Giedrė Pukienė: Moters gausa priklauso nuo to, kiek ji leidžia sau ir yra dosni kitiems

Cover

Nesvarbu, kas moters gyvenime vyksta – jei ji gyvena malonumo ir tėkmės būsenoje, ji savo vibraciją pakelia tiek, kad prisitraukia gausą, kartais, net pati nesuprasdama kaip – gausa pas ją tiesiog ateina.

Anksčiau dirbai marketingo srityje. Kaip nutiko, kad pasukai kiek kita kryptimi – įkūrei „Studiją 365“, „Džiaugsmo akademiją“, organizuoji seminarus moterims?

Visą gyvenimą dirbau marketingo ir reklamos srityse, užėmiau vadovaujamas pareigas. Dar prieš kiek daugiau nei metus vadovavau marketingo departamentui dviem šalims. „Studiją 365“ atidariau dar dirbdama samdomą darbą, 2014-aisiais. Idėja ją atidaryti gimė iš noro labiau gilintis į save. Taip viskas užsisuko, kad studiją atidariau vos per 3 mėnesius!

Fotografė Asta Jasaitė

“Studiją 365“ atidariau dėl savęs ir sau. O kas joje vyksta – tai kūrybinis procesas ir to proceso rezultatas.

Buvo vieta ir laikas studijai atsirasti?

Taip, ir vieta, ir laikas. Ir tokiu žaibišku greičiau viskas įvyko! Vis pagalvoju, kad jei nebūčiau jos atidariusi tada, tikriausiai, nebūčiau niekada. Ieškojau skirtingų užsiėmimų, dėliojau juos į tvarkaraštį, subūriau savo tobulėjimo drauges į vieną erdvę ir susiskirstėme, kuri ves meditacijas, kuri – konsultuojamojo ugdymo sesijas, kuri –kvėpavimo praktikas bei mankštas. Visų talentams atsirado vietos. Tik aš pati nieko nevedžiau. Eidavau, kaip aš vadinu, į „darbuką“.

Ar studija atitinka viziją, kuri buvo sumanyta iš pat pradžių?

Mano vizija – kur kas didesnė ir galingesnė. Aš pasvajoju apie studiją gamtoje, ant vandens telkinio kranto, kur su moterimis galėtume visos prie laužo basomis susiburti. Toje erdvėje ir salių, ir atskirų kabinetų, ir erdvių miegojimui būtų ne viena, o ir kavinės, gėlių salono, drabužių boutique bei SPA norėtųsi… Bet viskas kol kas – minčių lygmeny.

O kol kas tiesiog, jei ką, išvažiuojat kur nors?

Jeigu reikia, išsinuomojame kokią nors sodybą, viešbutį ar skrendame į užsienį. Šiais metais stovyklos buvo Balio saloje, Jordanijoje, Toskanoje, 2 stovyklos Šveicarijoje, kitų metų kovą jau antrą kartą vyksime į Maldyvus. Keliones į užsienį pradėjome nuo Balio salos. 2014 m. atidariau studiją, o 2015 m. sausį išskridome į Balį – tokia buvo mano svajonė. Pirmoji kelionė buvo „pasimatavimui“, ar vyrai ir moterys į tokias stovyklas gali keliauti drauge.

Kas paaiškėjo?

Paaiškėjo, kad vyrai iš atostogų tikisi visai kitų dalykų, nei moterys. Mes, moterys, irgi važiuojame į kalnus, bet važiuojame į juos lengvai pasivaikščioti ir jais pasigrožėti, o ne siekti kalnų viršūnių. Be to, pastebėjau, kad moterys, būdamos tik moteriškoje aplinkoje, būna atviresnės, nei draugijoje su vyrais.

Kelionės su moterimis į užsienį – mano aistra, hobis, džiaugsmas, malonumas, darbas – viskas viename.

Kas nulėmė visų šių veiklų atsiradimą pačios gyvenime? Ką reiškia „studiją kūriau sau“?

