Indija (ne) keliautojo akimis. Ko galima išmokti vakariečiams?

holi-2460509

Aš mėgstu naujas, prasmingas patirtis, tačiau kiek įmanoma vengiu kelionių, nes jaučiu, kad jau atvykau kur norėjau. Kam tuomet kelionės ir šis tekstas? Mano kelionė į Indiją buvo ne keliautojo įspūdžių paieškos, o greičiau dvasinė ir kultūrinė pareiga – nuvykti ten, kur išlikę daugiausia to, ką Vakarų pasaulis spėjo prarasti ir palaidoti.

Tai kelionė, į kurią leidausi veikiau tyrimo tikslais, kad gyvai pamatyčiau tai, ką analizuojame kultūros istorijos šaltiniuose, pasakojimuose apie senovę, apie ką skaitome tokiuose išminties tekstuose, kaip „Bhagavad-gita“, „Šrimad Bhagavatam“, ieškodami gyvo atsakymo į klausimą: „Koks vis dėlto yra didžiausias galimas žmogaus, kaip individo, ir kilniausias žmonijos, kaip visuomenės, pasiekimas?

Šią kelionę įsivaizdavau ne kaip turistinę ar tarptautinę, o veikiau tarsi kelionę laiku. Ir tai pavyko – vienoje vietovėje galėjau pasinerti į koncentruotą ir gyvą žmonijos istorijos įamžinimą, apimantį daugiau nei 5 000 metų laikotarpį. Ne – tai, ką čia rašau, nėra Indijos kultūros analizė. Tai apskritai senovės kultūros, kuri kadaise buvo persmelkusi turbūt visą planetą ir priklausė visiems, analizė. Kiekviena šalis čia gali atrasti tai, kas kadaise buvo ir pas juos.

Tūkstantmetės tradicijos, senovės gyvenimo būdo detalės ir čia pat, šalia – naujausių laikų apraiškos, technologijos. Tai kraštai, kur susipina galybė tradicijų, pasaulėžiūrų, religijų, epochų, kultūrų… ir visa tai ilgainiui sugeba gyventi vienovėje. Indija – tai šalis, kuri (kaip mums žinoma iš jos istorijos, su kuria truputį pažįstami ir Vakarai) nenaudojo ginklo, kad išplėstų savo žemes ar idėjas, bet, paradoksalu, išsaugojo ne tik savo istorinį bei vertybinį identitetą, tačiau apskritai tapo Žemės planetos „gyvojo metraščio“ saugotoja.

Atkreipsiu dėmesį – šiame tekste remiuosi ne patirtimi iš visos Indijos, jokiu būdu ne iš didmiesčių, o iš esmės iš provincijos, istorinėmis laikomų gyvenviečių Uttar Pradešo valstijoje, Mathuros rajone, aplinkui Govardano kalną, bei iš istorinio, mistinio „penkių tūkstančių šventyklų“ miestelio – Vrindavano. Tai visoje Indijoje bei pasaulyje žymios piligrimystės vietos, taip pat neišvengusios išorinių pokyčių, tačiau vis dar išlaikiusios savo autentiškumą.

Ko iš istorinių Indijos kraštų galime pasisemti ir išmokti mes, šiuolaikiniai vakariečiai? Ką prarasto galime atpažinti, prisiminti ar netgi sugrąžinti į savo namus? Šį kartą ne ieškosime gilių dvasinių ar teologinių paaiškinimų, o pažiūrėsime į daugumai suprantamus, praktiškus, bet rečiau minimus dalykus.

