mėgstančius pažvelgti į detalizuotus pastebėjimus, akcentus bei papildymus – kviečiu susipažinti su teigiamo kultūrinio šoko trisdešimtuku.

Pasigilinkime ne į dažniausiai aptariamus, bet į subjektyviai įdomiausius pastebėjimus. Pateiksiu juos per kultūrinius palyginimus. Palyginsime ne tik Rytus ir Vakarus, Lietuvą ir Indiją, bet ir dabarties bei praeities tendencijas, dabartinės civilizacijos ypatumus ir gyvos senovės provincijos savitumus. Indija idealiai pasitarnaus kaip koncentruotas istorinės kultūros gyvasis simbolis, mūsų planetos etnokultūros ir etnosąmonės saugykla bei paslapčių skrynia.

Šis tekstas nėra raginimas lietuviams tapti indais ar keliautojais po egzotiškas šalis. Tai veikiau raginimas prisiminti tai, kas turi amžiną vertę bei ko taip trūksta šiame robotizacijos, skaitmenizacijos ir dehumanizacijos laikmetyje, į kurio traukinį lietuviai lipa atiduodami savo gyvenimus, o kartais net ir gyvybes.

Jei neskaitėte pirmojo teksto, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį ir pakartoti štai ką: šiame cikle remiuosi ne visos Indijos pavyzdžiu ir jokiu būdu ne didmiesčiais – remiuosi provincija, istorinėmis gyvenvietėmis, įsikūrusiomis Utar Pradešo valstijoje, Mathuros rajone, aplinkui Govardano kalną, bei istoriniu, mistiniu „penkių tūkstančių šventyklų“ miesteliu – Vrindavanu. Tai visoje Indijoje bei pasaulyje žymios piligrimystės vietos, kurios taip pat neišvengia išorinių pokyčių, tačiau vienaip ar kitaip išlaiko savo istorinį autentiškumą.

P. S.: šio sąrašo eilės tvarka yra pusiau spontaniška, bet apytiksliai surikiuota pagal keletą skirtingų, viena kitą papildančių potemių.

Jūsų dėmesiui:

Teigiamo kultūrinio šoko trisdešimtukas

  1. Indijoje sutinkami istorinės kultūros ir išminties pavyzdžiai byloja ne apie tai, kaip tapti tobulu žmogumi, o apie tai, kaip tobulai panaudoti tai, koks esi ir ką turi dabar.
  2. Indija – viena iš nedaugelio unikalių senovinių šalių, kur gali pastebėti, jog net visiškai neturtingas ir neturintis materialaus išsilavinimo žmogus gali būti laimingesnis ir išmintingesnis už turtingiausiais ir protingiausiais laikomus pasaulio asmenis.
  3. Čia vis dar galima sutikti daug žmonių, kurie vadovaujasi labai ryškiu suvokimu, kad tu neprivalai tapti tuo, kuo nesi, ir neprivalai siekti to, ko neturi, vien dėl to, kad tai turi kažkas kitas.
  4. Indijoje skurdas ar nepriteklius dar visiškai nereiškia degradacijos. Daugybė ten gyvenančių nepasiturinčių žmonių laikosi švaraus, išmintingo ir principingo gyvenimo būdo. Priešingai nei Vakaruose, kur materialūs trūkumai labai lengvai palaužia daugumos savivertę.
  5. Moksliniu ar dvasiniu požiūriu, Indijoje galima rasti tai, kas kitur jau yra sunaikinta arba prarasta, tačiau turi neįtikėtiną vertę visuomenės ir kiekvieno žmogaus gyvenime.
  6. Patriotai gali pamatyti tai, ką brangiausio kažkada turėjo ir Lietuva.
  7. Nors užsieniečius šie kraštai stebina savo išoriniais kultūros atributais, tačiau didžiausią nuostabą kelia ne forma, o turinys. Turinys yra laimė, sklindanti iš nepaprasto vidinio gyvenimo.
  8. Keliautojams ir turistams: apsilankęs paprastame Indijos kaimelyje, žmogus gali surinkti daugiau įspūdžių nei keliaudamas po garsiausias pasaulio vietas. Maistas, kultūra, tikėjimas, žmonių būdas, įpročiai ir kitos detalės leis pasijusti kaip mistinėje pasakų karalystėje arba tarsi keliaujant laiku. Tačiau kaina už tai – didesnė nei pinigai: tai vidinė ramybė, kantrumas ir nuolankumas.
  9. Susidūrus su priešinga kultūra, atsiveria suvokimas, kad vakariečiai ne tik sunaikino savo istorines tradicijas, bet ir toliau naikina vertybinę atmintį: masiškai fiksuoja tai, kas blogiausia (nelaimės, konfliktai, tragedijos, konkurencija), bet pamiršta fiksuoti tai, kas geriausia. Vakarų ideologijos kredo tapo: „reikia kažko naujo“ ir „ateityje bus geriau“. Žmonės vis ieško to, kas būtų geriau nei tai, ką turi dabar, taip uždarydami save į spąstus, kuriuose yra priversti galvoti, kad „dabar yra blogai“, kad „kažko trūksta“, be to, „kad taptume laimingi – turime pakeisti išorinius dalykus“.
  10. Pamačius Indijos pavyzdžius, tenka pripažinti ir vieną didžiausių šiuolaikinio lietuviško mentaliteto ydų: vis bandyti prisitaikyti, pritapti, pasiekti kažkieno užbrėžtus išorinius standartus, pasirodyti „ne prastesniais“, užuot gryninus savo pačių unikalias vidines vertybes, užuot gyvenus savo gyvenimą, puoselėjus savo kultūrą ir dvasią, kaip tą skatino daryti mūsų kraštų išminčius Vydūnas.
  11. Indijos provincijose dorybė vis dar yra vertybė ir įprotis. Dorybės, pagarbos ir išminties pavyzdžiai ten kartais tokie ryškūs, jog nustelbia bet kokius išorinius nepatogumus.
  12. Indijoje panorėję žmonės ilsisi ir bendrauja tiesiog savo darbo ar gyvenamojoje aplinkoje. Jie pasistato kėdes, lovas ar gultus tiesiog kieme, prie gatvės ar vidury aikštės. Ten susėda arba išsitiesia lyg pajūryje ir ilsisi iki soties, šnekučiuojasi tarpusavyje. Atrodo, kad vietiniai žmonės visur jaučiasi saugiai kaip namuose, kaip vienoje didelėje šeimoje, kur visi yra brangūs ir artimi – netgi tie, kuriuos matai pirmą kartą.
  13. Atrodo, kad Indijoje visi gali kažką dirbti – vaikai ar senukai, turtingi ar vargšai – nesvarbu. Visi gali kažkuo prekiauti, teikti paslaugas, visi gali iš kažko gyventi. Gyventojai nėra stipriai suvaržyti įstatymų, mokesčių ir biurokratijos, nėra bereikalingų apsunkinimų, priešingai nei Vakaruose.
  14. Rūkančių žmonių Indijos provincijoje vis dar labai nedaug, tačiau jie akivaizdžiai išsiskiria: tokie žmonės atrodo prasčiau – suvargę, ligoti ar luoši. Tai dar labiau patvirtina ir išryškina destruktyvų svaigiųjų medžiagų poveikį žmogaus kūnui, mąstymui, gyvenimui, bei rodo, kad tai – įpročiai, būdingi žemiausio sąmonės lygio žmonėms. Deja, Vakaruose net aukštuomenė ir intelektualai itin dažnai yra linkę nusigręžti nuo iškilesnių principų ir perimti žemiausius įpročius kaip deramą gyvenimo standartą.
  15. Mažuose miesteliuose ir kaimuose, kuriuos aplankiau, nemačiau nei vienos vietos, kur būtų parduodamas alkoholis, taip pat nemačiau ir geriančių ar girtų žmonių – nei dieną, nei ryte, nei naktį, nei vakare. Nei suaugusių, nei jaunuolių, nei senukų. Vis dėlto žmonės atrodo laisvi ir laimingi be svaigalų.
  16. Miesteliuose pilna parduotuvių ir prekybininkų, už kiekvieno kampo kažkas siūloma, bet niekur nepamačiau mėsos parduotuvių ar gaminių su mėsa, kiaušiniais.