Viskas prasidėjo nuo to, kad man reikėjo erdvės savo kūno judesio praktikos užsiėmimams. Stovykloje Ibisoje, kurią organizavo Leonora Be You, susižavėjau kūno judesio praktikomis ir sumaniau važiuoti jų pasimokyti į Vokietiją. Mano mokytojai buvo nuostabi pora: moteris mokė moteriško prado, o vyras – tai či ir kitokių menų, skirtų kovinei pusei ugdyti. Tuomet tobulintis nuskridau į Portlandą (JAV) pas šios praktikos kūrėją Debbie Rosas. Ten pamačiau, kokių būna studijų, kiek jose būna salių, kiek erdvių, kiek žmonių susirenka į užsiėmimus. Grįžusi į Lietuvą iš pradžių savo užsiėmimus vesdavau išsinuomotoje salėje, bet ilgainiui norėjau turėti erdvę sau. Tačiau nutiko taip, kad prieš pat „Studijos 365“ atidarymą susilaužiau ranką ir pusę metų turėjau ją laikyti gipse. O vėliau nusprendžiau grįžti dirbti vadovės darbo, tad taip ir nepradėjau vesti šių užsiėmimų savo studijoje.

Tai studija visada buvo kaip veikla šalia vadinamojo „normalaus“ darbo?

Taip buvo iki praėjusių metų, kol nenusprendžiau, kad užteks „sėdėti ant dviejų fotelių“ – darbas, du vaikai ir dar studija buvo iššūkis. Nusprendžiau, kad reikia imtis kurios nors vienos sferos, nes ne kiekvienas vadovas nori išleisti savo pavaldinę taip dažnai keliauti, nors dažniausiai važiuodavau savo kasmetinių arba neapmokamų atostogų sąskaita. Žinojau, kad laukia kelionės į Balį, Maldyvus, Kambodžą, Tailandą, o dar stovyklos Lietuvoje, tad pasirinkau keliauti ir atostogauti tiek, kiek noriu ir taip, kaip noriu, užuot mėginusi viską suderinti.

O ką dabar veiki be vadovavimo studijai?

Nusprendžiau, kad dirbu tam, kad galėčiau mokytis iš užsienio lektorių, tokių kaip Robin Sharma, Tony Robins ir kitų. Juk dirbu ne dėl to, kad man reikia tik mokesčius susimokėti, dirbu ir dėl savo tobulėjimo, noriu investuoti į save. Taigi sykį per metus važiuoju į kokius nors mokymus pas lektorius užsienyje arba, pasitelkusi internetą,  mokausi nuotoliniu būdu. Mano žinių ir praktikų bagažas – tikrai didelis. O svarbiausia, esu praktikė – išgirstas žinias aš iš karto integruoju į savo gyvenimą. Jeigu nesiimu jokių veiksmų, praktika „pabėga“ ir mano gyvenime niekas nesikeičia. Prieš dvejus metus buvau nuvažiavusi į Robino Sharmos mokymus. Po jų pradėjau keltis 5 val. ryto ir skirti 2 val. SAU. Per šį laikotarpį gimė daug labai gražių dalykų, tarkime, „Džiaugsmo akademija“ ir nuotoliniai „Mokausi Džiaugtis“ mokymai – į krūvą sudėjau didžiulį savo žinių bagažą ir  pačios išbandytus dalykus, kurie pasiteisino mano gyvenime. Taigi dabar tiek nuotoliniu būdu, tiek gyvai vedu mokymus, kuriuose gausu rašymo, klausymo ir kalbėjimo praktikų – dalinuosi su moterimis viskuo, ką žinau ir praktiškai esu pritaikiusi pati.

Apie ką yra „Džiaugsmo akademija“ ir kas pačiai leido atrasti gyvenimo džiaugsmą?

„Džiaugsmo akademija“ atsirado prieš porą metų, kai dar dirbau samdomą darbą. Aplink save mačiau daug žmonių, kurie dirba nuo 8 iki 5 val. ir tai daro tik dėl atlyginimo. Darbe jie nejaučia jokio džiaugsmo, lengvumo ar malonumo, o tiesiog „atsėdi“ reikiamą valandų skaičių ir gauna savo atlyginimą. Vienoje knygoje radau nuostabų pavadinimą – „algažmogis“. Pagalvojau, kad reikia tiems „algažmogiams“ padėti. Parengiau nuotolinę programą, į kurią sudėjau praktikas, kurios galėtų jiems padėti darbe pajusti daugiau laisvės ir polėkio.