Gyva atmintis – gebėjimas nepamiršti vertybių

Indijoje lengvai pamatysime taikomą labai praktišką vertybinę formulę: vertybės yra ne keičiamos vienos kitomis, o sujungiamos, suvienijamos. Apie tai byloja visa aplinka. Gatvėje ir įstaigose pamatysime visų laikmečių ir epochų aprangą: kažkas dėvi džinsus, kiti – vakarietiškus kostiumus ar modernius sintetinius drabužius, dar kiti – šilkinius senovinius drabužius, tradicinius kostiumus, atsiradusius prieš tūkstančius metų, o kažkas – tiesiog apsijuosęs strėnas medžiagos skiaute. Kelyje galima kasdien sutikti ir bulių, ir elektromobilį, kai kuriose šventyklose galima pamatyti ir seniausias pasaulyje dvasines tradicijas, ir skystųjų kristalų ekranus, padedančius žmonėms susiorientuoti ar įsitrauki į vyksmą. Parduotuvėse ar įstaigose – asmeniniai, nuolat prižiūrimi ir puošiami altorėliai. Netgi oro uoste – ne tik moderni aplinka ir technologijos, bet ir atskiros salės, skirtas maldai. Visur aplink darniai jungiami įvairių kraštų pasiekimai ir vertybės.

Nors prekybos rinka Indijoje šiandien taip pat jau yra užpildyta visomis įmanomomis vakarietiškomis prekėmis, tačiau šalia vietos liko ir istorinės kilmės „brangakmenių“ klestėjimui: unikaliam kulinariniam paveldui, ajurvedos medicinos produktams. Mažmeninės, beveik nesuvaržytos prekybos idėja čia sėkmingai gyvuoja. O regione, apie kurį iš esmės kalbu, išvis nei vieno prekybos centro! Itin džiugu matyti nuosavas įvairių meistrų dirbtuves, parduotuves, kur gali stebėti, kaip gaminami įvairūs daiktai, ir čia pat juos įsigyti. Panašus jausmas užplūsta ir analizuojant kitas paslaugų sferas. Atrodo, kad čia visi kažką dirba, gamina ar siūlo.

Kaip šį punktą galėtume realizuoti Lietuvoje? Be abejo, supaprastinti įstatyminę bazę ir mokesčių sistemą, kuri tapo tokia sąlygota, jog dažnam žmogui yra lengviau tiesiog emigruoti arba gyventi iš pašalpos, negu apskritai kažką daryti savarankiškai. Be to, galėtume grįžti prie vietinės produkcijos ir regionų rinkos plėtojimo, mažinti dėmesį, skiriamą importui, kaip tai vienu metu padarė Indijos gyventojai (pasak kai kurių pasaulinės prekybos magnatų, minėta ideologija Indijoje daro įtaką iki dabar). O svarbiausia – budinti vertybinę atmintį, prisiminti, kad net paprastas, bet nuoširdus darbas pagal prigimtį turi daugiau privalumų nei darbas vien dėl pinigų. Taip kuriasi ne tik stabili rinka, kultūra, bendruomenės, bet ir žmogaus laimingo gyvenimo pagrindas.

Niekas negali pabėgti nuo laiko, permainų ir globalizacijos. Bėgti ir nereikėtų, tačiau matant tokios šalies pavyzdį tenka pripažinti: dauguma mūsų istorinės kultūros „brangakmenių“ tapo muziejinėmis vertybėmis, įvairių paveldosaugos projektų dalimi, kuri pateikiama kaip rekonstrukcija ar reta pramoga, bet ne kaip dabartinės kasdienybės dalis. Balansas tarp naujovių ir vertybių tikrai nėra išlaikytas.

Prioritetas – gebėjimas atskirti tai, kas geriausia

Kas yra geriausia ir svarbiausia? Be abejo – santykiai ir bendravimas. Į kokią gyvenimo sritį bepažiūrėtume – politika, mokslas, kultūra, ekonomika, ūkis, šeima, religija ar visuomenė – esminius kokybės bruožus lemia tarpusavio santykiai. Istorinės Indijos gyvenvietės vėlgi atveria daugybę įkvepiančių pamokų. Galima pastebėti, kad bendravimas čia paprastas „iki pažaliavimo“, tačiau svarbus ir krentantis į akis. Pavyzdžiui, parduotuvėse, prekyvietėse darbuotojai ar net savininkai, pradėję pokalbį su draugu, pažįstamu ar prašalaičiu, neskuba bėgti prie kasos, kur pradėjo buriuotis klientai. Čia normalu tai, kad šiltas ir asmeniškas bendravimas yra svarbiau už daugybę dalykų, kurie Vakaruose atsidūrė pirmose vietose (pavyzdžiui, žaibiškas ir dažnai mechaniškas klientų aptarnavimas ar kiti darbai).

