Gyvenimo statusas: atidėtas

park-444223_960_720

Dabar aš žinau, kad įdomiausi ir skaniausi momentai įvyksta tik ČIA ir DABAR… bet anksčiau gyvenau taip, kaip dauguma žmonių… vis atidėliodama gyvenimą ateičiai. Girdėjau gražiai skambančius žodžius „būk čia ir dabar… gyvenk šioje akimirkoje…“. Bet man vis nepavykdavo. Protas nepasidavė įkalbinėjimams ir arė įprastą vagą. Bet vieną dieną tiesiog velniškai pavargau…

Mačiau aplink save daug žmonių, daug įvairių istorijų, kurias pasakojo „atidėti gyvenimai“.

Pirmoji istorija: „Kai aš būsiu generolas…“

Mano aplinkoje yra vyrukas. Įdomus žmogus ir, tikriausiai, visai neblogas draugas. Gaila, kad nėra galimybių pažinti jo žmogiškąsias savybes – jis patologiškai užsiėmęs. Visą laiką dirba, savaitgalius leidžia biure net ir tada, kai tai nėra būtina. Į darbą ateina pirmas ir išeina paskutinis. Vis tyrinėja kažin kokios rinkos naujoves.

Kai mes jo klausiame „Kada vestuvės?“ ir „Tavo draugai jau po du vaikus turi, kada tu subręsi?“, jis suraukia kaktą ir sako: „Dabar ne laikas. Padarysiu karjerą…“ Taip, jis važinėja puikiu automobiliu ir gyvena prestižiniame rajone. Tiesa, per paskutinius penkerius metus atostogavo vieną kartą ir tai tik tada, kai gulėjo ligoninėje dėl skrandžio opos. Bet jis tiki: ateis ir į jo kiemą šventė, kai galės ramiai palikti visus reikalus ir atsiduos gyvenimo džiaugsmams. Tik dar vienas laiptelis į karjeros aukštumas ir…

Darboholikai, fanatiškai siekiantys tikslų – žmonių kategorija su „atidėtu gyvenimu“. Jie negali sau leisti poilsiauti, skirti laiko asmeniniam gyvenimui ar draugams. Jie galvoja, kad atsipalaiduos tik tada, kai pasieks tikslą. Ir tada jų gyvenime atsiras viskas. Deja, kol jie užsiėmę savo karjera, jiems artimi žmonės jaučiasi atstumti ir nereikalingi… ir palengva tolsta. O tada, kai viršukalnė pasiekta, pasirodo, kad gyvenimas per trumpas ir laiko kitiems džiaugsmams nebeliko…

Antroji istorija: „Gyvenimas dėl karaliaus“

Pažįstu nuostabią, visų mylimą ir gerbiamą moterį. Ir visi mes jai linkim vienintelio: kad ji mažiau drebėtų dėl savo sūnaus. Mėgstamiausias jos posakis: „Na, pastatysiu sūnų ant kojų…“ Kai baigiasi jos lūpdažis, kurį padovanojo kolegos gimtadienio proga, ji ieško tokios pačios spalvos, bet dešimt kartų pigesnio. O išgirdusi raginimą nusipirkti tokį patį, pasibaisėjusi atsako: „Tu ką? Šitokie pinigai! Aš geriau sūnui braškių nupirksiu.“ Nors vaikytis puikiai išgyventų ir be tų nei skonio, nei kvapo neturinčių sintetinių uogų…

Vaikštinėti su ja po parduotuves – tikra kančia, nes vėl ir vėl ji kartoja tą pačią frazę: „Na, pastatysiu sūnų ant kojų ir tada pradėsiu rengtis gražiais drabužiais… pradėsiu savimi rūpintis… išvažiuosiu pailsėti…“

Kita grupė, priklausanti „atidėto gyvenimo“ kategorijai – žmonės, gyvenantys dėl kitų. Jie koncentruojasi į savo artimųjų tikslus ir norus, o savo svajones nuolat atideda ateičiai. Mamos, numojusios ranka į save ir apsiginklavusios devizu: „Viskas dėl vaiko“. Žmonos, ištirpusios mylimo vyro gyvenime. Psichologai sako, kad taip elgiasi tie, kurie nenori ir bijo prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir asmeninius siekius. Juk gyventi įsikibus į svetimas svajones ir tikslus – paprasčiau…

Trečioji istorija: „Ir atskris stebukladarys“

Mano kaimynė tiki, kad patys svarbiausi ir geriausi jos biografijos faktai – ateityje. Ir prestižinis darbas, ir pats nuostabiausias vyras. Dirba ji kasininke daržovių sandėlyje, kalnuose dulkių ir skersvėjų. Gyvena su „kolega iš cecho“, kraunančiu dėžes tame pačiame sandėlyje. Bet ji tiki – vieną dieną viskas pasikeis. Sandėlis ir krovikas – tai atsitiktiniai ir laikini jos gyvenimo faktai, į kuriuos neverta kreipti daug dėmesio…

