Ilgos laisvės pamokos (I dalis)

evolution-3871223_960_720

Kiekvienos tiesos pradžia yra Dievuje.
Kai ji pasireiškia per žmogų, tai nereiškia,
kad ji kyla iš žmogaus, bet žmogus yra tokio
skaistumo, kad tiesa gali pasireikšti per jį.

B. Paskalis

 Senoji pasaulėvoka ir dekoherencija

Tyrinėjant ir gilinantis į senuosius papročius iškilo du tarpusavyje susiję klausimai:
1. Kokiu būdu ar iš kur atsirado papročiai, kuriuose slypi tokia svaiginanti dorinė gelmė?
2. Kodėl senieji papročiai palaipsniui prarado savo gelmę ir pamažu visai išnyko?

Ypač rūpėjo rasti atsakymą į pirmąjį klausimą. Juk tai, ką atradome studijuodami senuosius papročius, griovė vyraujančią šiuolaikinę mokslinę pasaulėžiūrą, evoliucijos teoriją, – kad viskas vystosi nuo paprasto, nuo primityvaus į sudėtingumą, į vis aukštyn kylantį progresą, o ten, senovėje galėjo būti tik kažkas labai primityvaus. Tačiau atradimai, padaryti be išankstinių įsitikinimų studijuojant senuosius papročius, rodė priešingai, – kad šviesa yra pradžioje, ir kuo arčiau naujųjų bei moderniųjų laikų, tuo daugiau tamsos, pasimetimo ir destrukcijos.

Senųjų papročių irimas, jų destrukcija pastebėta ir aprašyta visuose virsmuose, yra tokia akivaizdi, jog ji atrodė savaime suprantama. Klausimas, ar senųjų papročių lėkštėjimas prieštarauja evoliucijos teorijai, netgi nebuvo keltas. Tik nuolat kirbėjo mintis: kaip ir kokiu būdu senieji papročiai atsirado? Ir tik dabar pilnai suvokėme, kad atradimai, surašyti Virsmų knygoje, prieštarauja vyraujančiai pasaulėžiūrai. 

Virsmų knygoje išdėstyta teorija yra paremta surinkta tautosakine medžiaga. Tačiau, kad būtų galima atsakyti į pirmąjį klausimą, kažko trūko. Evoliucijos – progreso teorija taip pat yra pagrįsta faktais ir gana akivaizdi. Tad kuri iš jų teisinga? O gal jos, kaip forma ir esmė, apie kurių santykį daug rašyta Virsmų knygoje, tarpusavyje sąveikaudamos nuolat viena kitą papildo?

Istorijos ratas sukasi vis greičiau. Esame liudininkai didžiulių pasikeitimų, įvykusių mūsų gyvenime per paskutinius 50 metų. Akivaizdus yra mokslinis-techninis žmonijos progresas, t. y. pasiekimai formos srityje, tačiau ne mažiau akivaizdūs yra praradimai esmės, kitaip sakant, doros ir religijos srityse.

Atrandame prarasdami. Laimime pralaimėdami. Progresuojame regresuodami. Vystydamiesi, individualėdami išsivienijame. Atsiskirdami susijungiame. Vienydamiesi išsiskiriame. Tačiau palyginti mūsų laimėjimus ir pralaimėjimus, atradimus ir praradimus yra sunku, nes tai labai skirtingi dalykai, kurie matuojami nesulyginamais matais. Argi galima lyginti formą su esme?

Evoliucijos teorijai priešinga kryptis akivaizdžiai matoma ir kitose žmogaus veiklos srityse, ypač mene bei religijoje. Tai, kas religijoje vadinama sekuliarizacija arba pasaulėjimu, yra tas pats destruktyvus vyksmas, pasireiškiantis ne tik religijoje, bet visose žmogaus veiklos srityse. Virsmų knygoje jis parodytas kaip faktas ir aprašytas iliustruojant konkrečiais papročių seklėjimo pavyzdžiais. Nesigilinant į jo šaknis ir atsiradimą, šis vyksmas atrodo kaip natūralus, savaiminis nutolimas nuo ištakų, vis stiprėjant, individualėjant asmenybei.

Kartu vis daugėja formos apraiškų, kurios vis labiau pridengia nenumaldomai „nutolstančią“ esmę.

Virsmų knygoje aprašytas papročių seklėjimas aiškinamas per esmės ir formos sąveiką. Tačiau tai tėra teoriniai pasvarstymai, kuriems trūksta įrodymų ar pagrindimo, vadinamų moksliniais. Jų ieškosime pasaulėžiūrą formuojančiame moksle – fizikoje.