Stebint tokias situacijas užplūsta labai dviprasmiškas, bet pagarbos pilnas jausmas: viena vertus, neįprasta, kai aplink tave nešokinėja, kad kuo greičiau gautų pinigus, kita vertus, matant dėmesingą ir šiltą žmonių tarpusavio bendravimą kyla tokios mintys: „Kiek daug mes praradome savo kultūroje…“ Vos susimąsčius – čia pat ir paaiškinimas: Vakaruose žmonių tikėjimą užkariavo daiktai, skaičiai, materialūs patogumai, pinigai… Tačiau nei vienas iš šių dalykų nesuteikia pilno pasitenkinimo ir veda į nuolatinį nerimą, rūpestį, dėl kurio nebelieka laiko net pačiam gyvenimui. Dažnam nelieka laiko santykių kūrimui net su savo šeima ar artimiausiais žmonėmis, jau nekalbant apie kaimynus… Kaip viename anekdote sakoma: „Žmonės visą gyvenimą rūpinasi kaip gyventi be rūpesčių.“

Istorinėse Indijos vietose ne tik matome, bet ir girdime visai kitokius prioritetus. Gyvenimas čia paprastas, tačiau kilnus, sudvasintas. Neįmanoma neatkreipti dėmesio į žmonių tarpusavio pasisveikinimus prasilenkiant: „Radhe Radhe!“, „Haribol!“, „Harė Krišna!“ Beveik kiekvienoje situacijoje jie vieni kitiems šūkčioja Dievo vardus arba tai, kas primena apie visų dvasinę prigimtį.

Dar kelios mintys gimė matant, kaip vietiniai žmonės reaguoja į jiems kilusias pavojingas situacijas ar nepatogumus: net jeigu ir išreiškiamas nepasitenkinimas, galiausiai viską lydi šypsena arba visiška rimtis. Galima tai ir suprasti: šalyje gyvena daugiau nei vienas milijardas ir trys šimtai milijonų žmonių, kuriems nori nenori tenka dalintis siauromis senovinėmis gatvelėmis. Jeigu tenykščiai žmonės neturėtų įpročio ignoruoti asmeninius nepatogumus, visa kasdienybė virstų vien konfliktais ir nepasitenkinimu. Neįmanoma į tai žiūrėti nepavydint…

Galiausiai, būnant čia kyla prisiminimai ir apie mūsų šalies istoriją: apie dideles šeimas, gyvenančias po vienu stogu, ar net ištisas gimines, kartas, gyvenančias kartu, o kaimus ar gyvenvietes – glaudžiai bendraujant, nuolat buriantis. Nejau šiuolaikinės galimybės ir materialūs patogumai turėtų ir toliau būti kliūtimi, susvetimėjimo priežastimi?

Indijos miesteliuose matome dar vieną paprasto bendravimo pavyzdį – žmonės išsineša kėdes ar lovas (tiksliau, lovos rėmą su improvizuotu čiužiniu arba išvis be jo) tiesiog į gatvę, susėda ir ten bendrauja. Be jokio alkoholio, kavos ar kitų svaigalų – tiesiog bendrauja, šnekučiuojasi valandų valandas. Arba keliauja į šventyklas ir ten drauge šoka, dainuoja, meldžiasi, medituoja, dalindamiesi šypsenomis, pagarba, šiltais žvilgsniais ir pakiliomis emocijomis. Taip pat be jokių didelių sąlygų ar įpareigojimų.