Kolega reikalauja antspaudo pase ir vaikų. Ji negali suprasti: apie ką jis? Juk tai ne gyvenimas, tai tik „tyčia“, iš nevilties… Kai jos klausiu, koks lemtingas įvykis turėtų nutikti, kad ji kardinaliai pakeistų gyvenimą, ji gūžteli pečiais ir atsako: „Viskas susitvarkys savaime“. Ir princas iš dangaus nukris, ir darbas pats atsiras, o kol kas – tik repeticija…

Šiuos žmones galima pavadinti „idealistais“. Jie puikiai įsivaizduoja, kaip norėtų leisti laiką, kaip leistų pinigus, kas turėtų būti šalia jų. Ir tol, kol susikurtas idealas yra tik mintyse, jie galvoja, kad gyvena ne iš tikrųjų, tiesiog ruošiasi ir repetuoja, o padaryti kažką, kas priartintų tą įsivaizduojamą ateitį, net neplanuoja. Kodėl? Nes jie nori išvengti konkrečių veiksmų, reikalaujančių pastangų, jiems patogiau gyventi „pusiau“, nematyti realybės ir svaigintis iliuzijomis.

Pirmadienis prasideda šeštadienį

Žmonių, gyvenančių vardan ateities – milijardai. Visi mes kažkiek „atidėdinėtojai“: šiandien neperkame kilogramo apelsinų, kad sutaupytume atostogoms prie jūros. Rytoj žadame nusipirkti abonementą į sporto klubą ir pradėti sportuoti tam, kad gražiau atrodytumėm ir po pusės metų sutiktumėm savo gyvenimo meilę.

Iš esmės, tame nėra nieko blogo – rūpintis ateitimi, kaupti atsargas ir svajoti apie geresnius laikus. Bet dažnai situacija primena anekdotą:

“Gulėdamas mirties patale, senis prašo artimųjų, kad paruoštų jam puodelį arbatos su dviem gabalėliais cukraus. Artimieji nustemba: „Juk tu visada arbatą gerdavai su vienu gabalėliu cukraus“. „Taip, namie aš gerdavau su vienu, svečiuose – su trim, o iš tikrųjų man patinka su dviem“.

O ką galime padaryti jau šiandien, kad arbata su dviem gabalėliais cukraus mėgautumėmės ne tik gyvenimo pabaigoje? Dažniau priminkite sau, kad…

…ateitis – tai ne efemeriškas rojus. Tai taškas, kuris padeda jums planuoti dabartį. Galvoti „štai, nusipirksiu namą, įsirengsiu taip, kaip noriu, pasodinsiu gėlių darželį, įsigysiu katiną…“ – neteisinga. Teisingiau būtų taip: „tam, kad nusipirkčiau namą, man reikia: a) susirasti geriau apmokamą darbą, b) mažiau laiko leisti plepant su draugėmis, c) įgyvendinti naują projektą, d) …“ Ir pradėti įgyvendinti savo sumanymus.

…viskas prasideda šiandien, čia ir dabar. Tai – vienintelis realus momentas, kai jūs galite kažką padaryti ir pakeisti.

…prieš atidėdami kažką, pirmiausia paklauskite savęs: „Kas, jeigu ne aš? Kada, jeigu ne dabar?“ Tik žodžių „dabar“ ir „daryti“ derinys atneš pilnatvės pojūtį ir motyvuos tolimesniems veiksmams.

…kad ir kokie būtų brangūs žmonės, jų gyvenimai nėra tokios pačios vertės, kaip jūsų. Aukodami savo gyvenimą dėl kitų, jūs ne tik išbarstote save, bet trukdote gyventi kitiems. Jūsų auka nebus įvertinta. Atsižvelkite į savo poreikius ir norus.

…išlaisvinkite jausmus. Nelaukite tinkamos progos parodyti simpatiją, susižavėjimą, švelnumą. Nekaupkite nuoskaudų ir nepasitenkinimo. Jeigu kažkas peržengia jūsų ribas, paprašykite jų to nebedaryti.

…keiskite nemalonias aplinkybes, kad jų kuriamas negatyvas jūsų neblaškytų. Atkreipkite dėmesį į diskomfortą keliančius momentus ir pradėkite keisti bent mažiausias detales. Bent jau nuvalykite dulkes ir nukabinkite nuo sienos 2005 metų kalendorių.

…fiksuokite malonius vaizdus, skonius, kvapus. Vietoje to, kad iš inercijos prarytumėt pietus, galvodami apie tai, kokių kiaulysčių prikrės likusi diena, koncentruokite dėmesį į pojūčius. Geras desertas ir endorfinų porcija – tai būti čia ir dabar. O planai ir visa kita tikrai niekur nepradings.

…dauguma džiuginančių ir malonių dalykų – nėra materialūs: vaivorykštė, pirmosios snaigės, vaiko šypsena, muzikos garsai, naminio gyvūno pokštas… Mėgautis jais gali visi: liekni ir apkūnūs… pasiekę karjeros aukštumas ir bedarbiai… turintys namą ir apie jį tik svajojantys…

Gyvenime nėra repeticijų. Nei tarpinių, nei generalinių… Ir jeigu dabar pamatei atviruką, kuris idealiai tiks tavo draugės gimtadieniui – nupirk. Nesvarbu, kad gimtadienis tik po dviejų mėnesių… Ko laukti, jeigu gali dabar pajusti kūnu nuvilnijančią džiugesio bangą?

 108studija.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!