Per paskutiniuosius du dešimtmečius kvantinė fizika tarsi iš naujo gimė, o joje įvykę pasikeitimai Virsmų knygoje aprašytąją esmės ir formos sąveiką bei papročių seklėjimą įgalina pagrįsti rimtai ir moksliškai. Beveik šimto metų prireikė, kol fizikai išdrįso priimti kvantinės teorijos teiginius. Prisiminkime, kad prireikė 200 metų, kol N. Koperniko atrastasis heliocentrinis pasaulio modelis (saulė yra pasaulio centras) buvo pripažintas. Geocentrinis modelis (žemė yra pasaulio centras) yra akivaizdesnis. Taip ir dabar: klasikinė fizika yra akivaizdesnė už kvantinę.

Padėtis pasikeitė tik visai neseniai, kai eksperimentais buvo patvirtinta neįprastų būsenų egzistavimą ir mokslininkai šias neįprastas būsenas, – supainiotas, neatskiriamas, superpozicines, o sakant Virsmų knygos sąvokomis – esmines, – pradėjo taikyti techninėje įrangoje. Nebėra prasmės ginčytis, egzistuoja neatskiriamos būsenos ar ne, kai jos jau veikia techniniuose įrenginiuose, o jų savybės visiškai atitinka tas, kurias nurodo kvantinė teorija.

Reikia pastebėti, kad sąvoka kvantinis dažnai tik trukdo giliau suvokti kvantinę teoriją. Sąvoką kvantas įvedė M. Plankas (Max Planck), kuris teigė, kad perėjimai tarp tam tikrų būsenų vyksta ne tolygiai, bet porcijomis arba energijos kvantais. Šiuolaikinė kvantinė teorija kalba ne tik apie energinės apykaitos diskretiškumą ar bangos-dalelės dualizmą. Dabar kvantinė teorija tyrinėja ryšius tarp dalies ir visumos, energijos ir informacijos apykaitą bei perėjimus (virsmus) iš kvantinio arba neišreikštojo, nematomojo pasaulio į klasikinį arba išreikštąjį, regimąjį pasaulį ir atvirkščiai.

Šiuolaikinėje kvantinėje teorijoje teigiama, kad materija, t. y. medžiaga ir žinomi fiziniai laukai nėra pasaulio pagrindas, o sudaro tik labai nedidelę dalį visuminės kvantinės tikrovės. Joje naudojamos dar negirdėtos ir iš pradžių sunkiai suprantamos sąvokos. Joje teigiama, kad egzistuoja tokios būsenos, kurios neturi jokių atitikmenų klasikiniame erdvės ir laiko pasaulyje, ir todėl jos negali būti suprastos ir aprašytos klasikinės fizikos rėmuose. Klasikinės fizikos požiūriu, tai ypatingos būsenos su „viršgamtinėmis“ savybėmis ir galimybėmis.

Šios „viršgamtinės“, mistinės arba magiškos būsenos pavadintos entangled states, pažodžiui išvertus – supainiotos būsenos. Lietuviškai galima sakyti ir taip: vieningosios ar vienovės būsenos, t. y. jos tiek supainiotos, kad viskas tampa nebeatskiriama, tarsi viẽna. Ši būsena maždaug atitinka tai, kas Virsmų knygoje buvo vadinta esà arba esmė.

Kvantinio supainiojimo arba vienovės būsenos – tai ne teorinė abstrakcija, kurią sugalvojo teoretikai, bet objektyvus mus supančios tikrovės faktas. Šios „fantastinės“ galimybės jau yra pritaikytos techninėje įrangoje ir veikia praktiškai. Pavyzdžiui, firma „MagiQ“ gamina kvantines kriptografines sistemas, kuriose naudojama kvantinio supainiojimo būsena, visiškai apsauganti ryšius nuo bet kokio pasiklausymo.

