Gyvenimo dovanos

india-1137014_960_720

Kartą gyveno sadhu (asketiškai gyvenantis keliaujantis vienuolis), kuris nuolat dalyvaudavo įvairiose diskusijose. Vieno pokalbio pabaigoje jis užsiminė apie dėkingumą gyvenimui.

– Visada jauskitės dėkingi. Šis dėkingumas, padės jums atsiskleisti.

Netoliese sėdėjęs elgeta įdėmiai klausėsi sadhu žodžių, o po to priėjo prie jo ir tarė:

– Maharadža, man patiko tai, ką pasakojai, tačiau vieno dalyko aš negaliu padaryti. Tu sakei, kad reikia dėkoti gyvenimui už nuolat teikiamus palaiminimus. Atleisk, bet man gyvenimas nieko nedavė. Kasdien turiu nertis iš kailio, kad gaučiau bent kriaukšlelę duonos.

Sadhu tarė:

– Sutinku. Bet žiūrėk, čia pat duosiu tau du lakus rupijų. Ar būsi man dėkingas?

Elgeta net pašoko iš nuostabos.

– Tačiau kai ko noriu iš tavęs mainais, – pridūrė jis.

– Bet aš nieko neturiu, ką aš tau duosiu? Jei ką nors turėčiau, tikrai atiduočiau, – lemeno elgeta.

– Neprašysiu to, ko neturi, – atsakė sadhu ir, gavęs sutikimą, pareiškė: – Parūpinsiu tau tuos du lakus, o tu atiduok man savo akis.

Elgeta pasipiktino:

– Ką aš veiksiu su tais lakais, jeigu neteksiu akių? Nesutinku su tokiu sandėriu. Man akys reikalingesnės negu tie pinigai.

Sadhu nusišypsojo ir tarė:

– Bet juk tu sakei, kad nieko neturi ir už tai keikei gyvenimą.

Tai graži istorija. Tai, ką turėjo elgeta, – dvi akys, dvi rankos, dvi kojos, skrandis ir visa kita, prilygo milijonams. Bet visų šių dovanų nematome. Elgetai labai svarbūs pinigai. Tačiau tai, kad galime matyti, yra didžiulė gyvenimo dovana. Galime girdėti, vaikščioti. Visa tai – dovanos. Jeigu sakai, kad esi nelaimingas, tai juokinga. Iš tikrųjų turime šokti ir džiūgauti, kad gyvenimas nepagailėjo mums tokios daugybės dovanų.

Paprastai galvojame apie tai, ko mums trūksta. Ir tą pat akimirką, kai tik susitelkiame į tai, ko neturime, į tamsą nugrimzta ir tai, kas mums duota.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!