O kas sudaro moters džiaugsmo krepšelį?

Meilė sau ir leidimas sau patirti malonumą. Moteris sau arba leidžia, arba neleidžia patirti malonumą. Kiekvienas žmogus, kuris eina į darbą dėl atlyginimo, dalį jo būtinai turi skirti savo malonumui. Svarbu, kad eitume į darbą ne tik dėl to, kad turėtume už ką pavalgyti ir susimokėti mokesčius, bet ir galėtume mėgautis savo uždirbamais pinigais: įsigyti tai, apie ką svajojame, leisti sau ilsėtis, pasimėgauti masažu, nueiti į grožio saloną, pasidaryti manikiūrą ar pagulėti kvepiančioje vonioje.

Mums, moterims, laimingomis būti niekas netrukdo, tik mes pačios sau ko nors neleidžiame, prisigalvojame savo smėlio dėžėje visokių kliuvinių.

Moteriai svarbu atrasti, ko ji šitame gyvenime nori – ko nori iš savęs, iš vyro, iš vaikų, iš aplinkos, iš veiklos. Svarbu įvardinti konkrečiai. Jeigu nori daugiau uždirbti, žiūrėti, kaip daugiau uždirbti, jei nori kelionių, žiūrėti, kiek turi uždirbti, kad galėtų keliauti.

Mačiau, kelionė į Maldyvus ganėtinai prabangi…

Galima važiuoti į Maldyvus ir už pigiai, bet aš žinau, ką reiškia tokios kelionės, kai moterys būna nepatenkintos tuo, kur patenka. Tarkime, pasirenka pigesnę kelionę be maitinimo, o tada už maistą moka tiek, kad ta kelionė gerokai pabrangsta. Aš keliones kuriu taip, kad jose būtų malonumas, prabanga, džiaugsmas. Kai moteris atsitraukia nuo įprastos aplinkos, svarbu, kad ji pasijaustų atostogaujanti, kad jai apie nieką nereikėtų galvoti. Atostogose Maldyvuose, gyvensime 5 žvaigždučių viešbutyje, bus daug praktikų su savimi, užduočių, gilinsimės į save, medituosime, lavinsime kūną. Juk ne kiekviena leidžia sau kasdien skirti laiko sau. Kokybiškos atostogos padeda atsitraukti nuo kasdieninės rutinos: vyro, vaikų, darbų ir pajausti moterišką bendrystę. Kokios prisipildžiusios grįžta moterys! Kosmosas. Ir gyvenimai visų pasikeičia – kas tapyti pradeda, kas suknelių kolekciją sukuria, kas lauktis ima, kas pašlijusius santykius susitvarko – visokie stebuklai vyksta.

Na gerai, o jeigu nėra resursų į tuos Maldyvus važiuoti? Kaip tada tą džiaugsmą didinti?

Yra mokamų ir nemokamų džiaugsmų. Nemokami – eiti į mišką, į gamtą, skaityti knygas, maudytis vonioje, kalbėtis su draugėmis. Vedos labai gražiai aprašo, kaip moteriai pildytis energija. Kitaip tariant, kaip suteikti sau malonumo arba džiaugsmo. Yra daug įvairių praktikų. „Džiaugsmo akademijos“ tikslas yra paskatinti džiaugtis kasdieniais dalykais. Dažnai net nesusimąstome, kad turėti elektrą, gerti arbatą, turėti laiko kūrybinėms praktikoms irgi yra džiaugsmas. Nemokamų džiaugsmų daug, tik mes jų nepastebime.

Sakoma, kad moteris per dieną turėtų dirbti ne daugiau nei 4 val. ir jos uždirbami pinigai turėtų būti skirti tik jai pačiai. Ką apie tai manai?