Paprastai ši būsena nusakoma taip: kvantinis supainiojimas – tai sudėtingos sistemos būsena, kurios negalima suskirstyti į visiškai savarankiškas, nepriklausomas dalis. Ši būsena dar vadinama neseparacinė, t. y. neatskiriama. Dalinis kvantinio supainiojimo būsenos variantas yra superpozicinės būsenos

Su kvantinio supainiojimo būsena neatsiejamai susieta dekoherencijos sąvoka. Dekoherencija (lot. de + cohaerentia = iš + ‚susijęs‘, ‚esąs ankštame sąryšyje‘) – tai procesas, kai sistemai sąveikaujant su aplinka pažeidžiama kvantinio supainiojimo ar superpozicinė būsena. Dekoherencijos metu mažėja kvantinis supainiojimas, išyra visiška vienovė ir išnyksta harmonija, kuri buvo maksimaliai supainiotoje būsenoje. Dėl šios priežasties sistemos dalys pradeda atsiskirinėti viena nuo kitos iki visiškos nepriklausomybės. Atskiros dalys lokalizuojasi, t. y. įsivietina, įsierdvina, kitaip sakant, kiekviena sistemos dalis įgyja atskirą, matomą formą ir tankų kūną.

Susiformavo atskira kvantinės teorijos šaka – dekoherencija. Knygos „Dekoherencija ir klasikinio pasaulio išraiška kvantinėje teorijoje“ autorių internetinėje svetainėje (Decoherence.de) tarp kitų dalykų aiškinama, kodėl atrodo, kad makroskopinės sistemos pasižymi mums įprastomis klasikinėmis savybėmis; kodėl kai kurie objektai mums atrodo esą lokalizuoti erdvėje; kodėl fizikoje yra du prieštaringi aprašymo lygiai: klasikinis ir kvantinis; kad yra tik vienas, visoms fizinėms teorijoms pagrindinis skeletas – tai kvantinė teorija.

Materialus pasaulis, kuris anksčiau laikytas visa ko pagrindu, kvantinės teorijos požiūriu yra antrinis reiškinys kvantinėje Tikrovėje. Visas klasikinis pasaulis yra „panardintas“ aukštesniuose kvantinės tikrovės lygiuose. Kvantinės teorijos šviesoje atsiveria kvapą gniaužianti gelmė, visaapimanti vienovė ir nuostabus pasaulėdaros dėsnių grožis.

Rekoherencija – dar viena kvantinės teorijos sąvoka. Rekoherencija – tai atvirkštinis procesas dekoherencijai, kuris atstato kvantinį supainiojimą, vienovę tarp atskirų sistemos dalių.

Kvantinio supainiojimo matas, jo kitimas ir fiziniai procesai, silpninantys (dekoherencija) ar stiprinantys (rekoherencija) kvantinį supainiojimą, yra pagrindinės sistemos charakteristikos.

Mokslas buvo priverstas žengti psichologiškai sunkų žingsnį. Teko pereiti nuo įprastinės pusiau klasikinės kvantinės mechanikos, būtinai reikalaujančios klasikinio stebėtojo (matavimo prietaiso), prie grynai kvantinio suvokimo, kuriame nebeliko vietos klasikiniam požiūriui. Tai iš tiesų revoliucinis žingsnis.

Dėl to kvantinis požiūris į supančią tikrovę tapo savipakankama suderinta teorija, paremta vieningais bendrais principais, logiškai talpinanti savyje klasikinę fiziką, kaip dalinį kvantinio aprašymo atvejį.

Kvantinis supainiojimas arba vienovės būsena, dekoherencija ir rekoherencija – tai trys pagrindinės kvantinės teorijos sąvokos, kurios padės mus rasti atsakymą į pradžioje iškeltus klausimus.

Knygos „Kvantinė magija“ autorius S. Doroninas rašo: Kvantinei teorijai liko žengti dar vieną žingsnį, netgi ne teorinį, o grynai psichologinį: pakeisti terminologiją ir paprastesne kalba papasakoti apie rezultatus, tarp jų ir apie dvigubą mus supančių objektų prigimtį: apie nelokalinę arba dvasinę, neregimąją, nesutvertąją, ir apie tankiąją arba medžiaginę, regimąją, sutvertąją. Apie tai, kad klasikinio arba regimojo pasaulio pagrindas yra nelokalinė kvantinė tikrovė, kuri yra belaikė, beerdvė ir nemateriali. [S. I. Doronin, Kvantovaja magija, Sankt-Peterburg, Izdatelskaja grupa „Vesj“, 2007]

Kalbant apie suprantamesnes sąvokas, eilinį kartą tenka pripažinti, jog jas galima ir prisiminti. Juk toks pasaulio vaizdas, kurį atskleidė kvantinė teorija, buvo iki įsigalint mokslinei pasaulėžiūrai. Galbūt reikia kai kurių naujų sąvokų, bet kol jų nėra, mes galime vartoti jau žinomas, su virsmu susijusias sąvokas.

