Ilgos laisvės pamokos (II dalis)

michelangelo-71282_960_720

Sąmonės iš(si)vienijimas ir jos įvietinimas

Anksčiau rašėme…

Jau anksčiau buvau priėjęs išvados, kad žmogus yra lokalizuota sąmonė, kitaip sakant, įerdvinta arba įvietinta (local angl. ‚vietinis‘, ‚vieta‘) ir įlaikinta sąmonė.

Dekoherencijos sąvoka tokį žmogaus apibrėžimą papildo ir išplečia. Galima sakyti, kad žmogus yra išvienyta, atskirta nuo visumos (dekoherentizuota) ir atskirame kūne patalpinta sąmonė.

Sąmonės (sielos) išvienijimas ir jos patalpinimas atskiroje vietoje – kūne aprašyti Šventajame Rašte, Pradžios knygoje: Viešpats padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (Pr 2, 7).

Pasaulio ir žmogaus sukūrimas – daug prieštaringų diskusijų sukelianti Šv. Rašto vieta. Pradžios knygos aiškinimas krikščionių tikėjime yra gana pažodinis ir pritaikytas atpirkimo teologijai. Geriausiai Raštą paaiškinti gali tie teologai, kuriems hebrajų kalba yra gimtoji. Jų aiškinimais mes ir pasinaudosime.

Apie sielos įvietinimą pasakyta: Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių (t. y. sukūrė indą, kuriame būtų galima įvietinti, lokalizuoti sielą). Toliau pasakyta: ir į šnerves įpūtė gyvybės kvėpavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Toks yra A. Rubšio vertimas. Protestantų teologas Alfredas Vėlius verčia taip: ir į noskyles įpūtė gyvosios dvasios, padarydamas žmogų gyva siela. Pravoslaviškame vertime skaitome: и вдунул в лице его дыхание жизни, и стал человек душею живою (ir įpūtė į jo veidą gyvybės kvėpavimą, ir tapo žmogus gyva siela)Vokiškame vertime randame: und blies ihm den Lebenshauch in die Nase. So wurde der Mensch lebendig (ir įpūtė jam gyvybės kvėpavimą į nosį. Taip žmogus tapo gyvas)

Vertimų įvairovės priežastis ta, kad hebrajų kalbos, kaip ir visų senųjų kalbų, žodžiai yra daugiaprasmiai. Šioje trumpoje Biblijos ištraukoje hebrajiškame tekste yra trys žodžiai, kuriuos vertėjai, kiekvienas pagal savo įžvalgą, verčia dvasia, siela, gyvybė, kvėpavimas arba vėjas.Tačiau šie žodžiai nėra sinonimai, hebrajams jie reiškia skirtingus sielos lygius – nešamah, ruach ir nefeš. Naudojant minėtas kvantinės fizikos sąvokas galima sakyti, kad šioje Rašto ištraukoje kalbama apie sielą, tačiau trijuose skirtinguose kvantinio supainiojimo laipsniuose.

Žydų rabinai šią Biblijos vietą aiškina naudodami tokį palyginimą: Žmogaus sukūrimas panašus į stiklo pūtimą. Stiklo pūtėjas (Dievas) pradeda nuo kvėpavimo (nešimah), kuris kaip vėjas(ruach) sklinda per pūtimo pypkę, kol sustoja (nefeš) suformuotame inde – žmoguje. Šiame palyginime išryškinau Biblijos originale pavartotus žodžius, kuriais išreikštas žmogaus sukūrimo slėpinys. Tačiau vien paprastas vertimas į kitas kalbas, be rabinų paaiškinimų, šio slėpinio neatskleidžia.

Knygoje „Zohar“ rašoma, kad nefeš yra susieta su ruachruach su nešamah, o nešamah su Šventuoju Vieninguoju VieniuŠios trys (nefeš, ruach, nešamah) sudaro grandinę, kuri žmogų sujungia su Dievu. 

Aiškinimas, išplaukiantis iš hebrajų kalbos ypatybių, parodo, kaip šie skirtingo kvantinio supainiojimo, o paprasčiau sakant, skirtingai nuo Dievo „nutolę“ sielos lygiai (nefeš, ruach ir nešamah) atsispindi nagrinėjamoje Biblijos vietoje. Nešamah kyla iš tos pačios šaknies, kaip ir        nešimah, tai reiškia ‚kvėpavimas‘, o nagrinėjamu atveju tai yra Dievo kvėpavimas. Nefešyra kilusi iš šaknies, reiškiančios ‚sustoti‘, ‚ilsėtis‘, todėl nurodo tą sielos lygį, kuris yra surištas su kūnu ir yra jame įvietintas. Ruach reiškia ‚vėją‘, ir tai yra tas sielos lygis, kuris susieja  nešamah su nefeš. 