Labai smagus pasakymas. Manau, kiekvienai jis labai patiktų. Aš tikrai žiūriu į viską be fanatizmo – pasirinkite, kas veikia būtent jums ir tuo naudokitės. Man labai tinka mintis, kad moteris darbe turi ilsėtis, o namie dirbti, nes moteris į darbą ateina bendrauti. Mano darbas yra komunikuoti ir man tai yra džiaugsmas ir malonumas. Tada neskaičiuoju, ar 4-ias val. dirbau, ar 10-imt. O namuose kitaip – dažna moteris rūpinasi vyru, vaikais, šeima, namų ruoša, maistu, tvarka, visa buitimi.

Sutinki, kad dažna moteris dirba ir namie, ir darbe?

Manau,  tai – požiūrio klausimas. Kiekviena gali pagalvoti, kaip pasidaryti taip, kad darbas būtų malonumas. Nesuprantu, kaip visas 8 val. galima tik dirbti, dirbti, dirbti. Juk einame ir į tualetą, ir su kolegomis kavos išgerti, ir papietauti, ir susitikti su klientais, ir susirinkimuose ar posėdžiuose dalyvaujame – diena kupina visko.

Nėra taip, kad visas 8 val. kasame duobę. Aišku, yra ir tokių darbų, bet, tarkime, statybininkai prie mano namų dirba ir dainuoja arba švilpauja atsisėdę ant pastolių. Matyt, jiems tai siejasi su džiaugsmu. Jiems tokiu būdu lengviau dirbti. Moteris darbo vietoje gali gėlių pasimerkti, puoštis į darbą suknelėmis, susiplanuoti papietauti su draugėmis mieste, pas klientus važiuoti su malonumu. Tereikia fantazijos.

Taigi, nebūtina mesti darbo, jei jį reikia dirbti daugiau nei 4 val., o esamame darbe atrasti daugiau džiaugsmų?

Būtent! Dar moteris turi tas nuostabias dienas, per kurias, pasiderinusi su mėnuliu, ji gali atrasti, kada nusidirba visi darbai. O būna dienų, kai, atrodo, dirbi, dirbi ir nieko neišeina. Čia žinutė moteriai, kad reikia stebėti ir pažinti save. O kai moteris pažįsta save, ji žino, kurią dieną bus pikta, kurią skaudės pilvą, jausis prasčiau. Sąmoningai galima tokias dienas susiplanuoti taip, kad jos būtų kuo lengvesnės. Jeigu moteris pirmą savo menstruacijų dieną nuo ryto iki vakaro dalyvaus susitikimuose, kokia ji grįš namo? Geriau jau tokią dieną darbe stalčius susitvarkyti (šypsosi).

Koks yra pagrindinis elementas, kuris pritraukia moteriai finansinę gausą?

Viskas priklauso nuo požiūrio. Mes, moterys, gausiname pinigus per du dalykus – per malonumą, apie kurį jau kalbėjome, ir per dalinimąsi su kitais. Tai gali būti veikla, kai iš širdies ką nors darome dėl kitų, ką nors kitiems atiduodame, kam nors pasitarnaujame – tie geri darbai, kurie sėja gausą ir jos daugėja.

Nuo ko reikėtų pradėti moteriai, kuri neleidžia sau, bet nori tą gausą užsitikrinti?

Pirmiausia siūlau eiti pasivaikščioti į prabangias parduotuves. Leisti sau nueiti apsižvalgyti, patyrinėti, o kaip aš jaučiuosi prabangiose parduotuvėse, kai prie manęs prieina pardavėjos paklausti, ko aš norėčiau.

O jei moteris tai darydama jaučiasi tragiškai?

Moteris jaučiasi tragiškai, nes viduje puikiai žino, kad neturi pinigų ir nieko tokioje parduotuvėje nepirks. O jeigu viską apsuktume iš kitos pusės – viduje jaučiuosi esanti šios parduotuvės klientė, dairausi po ją oriai ir sakau: „Ai, šiandien nieko nepirksiu, nenoriu“ ir išeinu. Arba išdrįsti pasimatuoti brangiausią suknelę. Galų gale, išdrįsti nuvažiuoti į 5 žvaigždučių viešbutį ir patyrinėti jausmą, kuris kyla, kai iš tavęs paima lagaminą, išpakuoja tavo daiktus ir sukabina tavo drabužius į spintą, kai nuplauna kojas ir padaro kojų masažą. Daugeliui praktikų netgi nereikia leisti pinigų. Galima įsivaizduoti, vizualizuoti ir stebėti, kaip jaučiamės.

