Ilgos laisvės pamokos (IV dalis)

photo-1497184091687-09d30ae055e1

Anksčiau rašėme…

Uždrausto vaisiaus suvalgymas, išvarymas iš rojaus, Babelio bokšto statyba ir angelų nupuolimo mituose simboliškai pasakojama apie atsiskyrimą, nepaklusimą, susiskaldymąnutolimą – trumpai sakant, apie dekoherenciją. Tai Senojo Testamento palyginimai. Naujajame Testamente yra gerojo Ganytojo ir sūnaus palaidūno palyginimai, kurių pradžia tokia pati, kaip ir minėtų Senojo Testamento palyginimų – atsiskyrimas, išsivienijimas, nutolimas (dekoherencija). Tačiau Kristaus, kuris atnešė laisvos valios sampratą, prilyginimuose atsiskyrimas baigiasi sugrįžimu, rekoherencija, o kalbant religinėmis sąvokomis – išganymu. 

Sugrįžę buvę atsiskyrėliai pagerbiami. Besilaikantiems protėvių įstatymų arba visuomeninės moralės saugotojams toks sūnaus palaidūno pagerbimas yra papiktinimas. Vyresnysis sūnus, kuris pasipiktino prasikaltusio brolio sutiktuvėmis, atstovauja Senojo Testamento požiūrį. Be abejo, Evangelijoje pagerbiamas ne atsiskyrimas, nutolimas, išsivienijimas, kurį mes įprastai vadiname nupuolimu, nuodėme ar prasikaltimu, o asmeninė žmogaus branda ir bandymas tapti savimi, pasukus laisvos valios keliu.

Tradiciškai aiškinant sūnaus palaidūno ir gerojo Ganytojo palyginimus, pabrėžiamas Dievo gailestingumas. Betgi Dievo meilė ir gailestingumas šiuose palyginimuose viršija įprastą gailestingumo sampratą: nusidėjėlis iškeliamas aukščiau neprasikaltusiųjų. Tėvas sugrįžusį sūnų apvelka geriausiu drabužiu, užmauna ant piršto žiedą ir suruošia jam sutiktuvių puotą, o Gerasis Ganytojas pasiklydusią avį parsineša ant pečių. Šios vaizdžios metaforos sako, jog santykiai tarp Dievo ir žmogaus po sugrįžimo tapo artimesnibetarpiškesni ir netgi bičiuliški. Santykiai pasikeitė dar ir todėl, kad sūnus palaidūnas suvokė ir įvertino begalinę Tėvo meilę. Skirdamas jam dalį Tėvas pripažino jį sau lygiu, o sūnus, nors ir iškentęs daug kančių bei patyręs nesėkmių, grįžo išmokęs laisvos valios pamokas – jis sugrįžo pats, laisvai, savo valia.

Senas žydų padavimas byloja: Mokinys paklausė rabino: „Kodėl Dievas, būdamas visagalis, leidžia žmogui nutraukti ryšį su Juo ir pačiam save pasmerkti paklydimams bei kančioms?“ Rabinas padavė jam du vienodo ilgio siūlus ir tarė: „Nutrauk vieną iš jų ir tada surišk“. Žmogus nutraukė ir surišo siūlą. „O dabar juos palygink“, – vėl tarė rabinas. Žmogus palygino siūlus ir mato – surištas siūlas trumpesnis.
Atsiskyrimas veda į dar glaudesnę vienybę. Biblijoje veiksmažodis atskirti naudojamas aprašant pasaulio sutvėrimą. Lietuviškas veiksmažodis tverti taip pat reiškia atskyrimą. Todėl prasmingiau sakyti, kad Dievas sutvėrė pasaulį, o ne sukūrė. Pasaulis buvo sutvertas tam, kad atskirtieji ar atsiskyrusieji po ilgų laisvės pamokų, vėl surasdami vienas kitą, sueitų į dar glaudesnę vienybę.