Virsmų knygoje rašėme, kad virsmas turi daug vardų. Dekoherencija taip pat yra daugiavardė. Visų pirma – tai gimimas. Juk gimimas, kaip ir dekoherencija, yra perėjimas, virsmas iš neregimosios plotmės į regimąją. Tai, ką mes vadiname pasaulio sukūrimu, vystymusi, evoliucija ir vadinamasis progresas – taip pat yra dekoherencija. O asmeninė, individuali sąmonė, egoizmas, privati nuosavybė, prieraiši meilė ir kiti įvairūs prisirišimai yra dekoherencijos pasekmės.

Rekoherencija yra dekoherencijos priešybė, tai vienas nuo kito priklausantys reiškiniai. Rekoherencija taip pat turi daug vardų. Visų pirma tai, ką mes vadiname mirtimi, katastrofomis ar pasaulio pabaiga, – vienu žodžiu, visi tie procesai, kurie per daug išsivienijusius, „nutolusius“ grąžina į vienovės būseną. O egoizmo mažinimas, nusižeminimas, atsirišimas nuo šio pasaulio, turtų išdalijimas, artimųjų ir savęs atsižadėjimas ar savęs skaistinimas yra rekoherencija arba ėjimas dievop, į kvantinio supainiojimo arba vienovės būseną, apie kurią Jėzus yra sakęs: Aš ir Tėvas esame viena (Jn 10, 30).

Prisimename iš virsmo sąvokos, kad mirtis ir gimimas yra dvi neatskiriamos vieno ir to paties reiškinio pusės: gimti reiškia mirti, o mirti reiškia gimti. Lygiai taip ir dekoherencija bei rekoherencija yra vieno ir to paties reiškinio pusės. Dekoherencija reiškia rekoherencijos mažėjimą ir atvirkščiai. Tai visaapimantis dėsningumas, reiškiantis, kad viskas anksčiau ar vėliau išvirsta, pereina į savo priešybę. Tamsa virsta į šviesą, jaunas į seną, mirtis į gimimą, matomas į nematomą ir panašiai. Graikai šį dėsnį vadino enantiodromija – pažodžiui tai reiškia ‚bėgimas priešpriešiais‘.

Kvantinėje teorijoje jau yra įvestas kiekybinis dekoherencijos ir rekoherencijos matas. Jis svyruoja nuo vieneto iki nulio. Kvantinio supainiojimo – vienovės būsenoje rekoherencija yra vienetas, o dekoherencija lygi nuliui. Kvantinėje teorijoje tokia būsena, verčiant pažodžiui, vadinama švari, o lietuviškai – tai skaisti būsena. Tai būsena, į kurią veda visos religijos ir kuri, kalbant įprastomis sąvokomis, yra Dievo buveinė. Apaštalas Jonas savo laiške rašo: Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis (Dievas) yra skaistus (1 Jn 3, 3). Todėl kvantinio supainiojimo arba superpozicinę būseną mes galime vadinti skaisčioji būsena arba skaistusis pasaulėdaros lygmuo.

Didėjant dekoherencijai randasi formos, pavidalai, atskiri objektai, erdvė, laikas…, trumpai sakant, randasi materialus regimasis pasaulis. Būtent randasi – senovine to žodžio prasme, – kai kas nors atsiranda tarsi iš nieko, pavyzdžiui, rasa, debesis, žolelė („Ant dirvų pradeda rastis žolelė“ [LKŽ]), gyvis („Tokis mažiukas veršiukas radõs“ [LKŽ]).

Dekoherencijai artėjant prie vieneto, o rekoherencijai prie nulio, formos, pavidalai tampa trapūs, ima senti, irti, sirgti. Prasideda atvirkštinis – rekoherencijos arba susivienijimo procesas, kurį mes dažniausiai vadiname mirtimi, žlugimu ar pasaulio pabaiga, o remdamiesi materialistine pasaulėžiūra laikome išnykimu.

Senovėje šis vyksmas nelaikytas išnykimu, bet tik perkeitimu. Toks šio reiškinio suvokimas bene geriausiai dar išliko kalboje, o ypač senesniuose žodžiuose.

Вечером занемог, утром переставился – „Vakare sunegalavo, o ryte persikeitė“. Переставляет Бог всех – и праведных, и грешных – „Perkeičia Dievas visus – ir teisiuosius, ir nuodėminguosius“. Tai sakiniai iš Vl. Dalio žodyno. Vietoj žodžio mirtis, kuris naudojamas šiandien, yra panaudotas veiksmažodis переставляет, переставился – ‚per(si)keitė‘, kuris Rusijos kaimuose vartotas dar XIX amžiuje.