Pagrindinis dalykas moteriai yra saugumas. Ypatingai, finansinis. Jau nuo jaunystės patariu kaupti 10 proc. nuo gaunamų pajamų savo saugumui.

Kaupti banko sąskaitoje, investuoti?

Vėlesniuose etapuose, kai jau sukaupta pakankama suma, galima ir investuoti. Iš pradžių svarbu 10 proc. atsidėti nuo savo pajamų ir kaupti tol, kol ateis saugumo jausmas. Kai saugumo jausmą jau jaučiame, kaupiame toliau tam, kad galėtume investuoti, kad galėtume įsigyti ką nors, kas galėtų nešti pasyvias pajamas, duoti tolimesnės naudos. Moteriai geriausia, kai ji savo atlyginimą kas mėnesį gauna iš palūkanų arba kitais „nematomais“ būdais.

Mes turime prisiimti atsakomybę ir pačios tapti laimingomis, o nesitikėti, kad tai padarys kas nors iš aplinkos – vyras, darbdavys ar kas kitas. Iš tikrųjų tik pačios turime prisiimti atsakomybę ir kurti savo saugumą.

Kai kurios moterys mano, kad vyras turi užtikrinti materialinį saugumą, o jų pareigos visai kitos – moteriškos: puoštis, rūpintis namais, vaikais, santykiais.

Kai kurioms gal ir tinka toks modelis. Jeigu tikime, kad vyras mums viską užtikrins, bus už viską atsakingas ir mums niekuo nereikės rūpintis, galbūt tokį vyrą ir prisitrauksime. Klausimas, ar taip mąsto ir šiuolaikiniai vyrai. Kartais moteris susiranda vyrą ir tik kai suveikia „chemija“, pradeda dėliotis, kaip kas nori finansus tvarkyti, kokią kiekvienas turi viziją šiuo klausimu. Šeimų yra pačių įvairiausių. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Klausimas, kaip mes norime, kad būtų mūsų šeimoje.

O gali būti sėkmingi santykiai, jei moteris uždirba daugiau nei vyras?

Jei moteris sugeba būti tokia stebuklinga ir išlaikyti pagarbą vyrui, tada santykiai, aišku, gali būti sėkmingi. Manau, apskritai santykiai priklauso nuo moters. Moteris deda didelį indėlį ir nuo jos emocinės būklės priklauso viskas. Jeigu ji jaučiasi, kad uždirbdama daugiau gali dalintis su savo vyru, santykis gali būti nuostabus. Bet jeigu moteris uždirba daugiau ir jaučiasi didelė, galinga, aukšta, o vyrą įsivaizduoja esant žemiau, nes šis nieko neuždirba ir todėl yra jos nevertas, tada gerų santykių tikėtis sunku. Taigi sėkmingi santykiai šiuo atveju galimi tik jei neįsijungia galinga nuvertinimo programa. O jeigu ji įsijungia, moteris pasąmoningai išstūminėja vyrą iš santykių, nes vyras taip jaustis nenori.

Mano kursas „Pinigų energija“ yra apie tai, kaip moteriai, kuri viską gali pati, pripažinti sau, kad ne viską gali pati, nusiimti ir pasidėti ant žemės savo karūną.

Moterys dažnai nenori tos karūnos nusiimti ir užduoda sau klausimą: „O kam man tą karūną nusiiminėti?“

Tokių atvejų daug. Ir viskas su tuo yra gerai, nes moteris iš esmės gali ir vienos gyventi. Bet tada jos neatlieka esminio gyvenimo tikslo – kelti savo dvasingumą. Mes juk tobulėjame šalia vyro, nes jis mums vis duoda gyvenimiškų pamokų. Mes vieni kitiems pasitarnaujam – vyrai užduočių duoda mums, mes jiems. O moteris be vyro turi iš kažkur tas užduotis susirankioti pati.

Ką pirmiausia patartumei daryti moteriai, kuri nei džiugesį jaučia, nei finansus užsitikrina?

