Gyvename stiklinėje veidrodžių karalystėje

carnival-1991815_960_720

Gyvename stiklinėje veidrodžių karalystėje. Kur beeitume visur mus pasitinka nuolankusis liokajus besinešantis veidrodį su savimi.  Jis dirba ne vienas, jų daug ir jie turi visą karalystę įvairiausių dydžių, formų ir spalvų veidrodžių.  Liokajus su šypsena mus pasitinka, nužiūri ir greitai pasirinkęs tinkamą kambarį ištraukia reikiamą veidrodį.  Jais reikia pasitikėti, jie visada atneš tinkamą veidrodį tau.

Šiame pasaulyje visi dirbame liokajais. Nenustodami traukiame veidrodžius kiekvienam mūsų gyvenimo pakeleiviui. Tikriausiai sutiksite, jog esame vieni kitų atspindžiai, o žmogus nėra jau tokia mistinė būtybė, kurią sunku suprasti. Pavyzdžiui, žmogus, kurio viduje šiuo metu „dega“ meilė. Jo pasaulis yra pilnas gražių spalvų, todėl kiekvienas sutiktas žmogus jam atrodys mylintis ir geras. Jis pasaulyje  matys tik pozityvius dalykus, o problemas priims kaip gyvenimo patirtį. O štai pyktį išgyvenantis žmogus aplinkoje ieškos palaikymo gaudydamas akimirkas, kuriose kiti išlieja pyktį. Toks žmogus mintyse sau kartoja: „Matai, pasaulis blogas, o visi žmonės pikti.“ Sutikęs mylintį žmogų nesugebės priimti jo meilės ir netikės jo nuoširdumu. Ir taip yra su visomis mūsų išgyvenamomis emocijomis. Jeigu mes pavydime, įtarinėjame ir kitus pavyduliaujant, tačiau jeigu šio jausmo neišgyvename savo viduje, net nepagalvosime, jog kitas turi šią savybę. Netikite? Dėl įdomumo pastebėkite save. Kituose mes nematome daugiau negu šiuo metu nešiojamės savo viduje.

Lygiai taip pat veidrodžiai žaidžia su mums patinkančiomis ir  nepatinkančiomis savybėmis. Mums patinka kituose tokios savybės, kurios mums patinka savyje ir atvirkščiai. O dažniausiai kituose pamatome tai, kas mums nepatinka mumyse pačiuose. Tuomet net nesigilinę atmetame kitą žmogų, užkirsdami jam kelią į gilesnį pažinimą. Mums dažnai kituose patinka tos savybės, kurias norėtume turėti patys. Nueiname į kokią paskaitą ir priešais save matome oratorių. Jis laisvai jaučiasi prieš auditoriją ir mes lygiai taip norime įsivaizduoti save jo padėtyje. Mes įvertiname jį kaip „gerą“ iš savo asmeninės suvokimo pozicijos, o jo „gerumo“ skalė priklauso nuo dalyvavusių paskaitoje žmonių vertinimų. Mes pasirenkame žmones, su kuriais norime bendrauti ir dažniausiai tuos, kurie yra panašūs į mus pačius. Tuos, su kuriais patogu bendrauti ir nereikia įdėti daug pastangų tam, kad suprastume vienas kitą. Mes labai apsidžiaugiame sutikę į save panašų žmogų, o net jeigu kitas ir turi skirtingų savybių, mes koncentruojamės tik į panašumus, taip užtvirtindami savo ryšį. Ir taip pusė asmenybės nubyra mums net neįtarus. Paliekame šio žmogaus nubyrėjusias savybes kitiems, kurias jie priims, kaip „savas“. Mes patys renkamės žmones su kuriais norime bendrauti ir kurie mums ypač svarbūs tam tikru gyvenimo etapu.

Veidrodžiai yra galingas įrankis žmogaus pažinimui. Veidrodžiai mums atveria mūsų pačių pasaulį. Dovanojame kitiems tai, ką norėtume gauti. Kituose mums patinka tai, kas svarbu šiuo metu mūsų gyvenimuose. Darome kitiems tai, ką norėtume, kad ir kiti darytų. Mes matome tai, ką norime matyti, o kas nepatinka, stengiamės nuo savęs nuslėpti, ignoruoti. Kalbame apie tai, kas mums šiuo metu aktualu, o atsiradus kitoms temoms, stengiamės labai greitai grąžinti savąją. O jeigu ir išklausom, tai tik iš mandagumo, nes taip elgtis – gerai. Matome aplinkoje tik tai, kuo gyvename. Ir kituose matome tik tai, ką norime matyti: juose galime matyti absoliučią meilę arba savybes, kurias savyje ignoruojame. Negalime matyti daugiau negu mūsų patirtis mums leidžia. Negalime suprasti daugiau negu esame sukaupę žinių. Mes esame veidrodžių liokajai. Šie veidrodžiai pradeda mažėti, kuomet pasisotiname savimi  ir atsigręžiame į kitą norėdami pažinti kažką naujo. Jeigu sau leistume pastebėti mažas detales apie kitą žmogų: kas jam patinka, kuo jis žavisi, kokią emociją šiuo metu išgyvena, galbūt, bent miglotai galėtume pamatyti, kas už to veidrodžio slepiasi.

Su meile,

Viltarė

Pasidalinkite su kitais!