  17. Žmonės žiūri vieni kitiems į akis. Nors ir trumpas, bet šiltas akių kontaktas tiesiog pritrenkia – iš žmonių nesijaučia jokio pykčio, pavydo ar baimės.
  18. Sunku pamatyti bent vieną piktą veidą. Net po iškylančių ginčų ar nesutarimų žmonės atsisuka vieni į kitus ir slaptingai nusišypso, žiūrėdami į akis.
  19. Indijoje įprasta, kad dauguma moterų visur ir visada yra pasipuošusios, bet ne apsinuoginusios. Ar dirbtų laukuose, ar statybose nešiotų plytas ant galvos, ar vaikščiotų mieste – dažniausiai matysime gražius sarius, apyrankes, ornamentus, papuošalus… Kitaip sakant – gražiausius liaudies drabužius. Priešingai nei Vakaruose, kur tradicinė apranga dėvima tik scenoje, puošnūs šiuolaikiniai drabužiai – tik į balių ar ypatingą įvykį, o kasdienybėje vyrauja dvi aprangos tendencijos: pragmatiškumas arba seksualumas.
  20. Į vestuves Indijoje kviečiami visi miestelio gyventojai. Vestuvių metu vyksta eisena su garsia muzika.
  21. Pasisveikinimai, atsisveikinimai, paraginimai, nustebimas, pasipiktinimas ir kiti kreipiniai dažniausiai išreiškiami dvasinių žodžių šūksniais arba Dievo vardais – tiek teigiamais, tiek neigiamais gyvenimo atvejais. Žmonės nuolat šūkčioja vieni kitiems: „Haribol!“ (tai reiškia: „kartok Dievo, Hari, šventus vardus, – red. past.) „Harė Krišna!“ arba „Radhe Radhe!“ (Lietuvoje kai kurie tikintys žmonės (ir ne tik) taip pat vis dar kalbėdami laikosi panašios tradicijos ir vartoja tokias frazes: „Garbė Jėzui Kristui“ (pasisveikinant), „padėkdie“, „neduokdie“, „ačiū Dievui“, „sudie“ (reiškia „su Dievu“, vartojamas atsisveikinant), – red. past.)
  22. Kaip Vakaruose daugumos lankomiausių vietų simbolis yra alkoholis, kava, materialios pramogos ir seksualumo kultas, taip Indijos provincijose viskas užpildyta dvasinės kultūros atributais. Visur galima įsigyti maldos karolių, visur galima rasti vietas, pritaikytas maldai, meditacijai, susitelkimui.
  23. Įvairiose vietose skamba maldos, mantros, dvasinės giesmės… šventyklose, privačiuose namuose, gatvėse, parduotuvėse – visur žmonės skendi pakilioje dvasinių garsų nuotaikoje.
  24. Viename miestelyje galima rasti nuo kelių šimtų iki keleto tūkstančių šventyklų.
  25. Čia įprasta savo darbo vietose turėti altoriuką – nepriklausomai nuo to, kas esi: pardavėjas, taksistas ar įstaigos administratorius…
  26. Indijoje įprasta savo kūną puošti dvasiniais ženklais – „tilakomis“, ornamentais ir atributais, nesvarbu, ar esi turtuolis ar elgeta, šventikas ar paprastas žmogus.
  27. Indijos populiacija yra viena iš dviejų didžiausių pasaulyje, tačiau perpildyti ne tik miestai. Provincija, kaimai vis dar gyvi, jie verda gyvenimu ir žmonių veikla.
  28. Automobilių ir motociklų eismui netrukdo nei karvės, nei šunys, nei kiaulės, nei vaikai, nei senukai, nei bet kas kitas. Visi vaikšto kaip nori, tarsi taisyklės negaliotų, tačiau sugeba toleruoti vieni kitų laisvę, visiškai priešingai nei Vakaruose, kur net mažiausias sukeltas trukdis ar nepatogumas vairuotojams ar net pėstiesiems iššaukia didžiulius konfliktus, keiksmus, grasinimus…
  29. Beždžionės, karvės, buliai, šunys, voverės, papūgos, vaikai, senukai, eiliniai žmonės ir asketai – visi gyvena kartu, visus pamatysi vienoje gatvėje, užsiimančius savo veikla, savo piligrimyste.
  30. Grįžus namo tenka pripažinti, kad lietuviai tikrai daug pralošia, taip lengvai perimdami materialistinį Vakarų gyvenimo modelį, sekdami ne dvasios ir išminties pavyzdžiais, o tiesiog pataikaudami tiems, pas ką rankose valdžia, malonumai, pinigai bei laikina šlovė. Lietuviai taip stipriai susiliejo su materialistine Vakarų kultūra, kad kartais net ima ginti ydas bei trūkumus, lyg tai būtų vertybės, bei peikti dorybės apraiškas, tarsi tai būtų nuodėmės. Išsivystė atvirumas ydoms ir uždarumas dorybėms. Žvilgsnis į Indijos provincijas primena, kad yra ir kitas kelias.

 Pabaigai – apie tai, koks šio teksto tikslas

Visi išvardinti pastebėjimai yra subjektyvūs. Atsiprašau, jeigu šis pasakojimas kažkam sukėlė prieštaravimus ar pasipiktinimą. Teksto tikslas – priminti apie vertybes, kurias giliai viduje turime kiekvienas, bei akcentuoti tai, kad didžiausios vertybės yra ne konkurencinguose išoriniuose pasiekimuose, o mūsų viduje, santykyje su savimi, su kitais, su Dievu. Linkiu kiekvienam išsisaugoti bent detalę šio teksto ir pagalvoti – ką dėl savo vidinių vertybių galiu padaryti šiandien?

Tuos, kas neskaitė pirmojo teksto, kviečiu susipažinti su visu pasakojimu:

Indija (ne)keliautojo akimis. Ko galima išmokti vakariečiams?

Andrius Vyšniauskas

Redagavo Lina Staponaitė

Pagr. nuotr. iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!