Aš pradėčiau nuo atsigręžimo į save, analizės, ko aš iš tikrųjų noriu iš gyvenimo – ką noriu pasiekti, ar noriu vyro, šeimos, kas aš esu ir kuo noriu būti „užaugusi“. Jeigu noriu būti vadovė ir gyventi be vyro, labai aiškiai žinau savo kryptį ir galiu pasiekimus susidėlioti norima kryptimi, jeigu noriu tapti švelnesne savęs versija, gilinuosi, kokių  turiu galių, kokios mano duotybės, pliusai, minusai. O išsianalizuoti save galima begale būdų – nuo astrologijos, konsteliacijų, eneagramos iki  human design. Bet viskas susiveda į tą patį.

Ar moteris gali pati savyje susigaudyti, be jokių mokymų?

Gali. Bet gali dar literatūrą skaityti, pradedant jūsų žurnalu, išbandyti įvairių praktikų, kad susivoktų, kas joms tinka.. Vienos save atranda per jogą, kitos – per kūrybą, tapybą, dar kitos – per konsultuojamąjį ugdymą, astrologiją. Moteriai tereikia pajausti, ar ją traukia, ar netraukia vienos ar kitos praktikos, įvairūs mokytojai. Kaip atsirinkti? Galime pasidėti žmogaus nuotrauką ir pajausti, ar norime pas jį eiti, ar nenorime, patinka, nepatinka, traukia, netraukia. Mes viską pritraukiame savo vibracija.

Būna, moterys man parašo: „Man nesvarbu, apie ką tu kalbėsi, noriu ateiti į tavo seminarus. Nesu ta, kuri mokau. Aš lygiai tokia pati mokinė kaip ir visi – einu, bandau, piešiu, tapau, krapštau save, analizuoju. Kuo galiu, dalinuosi su moterimis.“

Kelių daug, bet tikslas vienas – būti harmonijoje, džiaugsme, laimėje ir taikoje su savimi. O kaip tai pasieksime, priklauso nuo mūsų pačių.

O kokios stipriausios asmeninės patirtys pačią atvedė link to džiugaus gyvenimo?

Kiekvienas žmogus atsibunda tada, kai patiria ligų, mirčių, skyrybų, artimųjų netekčių. Tada reikia žiūrėti, o ką man visa tai rodo? Nes vieną kartą gauni per galvą, antrą kartą gauni niuksą ir vis neatsibundi. Ir kokia nors situacija vis tiek pabudina ieškojimui. Mane budino daug situacijų, bet labiausiai – skyrybos su vyru, mano dukterų tėčiu. Tame budinimosi, tobulėjimo ir augimo procese esu daugiau nei 12 metų.

Aš tokiame optimizme ir pozityvume gyvenu, nes mane tai kažkur veda. Per kiekvieną skausmą aš gaunu dovaną, per kiekvieną situaciją labai daug išmokstu ir man tai duoda galimybę patirti kažką naujo. Mano siela taip pasirinko.

Kiekvienas budinimas vis stiprėja. Jeigu dabar nepabudai, gyvenimas atsiunčia dar sudėtingesnę situaciją. Ir kiekvienas kartas yra vis skausmingesnis. O tada, kai gauni jau visiškai stiprų smūgį, galvoji, o tai kur aš buvau anksčiau? Visą grandinę matai. Visi žmonės aplinkui pasitarnavo, kad aš pabusčiau, o aš nemačiau, neprabudau. Tada nebelieka priešiškumo tam žmogui, nes jis tik pasitarnavo, kad aš atsibusčiau. Lieka padėkoti ir pasidžiaugti, jog viskas įvyko pačiu geriausiu man būdu ir laiku.

Giedrė Pukienė – „Studijos 365“ ir „Džiaugsmo akademijos“ įkūrėja, renginių, seminarų, mokymų, stovyklų, kelionių protui, kūnui ir sielai į įvairias pasaulio šalis organizatorė, mokymų programų „Mokausi Džiaugtis“, „Pinigų energija“, Workshop’ų, asmeninių sesijų „Per MANE išgirsk SAVE“ kūrėja.

Kalbino ir užrašė Rūta Adamonytė

Nuotraukos Astos Jasaitės ir iš asmeninio Giedrės Pūkienės albumo

Lila.lt