Čia visur aplink – galybė dvasinių tradicijų, įvairių jų pakraipų ir „lygmenų“, bet jos niekur nesislepia, nesijaučia jokių sienų tarp kasdienybės ir dvasingumo. Nesijaučia jokios „sektų“ baimės, nesutarimo dėl pažiūrų ar kultūrų skirtumo, nėra ir nepasitikėjimo. Tokios aplinkybės labai veikia žmonių nuotaiką – kuria pakilią būseną ir aukštesnę savitarpio bendravimo kokybę. Šalia egzistuoja galybė dvasinių ir materialių normų bei tradicijų, tai atsispindi ir žmonių elgsenoje: šventyklose jie susirenka atrodydami labai įvairiai: vieni – apsirengę nepriekaištingais autentiškais drabužiais ir pasipuošę dvasiniais ornamentais, kiti – su vakarietiškais kostiumais, ką tik iš darbo, treti mūvėdami džinsus, kiti išvis atrodo kaip elgetos ar asketai – su suplyšusio audinio skiaute… Žmonės tokie skirtingi, tačiau nesijaučia jokio disonanso, nes visa aplinka diegia poreikį atverti savo širdį. Kai žmones vienija vidiniai dalykai, prasideda tikri stebuklai. Elgeta, turtuolis, vienuolis ar šeimos žmogus – čia, ypač mažuose, piligriminiuose miesteliuose, visi blaivūs ir sąmoningi, visi šoka ir dainuoja kartu. Tai taip paprasta, tačiau pas mus tapę taip sunkiai pasiekiama.

Gyvybės svarbos suvokimas

Kultūrinis šokas vakariečiui Indijoje gali tęstis nuo pirmo iki paskutinio žingsnio. Tačiau bandant viską susumuoti ir atsekti šio krašto mįslių kertinį akmenį, neapsiribojant dvasiniais ar ezoteriniais paaiškinimais, tenka pripažinti ir akcentuoti labai žemišką dalyką: čia santykis su gyvybe visiškai kitoks. Čia vis dar yra išlikusi nemaža dalis senovės kultūros, kurioje nebuvo žudomi gyvūnai, o žmonės nenuodija savo pačių organizmų alkoholiu ir kitais svaigalais (nei per šventes, nei kasdienybėje), domisi savo vidine prigimtimi, nuolat skiria tam laiko ir mokosi gerbti kiekvieną gyvą būtybę. Ar gali būti aukštesnis išsilavinimas už tai?

Gyvas senovės išminties pamatas šiuose kraštuose vis dar akivaizdus, nors daugelyje kitų kraštų – seniai išnyko arba iškrypo iki visiškų kraštutinumų. Pavyzdžiui, Vakaruose vegetarų kultūra dar tik kuriasi, bet jie neretai bando žeminti žmones, valgančius mėsą, o tarp pastarųjų yra nesuvokiamai daug žmonių, kurie kritikuoja vegetarus, sunkiai gali įsivaizduoti bent dieną be mėsos ir į vegetariškus patiekalus ar smurtinio maisto mažinimo idėjas žiūri nepatikliai, tarsi tai būtų kažkas amoralaus ar net žalingo. Štai Indijos kraštai turi tūkstančių metų patirtį, kai kartu sugyvena vegetarai, asketai, mėsos mėgėjai ar kitų mitybos įpročių žmonės, tačiau visi, kiekvienas pagal savo padėtį, stengiasi sekti principais, vedančiais į vidinį tobulėjimą. Tai visiškai priešinga kultūra, kitoniška nei pas mus, kur tiek visiški vargšai, tiek turtingi ir išsilavinę žmonės net savo gyvenimo pabaigoje vartoja svaigalus ir valgo gyvūnus beveik be jokių moralinių ribų. Dėl to nestebina ir visiškai kitokia tarpusavio santykių atmosfera: žmonės, atmetę senovės tradicijas ir kultūrą, tiesiog paskendo ydose, tarpusavio priešiškume, konkurencijoje ir aibėje kitų problemų, kylančių vien dėl nesąmoningo ir nekilnaus gyvenimo būdo.