Lietuvių kalboje senžodis novis reiškia mirtis. „Na, visoms musėms bus novis“. „Visaip tas peles novijam, o jų vis yr ir yr“ [LKŽ]. Latvių kalbos žodis nave taip pat reiškia mirtis, o sen. slavų kalboje žodžiai навь, навий, навей reiškia numirėlis. 

Visų čia suminėtų žodžių priebalsių skeletas yra n-v. Tačiau kita žodžių, sudarytų iš to paties priebalsių skeleto, prasmė yra priešinga: navyna, naujyna, naujiena, naujas (v –> u)rus. новый,lot. novo, novus. Veiksmažodis novyti išlaikė abi visiškai priešingas reikšmes, tik viena jų – mirti, žudyti išliko lietuvių kalboje, o kita – naujinti – rusų kalboje. Vl. Dalio žodyne – новить reiškia  „naujinti“. Рой новить („Atnaujinti bičių spiečių“).

Dekoherencija – irimas, senėjimas, sirgimas, žlugimas pavirsta rekoherencija, t. y. atsinaujinimu, kaip ir mirtis pavirsta gimimu. Tai tiksliai išreiškia kalbinė formulė: mir-ti – rim-ti. „Tep ir nuvejo žmogus kaip ryto rasa“ [LKŽ]. Juk ne veltui sakoma, kad nuo mirties išgelbsti tik mirtis.

Žvaigždė prie grumsto – grūdas,
Po lietaus ištrūksta jo dvasia – gyvybė.
Ir kaip visų stebuklingiausias daiktas
Į mirtį atsispyręs ima augt. 
(Just. Marcinkevičius)

Mįslė: Tu būk ir supūk, o aš eisiu saulės pažiūrėti. (dygstantis grūdas).

Rėdos ratą galima papildyti įjungiant į jį visa ko Šaltinį – skaisčiąją arba nelokalinę kvantinę būseną, iš kurios viskas kyla ir į kurią viskas sugrįžta (žr. brėž.). Virš horizontalios linijos, skiriančios gimimo ir mirties virsmus, yra klasikinis erdvės ir laiko pasaulis, kuriame gyvename mes, o žemiau šios linijos prasideda subtilieji pasauliai. Arčiausiai šios linijos yra vėlių ir vaiduoklių pasaulis, kurio išsivienijimo laipsnis dar pakankamai didelis, kad esant tam tikroms sąlygoms jį matytume. Po jo eina kiti, vis mažėjančio išsivienijimo laipsnio, subtilieji pasauliai, kuriuos paprastai vadiname įvairaus lygio dangumis arba rojais. Ir visa tai iškyla iš pirminio Šaltinio – skaisčiosios būsenos. Nors tai neįmanoma pavaizduoti, bet pabandėme. Tačiau reikia turėti omenyje, kad mastelis schemoje neišlaikytas. Viršutinė Rėdos rato dalis – medžiaginis pasaulis – užima beveik pusę brėžinio. Tačiau jis yra tik labai nedidelė Visumos dalis.

Visą laiką jautėme, kad Kalėdų slėpinyje lieka kažkokia mįslė. Kalėdų virsmas yra tarsi svarbiausias, nes juo Rėdos Ratas prasideda ir pasibaigia. Sujungus Rėdos Ratą su skaisčiąja arba kvantinio supainiojimo būsena, pasitvirtino prielaida, kad Kalėdų virsmas iš tiesų yra pradžios ir pabaigos taškas. Paslaptingieji Kalėdų nakties įvykiai – vanduo virsta vynu, gyvuliai kalba žmonių kalba, atsiveria dangus – tapo suprantami kaip simbolinės priemonės, pasakojančios apie žmonių kalba neišreiškiamas skaisčiosios būsenos savybes, kai žemiausias Rėdos Rato taškas prisiliečia ar bent priartėja prie pirminio Šaltinio. Vandens virtimas vynu simboliškai išreiškia visos materijos ir visa kas yra perkeitimą į kitokią kokybę, o visažinojmo ir visa ko vienovės metafora yra suprantama tapusi gyvulių kalba. Ir visa tai, skirtingai nuo paparčio žiedo ieškojimo (Rasos virsme), kur reikalingos pastangos, įvyksta savaime, kaip natūrali duotybė, atėjus tam tikram laikui.

Laukite tęsinio…

Aleksandras Žarskus

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!