Žydų pasakoje „Sodas“ tėvui, apsaugojusiam savo sūnų nuo nesąmoningo nepaklusimo (nuo išėjimo iš rojaus, nuo „nupuolimo“), sakoma: Ar pažins tikrąjį artumą tas, kuris nepatyrė atskyrimo? Iš tiesų tas, kuris nenusidėjo, neatneš į visatą tobulumo, neišgyvenęs atskyrimo nepatirs artumos džiaugsmo. Ir tavo sūnus man nereikalingas ir nebus iš jo naudos tiems didiems darbams, kurie patikėti man. O jeigu taip, tai jis nevertas gyventi žemėje.

Atsakymas į pradžioje iškeltus klausimus išsirutuliojo savaime. Giliaprasmiai ir dori senieji papročiai kilo iš visai kitokios pirmųjų žmonių sąmonės, iš dar gyvai ir tiesiogiai tebejaučiamo ryšio su Dievu. Papročių seklėjimas, jų pasaulėjimas yra natūralus „nutolimo“ nuo Dievo, vyksmas, vedantis žmogų nors ir į skaudžią, bet prasmingą patirtį – į laisvės pamokas. Be laisvės pamokų tikrai atsakingu ir sąmoningu, ko gero, neįmanoma tapti.

Vertinat dabartinę Lietuvos ir viso civilizuoto pasaulio padėtį šituo požiūriu, galima sakyti, kad ES eina į aukščiausią „nutolimo“ nuo Dievo, išsivienijimo arba pasaulėjimo laipsnį, kai Dievo vardas net ir formaliai yra išbraukiamas iš pagrindinių gyvenimą reguliuojančių dokumentų, o laisvė ir teisė į nuodėmingą gyvenimą iškelta virš visko. Pamirštos pareigos ir atsakomybė, o nuodėmė tapo gyvenimo būdu ir netgi „pažangos“ ženklu. Šitokia gyvenimo samprata viena vertus plinta, o antra vertus platinama ir eksportuojama po visą pasaulį.

Kai kas, vedamas gerų paskatų ir gėrio vardan, norėtų žmogaus teises bei laisves apriboti. Tačiau vargu ar tai pasiseks, o kita vertus, mąstant plačiau ir turint omenyje, kad tik laisvė parodo, koks žmogus yra iš tikrųjų, kyla klausimas – ar tai būtų prasminga? Nors daugumai žmonių laisvės ir teisės gali reikšti, sakant vydūniškai, nusiritimą į pažmoniškumą ir netgi sugyvulėjimą, tačiau dalis žmonių sugebės tinkamai išmokti laisvės pamokas.

Iškeldamas savo laisvąją valią virš visko, žmogus patirs neigiamus ir labai skaudžius pasaulėjimo, „nutolimo“ nuo Dievo padarinius ir bus priverstas „grįžti“. Nesunku atspėti, kad pasaulėjančios civilizacijos laukia panašus likimas, kaip ir sūnaus palaidūno, kuris iššvaistęs tėvo palikimą, – sakant simboliškai, – geidė prisikimšti pilvą bent kiaulių jovalo. Tik klausimas, kiek bus tokių, kurie naudodamiesi ta pačia laisvąja valia, apsispręs grįžti pas Tėvą?

Žmogaus individualybė ir laisvoji valia yra sustiprėjusi tiek, kad sunku tikėtis, jog „grįšime“ visi kartu, kaip kad buvo Sąjūdžio laikais. Pasiekus tokį išsivienijimo laipsnį, gyventi paklūstant dieviškajai tvarkai yra įmanoma tik asmeniškai ar galbūt nedidelėmis grupelėmis.

Dėl laisvosios valios mes ne tik atsiskyrėme ir „nutolome“, bet pajautę, pasak Jėzaus, savo sūnystę, laisvu apsisprendimu galėsime sugrįžti pas Tėvą. Išmokę ilgas ir sudėtingas laisvės pamokas, galų gale atrasime, kad pilniausioji laisvė yra tarnauti Dievui.

Aleksandras Žarskus

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!