Kai pirmą kartą perskaičiau žemiausio sielos lygio nefeš pažodinį vertimą – ‚ta, kuri sustojo ir ilsisi‘ – niekaip nesupratau, ką tai galėtų reikšti. Pasirodo, tai labiausiai išvienytas, kitaip sakant, labiausiai „nutolęs“ nuo Dievo ir sustojęs, įvietintas (lokalizuotas) žmogaus kūne sielos lygis.

Skirtumas tarp lokalizacijos ir dekoherencijos yra tas, kad jeigu lokalizaciją – sielos patalpinimą kūne galima suprasti ir kaip vienkartinį Dievo kūrybos veiksmą, tai dekoherencija arba išsivienijimas yra ilgalaikis procesas, tebesitęsiantis ir dabar.

Pirmoje straipsnio dalyje minėjome sekuliarizaciją arba pasaulėjimą, kurį pastebėjome visose žmogaus veiklos srityse. Paprastai tai yra siejama tik su religijoje vykstančiais procesais. Tačiau akivaizdu, kad sekuliarizacija arba pasaulėjimas išties apima visas būties sritis. Tai, galima sakyti, yra pasaulėdaros dėsnis, kuris kvantinėje teorijoje vadinamas dekoherencija.
Pirmųjų žmonių kūne įvietintos sielos išvienijimo laipsnis dar buvo mažas arba, sakant kitaip, jos kvantinio supainiojimo lygis buvo dar aukštas. Šv. Raštas apie tai rašo simboliškai: Adomas kalbėjosi su Dievu. Paprastai sakant, pirmųjų žmonių sielos, nors ir įvietintos kūne, bet dar nebuvo „nutolusios“ nuo Dievo.

Iš(si)vienijimas arba pasaulėjimas pamažu didėjo, susivienijimas su Dievu mažėjo, ir pirmieji žmonės išdrįso nepaklausyti Dievo. Šis supasaulėjimo laipsnis Biblijoje aprašytas metaforiniu pasakojimu: pirmieji žmonės, nepaklusdami Dievui, suvalgo vaisių nuo uždrausto gėrio ir blogio pažinimo medžio (plg. Pr 3, 1-6).

Tai buvo lemtinga riba, kurios peržengimas Šv. Rašte pavaizduoja „nutolimu“ nuo Dievo, simboliškai pasakodamas apie išvarymą iš Rojaus. Tai dar vienas žingsnis į pasaulėjimą.

Žmogaus sąmonės išvienijimas vyko lygiagrečiai su kūno išvienijimu (tai, kad vietoj sielos parašėme sąmonė, taip pat galima įžvelgti pasaulėjimo įtaką). Kalbėdami apie Adomą ir Ievą dažnai pamirštame, kad pirmieji žmonės neturėjo tankaus fizinio kūno, kokį turi dabartinis žmogus. Jie buvo panašūs į angelus ir tiktai po „nupuolimo“ arba „nutolimo“ nuo Dievo – iš(si)vienijimo – gavo tankius fizinius kūnus. Stačiatikių teologas Ignatijus Briančianinovas rašo: Iki nupuolimo pirmųjų žmonių kūnai buvo nemirtingi, nesirgo, nebuvo tokie tankūs bei sunkūs ir nejautė nuodėmingų kūniškų potraukių, kaip dabartinis žmogaus kūnas.
Pradžios knygoje rašoma, kad dar prieš išvarymą iš Rojaus Viešpats padarė Adomui ir Ievai kailio drabužius ir jie jais apsivilko (Pr 3, 21). Šią vietą mes taip pat dažniausiai suprantame pažodžiui. Kailio drabužiai, – kaip aiškina kai kurie Bažnyčios tėvai (pavyzdžiui, šv. Jonas iš Damasko), – reiškia grubų, tankų kūną, kuris pasikeitė po nupuolimo: prarado savo subtilumą bei dvasingumą ir tapo tankiu mėsos kūnu.
Mums sunku patikėti, kad pirmieji tėvai bei jų vaikai ir po „išvarymo iš Rojaus“ dar gyveno labai ilgai – arti tūkstančio metų. Tik pamažu žmonių amžius trumpėjo. Tačiau šie skaičiai rodo, kad ne tik sielos arba sąmonės, bet ir kūno dekoherencija – jo tankėjimas ir sunkėjimas, ir kartu mirtingumas buvo laipsniškas vyksmas.

Laukite tęsinio…

 

Aleksandras Žarskus

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!