Gerų mergaičių dangus nelaukia (I dalis)

26695972_10155904960551132_1584911876_o

Jau keletą metų vedu seminarus, kuriuose pasakoju apie geros mergaitės sindromą. Nors dažniausiai kalbu apie moteris, daugelis dalykų tinka ir vyrams.

Tad kas gi jos, tos geros mergaitės?

Iš tėvų mes vaikystėje nuolat girdėjome: „Būk gera, neverk“, „Būk gera, nedaryk to ir ano“, “Būk gera, nepyk”.

Ar gera mergaitė gali ko nors norėti? Na taip, gali. Saiko ir normų ribose. O kas nustatė tą saiką ir ribas? Tie, kurie prašo mūsų būti geromis ir nepykti, nenorėti, neverkti, neliūdėti. Na nebent šiek tiek, kol tai nekelia šalia esantiems diskomforto. Iš esmės, mergaitė gali jausti viską, tačiau gera mergaitė savo nepatogių emocijų nerodo kitiems ir jų netrikdo.

Mergaitė užauga, bet ir toliau iš visų jėgų, sąmoningai ir nesąmoningai siekia trijų jos pasauliui esminių dalykų: patikti kitiems, būti kažkam reikalinga ir nedaryti klaidų.

Gerai mergaitei yra visiškai nepriimtina per daug save mylėti. Jai net kelia pyktį tos visos kalbos apie meilę sau, nes ji seniai yra sau uždraudusi ne tik save mylėti, bet ir gerai apie save galvoti. Ji nemoka džiaugtis savo darbo rezultatais, nes juk praktiškai niekada nepasiekia savo susigalvoto tobulumo, visada atranda tai, ką galima patobulinti. O jei atranda, ką galėjo padaryti geriau, tai panaudoja kaip pretekstą savęs nemylėjimui, bausmei ir kaltinimui. Ji gyvena su amžinu nepakankamumo, nevertumo ir kaltės jausmu.

Pagrindinis geros mergaitės troškimas – patikti aplinkiniams ir gauti jų pritarimą. Jo nesulaukusi ji pyksta ant kitų, jaučiasi neįvertinta, nuskriausta. Juk tiek daug įdėjo pastangų, tiek aukojosi, tiek daug atsisakė, taip padėjo, šitiek išsprendė kitų žmonių problemų. O atgal negavo lygiai tokio paties pasiaukojimo ir atsižadėjimo. Tuomet ji kartais bando sau meluoti, sakydama, jog nieko ir nesitikėjo, tačiau viduje auga nuoskauda ir nusivylimas.

Jai sunku priimti sprendimus ir net kur užsukus papietauti ilgiausiai gaišta laiką negalėdama apsispręsti, kurį patiekalą išsirinkti. Juk geros mergaitės negali klysti. Už klaidas rašomi dvejetai, o būti dvejetukininke – gėda. Todėl net patiekalo pasirinkimas yra pasaulio dydžio klausimas, kurį sprendžiant klysti – nevalia. Na, truputį juokauju. :) Bet tik truputį. Geros mergaitės geriau nepriims jokio sprendimo, net smulkmenose, nei priims neteisingą.

O kai sunku priimti sprendimą, visada galima paklausti patarimo artimųjų. Bet… Atsakymą ji juk žino, tik nenori už jį prisiimti atsakomybės, todėl eina ratais per visus draugus ir pažįstamus, kol galiausiai išgirsta jai tinkamą variantą ir tada, nesėkmės atveju, bent jau nebus viena kalta, galės kaltinti tą, kuris blogai patarė, o save tik tuo, kad paklausė blogo patarimo.

Gera mergaitė visiems padeda, sprendžia jų problemas ir taip kuria sau reikalingumo kitiems jausmą. Tačiau pačiai prašyti pagalbos nevalia, nes:

  1. Geros mergaitės pačios turi su viskuo susidoroti.
  2. „Negi dabar dėl to ką nors trukdysiu?“

Paprašyta pagalbos ji negali pasakyti „ne“, todėl apsiima atlikti daugiau nei pajėgia ar turi laiko, tada nervinasi, pyksta, kaltina visus ir save.

Ji bendrauja su žmonėmis, su kuriais nenori bendrauti, nes jaučiasi privalanti bendrauti su visais, neturinti kito pasirinkimo. Nesugeba nustatyti ribų, apsaugoti savo asmeninę erdvę.

Ji nesugeba priimti komplimentų, dovanų, vaišių, gėlių ir visko, kas gera, miela ir malonu, jei nesijaučia to užsidirbusi ar kaip kitaip užsitarnavusi, nusipelniusi.

Šeimos biudžetas skirtas jos vaikams. Na dar jos vyrui. Tačiau pati nesijaučia verta leisti šeimai skirtų pinigų net savo elementariems poreikiams patenkinti.

Mama, jau suaugusi, bet vis dar gera mergaitė, kelia aukštus lūkesčius sau, o taip pat ir savo vaikams, nes visi turi būti tobuli. Tam, kad galėtų save vertinti, gerbti ir mylėti, ji mano, jog pirma turi tapti tobula. Tobula dukra, žmona, mama, darbuotoja, draugė. O tai – neįmanoma. Todėl auga savigrauža, liūdesys ir pyktis, nuolat vyksta kaltų paieškos.

Gera mergaitė yra moteris, patikėjusi, kad meilę reikia nusipelnyti, kad ji nėra kažkas, kas kiekvienam vaikui iš tėvų priklauso savaime, kad reikia dėti pastangas, stengtis įtikti, patikti, pritapti, netrukdyti, mainais gaunant tai, be ko nei vienas žmogus negali egzistuoti – meilę, palaikymą ir pritarimą.

Laukite tęsinio…

Teksto autorė – Asta Ivaškevičiūtė, viena iš Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos įkūrėjų, jau penkerius metus skaitanti paskaitas moterims apie moteriškumo paieškas ir moteriškos energijos savyje budinimą, vedanti praktinius užsiėmimus, meditacijas, vizualizacijas. Asta yra Reiki meistrė-mokytoja, Emocinės laisvės technikos, emocijų paleidimo (Sedonos metodas) praktikė, „Teta gydymo“ praktikė, Young Living holistinės pasaulėžiūros ambasadorė. Ji gilinasi į Vedų mokslą bei pati gyvenime vadovaujasi Vedų filosofija.

Pazinimassaviraiska.weebly.com

Pasidalinkite su kitais!