Ilgos laisvės pamokos (III dalis)

photo-1533175069760-268143ce2e51

Išvienytoji sąmonė ir laisvoji valia

Tęsiame temą…

 Jau XIX a. kai kurie antropologai pastebėjo, kad ankstyvųjų kultūrų žmonių sąmonė buvo kitokia. Prancūzų tyrinėtojas L. Levi-Briulis (Lucien Lévy-Brühl) pirmykščio žmogaus sąmoningumą, pasižymėjusį silpnesniu savojo „aš“ suvokimu, bet stipresniu gyvybinių ryšių tarp visa kas gyva pajautimu, pavadino participation mistyque (mistiniu dalyvavimu). Šios įžvalgos, kurią K. Jungas pavadino genialia, iš pradžių nenorėjo pripažinti daugelis etnologų. Levi-Briulio įžvalgoje, kaip ir senųjų tautų mituose, pasakojama apie tuos laikus, kai žmogų su dangumi jungė auksinis siūlas, aiškiai kalba apie tai, kad anų laikų žmonių sąmonės išvienijimo laipsnis iš tiesų buvo mažesnis.

Antropologas V. Šmitas (W. P. Schmidt) pirmykščių žmonių kultūrą pavadino Urkulture – pagrindo arba pirmine kultūra. Pirminė kultūra neturėjo jokių išorinių, mums įprastų kultūrinių formų ir religijos. Mažiau pastabūs tyrinėtojai tokias tautas vadino laukinėmis ir nepažįstančiomis Dievo. Atidesni tyrinėtojai atrado, kad tie žmonės gyveno ikireliginiame laikotarpyje, kai žmones ir Dievą dar jungė tiesioginis ryšys. (Plačiau apie tai rašo Petras Plumpa straipsnyje „Tautinė kultūra – religijos duktė“).
Indų mituose pasakojama apie cikliškai pasikartojančius keturis žmonijos vystymosi amžius. Vystymasis prasideda nuo sati jugos (šviesos arba aukso amžiaus), kuriame žmonės gyvena darnioje vienybėje tarpusavyje ir artimame ryšyje su Dievu. Po jo eina treta juga (sidabro amžius) ir dvapara juga (vario amžius), kuriuose vis labiau nutolstama nuo Dievo, daugėja nedarnos, nesantaikos ir blogio. Ciklą pabaigia kali juga (tamsos arba geležies amžius), kai žmogus nutolsta nuo Dievo tiek, kad Jį paneigia. Įsigalėjęs blogis sugriauna ir pačią civilizaciją, kas mūsų sąvokomis reiškia rekoherenciją arba susivienijimą, o ciklas prasideda iš naujo.

Apie buvusį artimą ryšį su Dievu ir žmonių „nutolimą“ nuo Jo liudija ir lietuvių padavimas, pasakojantis apie tuos laikus, kai Dievas vaikščiojo žeme, o visi žmonės žinojo, kada jie mirs. Tačiau tas pats padavimas byloja ir tai, kad Dievas nusprendė, jog negerai, kai žmonės žino, kada mirs, ir tokį žinojimą iš žmonių Jis atėmė. Šis padavimas aiškiai, bet simboliškai išreiškia sąmonės dekoherenciją, t. y. „nutolimą“ nuo Dievo.

L. Levi-Briulio įžvalga apie pirmykščių žmonių mistinį dalyvavimą, antropologų atrasta pagrindo arbapirminė kultūra, indų mitai apie ciklišką šviesos ir tamsos amžių pasikartojimą, lietuvių padavimas apie laikus, kai Dievas vaikščiojo žeme, – visa tai skirtingais būdais pasakoja apie sąmonės išvienijimą, kuris yra tiesiogiai susijęs su individualios, asmeninės sąmonės ir laisvos valios stiprėjimu. Paprastai sakant, visi minėti atvejai byloja apie pasaulėjimą, apie „nutolimą“ nuo Dievo ir to pasekmes – blogas ir geras.