Iki mūsų laikų išlikusiuose istoriniuose Indijos regionuose beveik neįmanoma pamatyti mėsos pardavimo vietų ar produktų su mėsa, juo labiau fermų, skerdyklų. Bet kuris gyvūnas – karvė, bulius, kiaulė čia laikomas lygiaverčiu, daugiau ar mažiau savarankišku gyventoju – kaip ir bet kuris dvikojis. Galima sakyti, kad Dievo įsakymas „Nežudyk“ čia atsiskleidžia bene geriausiai – aplinkoje nesijaučia nei baimės, nei agresijos, nors visur nuo ryto iki vakaro tvyro gyvas visų gyvų būtybių šurmulys ir nuolatinis vyksmas. Galbūt dėl to kitokie santykiai tvyro ir tarp žmonių. Gyvybė laikoma šventa ne dėl įstatyminio ar bendros tvarkos pagrindo, o dėl išlaikytų žinių apie gyvybės kilmę, paskirtį, unikalumą.

Remiantis kultūros istorija, tokio sąmoningumo sąsajas galima rasti turbūt visų pasaulio kraštų istorijoje. Nepriklausomai nuo to, ar žmonės valgydavo mėsą, ar ne, visur buvo žinios apie kiekvienos gyvybės svarbą. Buvo tradicijos, nustatančios, kaip išvengti bereikalingo žudymo ar kenkimo, tradicijos, ugdančios pagarbą kiekvienai gyvai būtybei ir net gamtai. Priešingai nei dabartinėje Vakarų kultūroje, kur gamta laikoma daiktine nuosavybe ir terpe eksploatacijai, karai vyksta pašalinių žmonių gyvybių kaina, o masinį gyvūnų žudymą diktuoja ne būtinybė, o tiesiog įpratimas prie skonio ir finansinė nauda. Kitaip sakant, laikini malonumai ir asmeninė nauda tapo svarbiau už kitų gyvų būtybių gyvybes ir gyvenimus.

Ko šioje temoje galėtume pasimokyti mes? Be abejo, susigrąžinti žinias apie gyvybę, nuo mažens mokytis apie pagarbą kiekvienai būtybei, apie tai, kaip svarbu gyventi be žalingų veiksnių, kiekvienam sąmoningam žmogui stengiantis siekti idealaus pavyzdžio. Kodėl turėtume siekti blogiausio, jei galima siekti geriausio?

Pabaigai

Vertybiniu požiūriu globalizacijos keliama sumaištis turi ne tik minusų, bet ir pliusų. Viena vertus, po pasaulį sklinda materialus progresas, kita vertus, grįžta ir senovės žinios apie gyvybę, gyvenimo svarbą ir aukštus tikslus, tad galime kažko pasisemti iš bet kurių kraštų. Kaip visas žinias ir resursus panaudoti geriems, kilniems tikslams – tai svarbiausias uždavinys, liekantis kiekvienam iš mūsų.

Gali būti, kad mano tekste pateiktos mintys ar išvados kažkam sukels prieštaravimus, pasipiktinimą ar įžeis. Atleiskite, tai – tik vieno žmogaus pastebėjimai, jūs galite padaryti savo išvadas. Tačiau linkiu kiekvienam žmogui šiame tekste rasti bent vieną dalyką, kurį galėtų pozityviai panaudoti savo gyvenime. Norintiems daugiau pastebėjimų… laukia straipsnio pratęsimas ir papildymas.

Tekstą parengė Andrius Vyšniauskas

Ukmergės Vedų kultūros klubas

Redagavo Lina Staponaitė

Pasidalinkite su kitais!