Gyvybė, atsiradusi iš cheminių junginių: faktas ar fantazija?

dna-163466_640

Ar tiesa, kad atsitiktinės cheminės reakcijos, vykusios priešistorinės Žemės vandenynuose, buvo pirmųjų organizmų atsiradimo priežastis?

Mokslininkai tik prieš kelis šimtus metų pradėjo svarstyti galimybę, kad Žemėje gyvybė atsirado iš cheminių junginių. Po tų laikų mikroskopo stiklu gyva ląstelė atrodė tik kaip burbuliukas, užpildytas įvairiomis medžiagomis. Todėl Darvinui ir jo amžininkams buvo lengva įsivaizduoti, jog paprasčiausios gyvybės formos galėjo atsirasti iš atsitiktinės organinių medžiagų kombinacijos pirmykščiame „sultinyje“. Bet nuo to laiko, kai mokslininkai giliau įsiskverbė į gyvos ląstelės paslaptis, prielaida apie tai, jog gyvybė atsirado iš cheminių junginių, jau neatrodo tokia logiška. Vis dėlto dauguma šiuolaikinių mokslininkų ir dabar šventai tiki cheminės evoliucijos dogma.

Biocheminiai ir mikroskopiniai tyrinėjimai pamažu atskleidė nepaprastai sudėtingus procesus, vykstančius mažytėje ląstelėje. Tai, pavyzdžiui, nepaprastai tiksli ląstelių metabolizmo reguliacija nukleidinėmis rūgštimis (DNR ir RNR), kuri vyksta su tūkstančių sudėtingiausių reguliuojančių baltymų pagalba. Turint šiuos duomenis jau toli gražu nėra taip paprasta įsivaizduoti, kaip visa tai galėjo atsirasti dėl atsitiktinės molekulių tarpusavio sąveikos.

Aprašinėdamas sudėtingus biocheminius procesus, vykstančius ląstelėje, Dž. Vatsonas, vienas iš pirmųjų DNR struktūros atradėjų, savo knygoje Molekulinė geno biologija rašo: „Mes turime susitaikyti su mintimi apie tai, kad gyvos molekulės struktūra niekada nebus suprasta tokiu laipsniu, kaip vandens ar gliukozės molekulės struktūra. Mes niekada negalėsime net iššifruoti visų vidinių ląstelių makromolekulių struktūros, jau nekalbant apie tikslios jų buvimo vietos ląstelėje nustatymą. Todėl nenuostabu, jog dauguma chemikų, iš pradžių su entuziazmu ėmęsi tirti gyvybės atsiradimą Žemėje, greitai atvėsdavo ir tyliai grįždavo į įprastos chemijos pasaulį.“

Vis dėlto nors net paprasčiausių gyvų organizmų struktūrinio ir funkcinio sudėtingumo sudėtingumo išmanymas nuolat gilėja, mokslininkai toliau kuria teorijas apie tai, kad gyvybė užsimezgė pirmykščiame cheminiame „sultinyje“ be aukščiausiųjų organizuojančių principų įsikišimo. Jie galvoja, kad atsitiktinių cheminių sąveikų proceso metu paprastos molekulės susijungė į sudėtingus organinius junginius, kurie suformavo pirmus savaime atsinaujinančius organizmus. Šis scenarijus skelbiamas kaip nepaneigiama tiesa ir kaip tokia figūruoja visuose vadovėliuose – nuo mokyklinių iki universitetinių. Radijas, televizija ir mokslo populiarinimo straipsniai dar labiau stiprina žmonių tikėjimą šia teorija.

Kai kuriems žmonėms klausimas apie tai, iš kur atsirado gyvybė, atrodo be galo tolimas nuo jų kasdienių problemų. Nesvarbu, ar mokslininkų diskusijose šia tema svarstomos logiškos idėjos, besiremiančios patikrintais moksliniais faktais, ar miglotos išgalvotos hipotezės, pagrįstos abejotinais duomenimis ir moksliniais prietarais, žmonėms tai – kalbos asmenybių, užsidariusių bokštuose iš dramblio kaulo.

Atsakymas į klausimą apie gyvybės atsiradimą nukreipia mūsų žvilgsnį į mus pačius ir mūsų vietą pasaulyje. Nuo šio klausimo iš esmės priklauso mūsų pačių savimonė, sprendimai, jausmai ir elgesys. Taigi nuo atsakymo į šį klausimą priklauso visi mūsų gyvenimo aspektai.

 

Laukite tęsinio…

Pasidalinkite su kitais!