Sąmonės kitimą ir jos individualėjimą, nutolimą nuo visuminių ryšių tiesiogiai atspindi ir J. Gebserio  žmonijos sąmonės vystymosi teorija. Žmonijos sąmonės vystymąsi jis suskirstė į penkias pakopas: archainę, maginę, mitinę, mentalinę ir integralinę. Pirmosios trys pakopos mums yra sunkiai suprantamos. Ypač nesuprantama yra archainė sąmonė, apie kurią mažai ką galime pasakyti ir dažnai tokios sąmonės žmones vadiname laukiniais. Šiuolaikinis civilizuotas žmogus yra linkęs pripažinti tik mentalinę sąmonę, kurioje labai stipriai išreikštas individualumas, atskirumas ir egoizmas. Apie mentalinės sąmonės žmogų, kurio išvienijimo laipsnis yra didžiausias, Vydūnas yra pasakęs, kad jis pats kuria sau pražūtį. Tai beatodairiškai, o vydūniškai sakant, geismingai mąstantis žmogus.

Integralinė sąmonė daugumos žmonių atžvilgiu – tai ateities sąmonė, kurioje silpnėja egoizmas, o žmogus tampa vis labiau atodairiškas, jaučiantis savo priklausomybę nuo viso to, kas yra.

Vakarų civilizacijoje vyrauja mentalinė – labiausiai išvienyta sąmonėKuo labiau žmogaus sąmonė yra išsivienijusi, t. y. „nutolusi“ nuo Dievo, tuo tokio žmogaus kuriamas pasaulis yra trapesnis ir trumpaamžiškesnis. Ar suspės  mūsų sąmonė pasikeisti tiek, kad dabartinė civilizacija išliktų?

Bet kokiame makro ar mikro pasaulyje stebėjimo rezultatai iš esmės priklauso nuo „matavimo prietaiso“. Matavimo prietaisu čia mes laikome bet kokią struktūrą, kuri sąveikauja su aplinka. Šia prasme matavimo prietaisas yra ne tik žmogaus sukonstruota techninė įranga, bet ir pats žmogus su savo penkiomis juslėmis: rega, klausa, lytėjimu, uosle bei skoniu. Iš tiesų „matuoja“ ir suvokia tiktai žmogus, o techninė įranga tik padidina žmogaus juslių galimybes.

Akivaizdu, kad pasaulis, kurį matavimo prietaisas „surenka“ apie save, priklauso nuo vidinių prietaiso savybių ir tos informacijos, kurią jis sugeba pagauti ir apdoroti. Mums rūpi pats tobuliausias prietaisas – žmogaus smegenys su jų instrumentais – suvokimo organais arba juslėmis. Žmogaus juslės priima informaciją ir siunčia ją į apdorojimo centrą – smegenis, kuriuose suvokiančioji sąmonė konstruoja pasaulio, su kuriuo sąveikaujama, vaizdą.

Koks yra pagrindinis suvokimo, galima sakyti, pasaulio konstravimo principas? Mus supantis pasaulis vienu metu siunčia daugybę informacijos. Akivaizdu, kad žmogus, nors ir būdamas gana tobulas „matavimo prietaisas“, nesugeba iškart priimti ir apdoroti visos informacijos.

Suvokimą studijuoja psichologijos ir suvokimo fiziologijos mokslas. Šioje srityje atlikta daugybė tyrimų, sukaupta daug faktų. Tyrinėjama įvairiuose lygiuose ir įvairiais metodais.

Daugumos suvokimo teorijos srityje dirbančių mokslininkų nuomone, suvokimas iš esmės yra eliminacinis, t. y. atmetantis, atskiriantis vyksmas (lot. elimino ‚atskirti‘, ‚eliminuoti‘). Išeina, kad pagrindinė smegenų ir nervų sistemos paskirtis, kad ir kaip netikėtai tai skamba, – ne atspindėti tikrovę tokią, kokia ji yra, bet gynyba, tam tikras filtras ar barjeras, skirtas apsaugoti mus nuo daugybės iš išorės ateinančios informacijos ir palikti tik labai nedidelę, specialiai atrinktą medžiagą, kuri gali būti naudinga, visų pirma, biologiniam žmogaus išlikimui.

