Ieva Zasimauskaitė Kiltinavičienė: nežinau, kaip atsidėkoti gyvenimui

14502813_10207509103518287_5601244647704806657_n

Tikrasis pokalbis, dialogas gali įvykti, rodos, tik tada, kai kalbama širdimis, kai žodžiai peržengia lyčių, amžiaus, išsilavinimo ir visus kitus pačių žmonių išsigalvotus skirtumus, kai tai, apie ką norisi prabilti, atvirai ir giliai liejasi tokiomis jautriomis vibracijomis, jog atrodo, tarsi skamba tyla. Mieli skaitytojai, norime su jumis pasidalinti tokiomis mintimis iš širdies. Ieva Zasimauskaitė Kiltinavičienė rašo apie gyvenimą.

“Žinot… aš nežinau, kaip atsidėkoti gyvenimui, kad man atsiuntė Dvasinius mokytojus, ir nežinau, kaip
padėkoti Jam, kad Jis siunčia žmones, kurie kiekvieną akimirką moko. Šiandien aš jaučiu absoliučią vidinę ramybę, atrodo, net nebijočiau numirti, nes viskas įgauna prasmę. Tėvai, draugai, vyras, aplinka… Absoliučiai viskas įgauna prasmę…

Aš jaučiuosi be galo laiminga, kad turėjau visas gyvenimo patirtis, o buvo jų ir labai skaudžių. :) Išdavystės, veidmainystė, apkalbos, melas, netikrumas – aš puikiai žinau, ką šie dalykai reiškia ir kokį skausmą jie suteikia. Tačiau labiausiai žeidžia ne tos situacijos, kai tave išduoda kiti, o kai tu pats ką nors išduodi… nes toks randas lieka labai labai ilgam.

Mes bandom bėgti nuo savo sąžinės ir širdies balso vartodami svaigalus, eidami į kino teatrus, keliaudami, dirbdami… aš irgi taip bėgdavau. Tada neskaudėdavo – pamenu, išgerdavau taurelę vyno ir vaidindavau, kad skanu, kad faina, bet iš tiesų norėdavau tiesiog kuo greičiau nutildyti tą balsą viduj, sakantį, kad darau kažką ne taip… ir man pavykdavo. Bėda tik ta, kad kitą dieną tas balsas būdavo kur kas garsesnis.

Tai nuolatos kartojosi. Kol vieną dieną Marius man papasakojo apie kitokį gyvenimą. Ir aš juo patikėjau. Sekiau juo, kol supratau ir patyriau, kad galima gyventi ir jaustis kitaip!!! Šiandien galiu tvirtai teigti, kad nors šitas sąmoningumo kelias ir nėra švelnus it žolytė, pilna spalvotų gėlių, nors ir čia pasitaiko spyglių, žaibų, bet jis veda į savęs pažinimą, ramybę, laimę, tikrumą. Ir šis kelias yra absoliučiai visiems prieinamas. Tik reikia paklausti savęs: “Ar aš noriu nutildyti vidinį balsą? Ar aš noriu ir toliau suktis tame pačiame rate? O gal noriu būti nepriklausomas, laisvas… ir pagaliau tikrai laimingas?”

Ačiū jums, kad esate… linkėjimai!”

Nuotrauka iš Ievos Zasimauskaitės Kiltinavičienės asmeninio archyvo

Pasidalinkite su kitais!