Ir suvokimo teorija patvirtina, kad žmogaus ir jo nervų sistemos bei smegenų vystymasis yra natūrali dekoherencija, išsivienijimas, atsiskyrimas, t. y. vis tankesnio filtro statymas tarp žmogaus ir jį supančios tikrovės, tarp žmogaus ir Dievo. Tas filtras arba ekranas, o liaudiškai sakant „stogas“, labai ribojantis informacijos priėmimą ir siaurinantis žmogaus suvokimą, leidžia jam veikti pasaulyje. Tokiu būdu žmogus gali gauti smulkią informaciją apie procesus, vykstančius siauroje suvokimo srityje, kurią pasirenka jo dėmesys.
Paskaičiuota, kad žmogų kas sekundę pasiekia 400 milijardų bitų informacijos, tačiau iš tos gausybės mes priimame ir apdorojame tik 2000. Tai informacija apie mūsų kūną, mūsų aplinką ar vietą, kurioje esame. Visą kitą informaciją sulaiko barjeras arba „stogas“ – naujieji smegenys arba neokorteksas.

Žmogaus kūną kartu su smegenimis galima laikyti aplinkos pažinimo instrumentu, kuris vykstant išsivienijimui kietėja, tankėja kartu su aplinkiniu pasauliu. Dėl to atsiranda galimybė individualios, atskiros sąmonės vystymuisi.

Mažėja kvantinio supainiojimo laipsnis ir kartu silpnėja kitų tikrovės lygių pajautimas. Žmogus vis labiau praranda ryšį su Dievu ir galų gale visiškai Jį atmeta ir paneigia. Taip trumpai galima nusakyti visose žmogaus veiklos srityse vykstantį pasaulėjimą.

Tačiau „atkrisdamas“ ar „nutoldamas“ nuo Dievo, pasaulėjantis žmogus įgyja laisvąją valią, įgyja laisvę būti savarankiška būtybe, sugebančia išauginti individualų, atskirą proto ir dvasios branduolį ar centrą, tuo praturtindamas Pasaulinę sąmonę.

Suradome svarbiausią savo ieškojimų tikslą – laisvosios valios kilmę ir jos prigimtį. Laisvosios valios, kuri žmogų išskiria iš visų kitų būtybių, atsiradimas yra tiesiogiai susijęs su „nutolimu“ nuo Dievo, o plačiau sakant, su sekuliarizacija arba pasaulėjimu. Tai būtina sąlyga, kad žmogus tikrai galėtų būti pilnai savarankiškas ir turėtų galimybę išsiugdyti atsakomybę. Nors Šv. Rašte rašoma, kad laimingas, kas Viešpaties bijo, kas jo įsakymus myli (Ps 112, 1), tačiau bijantis žmogus nėra pilnai savarankiškas.

Danguje ir kituose subtilios tikrovės lygiuose, kur yra didelis kvantinio supainiojimo laipsnis, neįmanoma turėti laisvosios valios, bent jau tokio laipsnio, kokį turi žmogus. Angelai ar kitos dvasinės būtybės neturi laisvos valios, taigi ir būtinos sąlygos bei galimybės asmeninei kūrybai ir savimonės vystymui.

Tačiau laisvoji valia, kaip ir visi erdvės bei laiko pasaulio reiškiniai, atveria vienokias ir kitokias, teigiamas ir neigiamas galimybes. Ir eina žmogus, kaip sūnus palaidūnas iš Evangelijos pagal Luką, į pasaulį, „tolsta“ nuo Dievo, pasaulėja ir mokosi naudotis laisve.

Laukite tęsinio…

 

Aleksandras Žarskus

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!