Geriausias visų draugas

james-barton-81524_960_720

Birbalas, geriausias imperatoriaus Akbaro ministras, buvo itin šviesaus proto žmogus. Jo pokalbiai su imperatoriumi tryško sąmojumi, todėl judviejų kartu praleistas laikas praskriedavo tarsi viena akimirka. Vieną dieną Akbaras tarė Birbalui:

– Negaliu atsistebėti jūsų, indų, tikėjimo keistenybėmis. Jūs tikite, kad Dievas ateina į žemę žmogaus pavidalu. Juk tai absurdiška idėja!

– Kodėl ,,absurdiška“, pone? – paklausė Birbalas. – Juk kosmoso kūrėjas yra ir mūsų visų Tėvas. Argi tai nenuostabu, kad Tėvas nužengia į žemę gelbėti savo vaikų?

– Vis tiek tai keista ir absurdiška, – laikėsi savo Akbaras. – Kodėl gi kosmoso Kūrėjas turėtų suteršti Savo dieviškąjį pavidalą ir panirti į samsara–sagarą – materialių kančių vandenyną?

Birbalas nieko neatsakė.

Praėjo kelios dienos. Akbaras ir Birbalas neskubėdami vaikštinėjo Jamunos pakrante. Upe plaukė puošni valtis. Joje ant auklės kelių sėdėjo imperatoriaus sūnus. Mažylis mėgavosi plaukiojimu. Išvydusi upės pakrantėje Akbarą su Birbalu, auklė taip nustebo, jog staiga pašoko, o kūdikis, nuslydęs nuo jos kelių, įkrito į upę.

Imperatorius Akbaras neteko žado! Nė akimirkos nedvejodamas
jis šoko į šaltą vandenį gelbėti savo atžalos. Tačiau priplaukęs prie vaiko pastebėjo, jog tai buvo tik lėlė!

Birbalas plaukė paskui valdovą ir pasivijo jį upės viduryje. – Mano pone, – kreipėsi jis į Akbarą. – Jūs, mūsų žemiškasis Tėvas, panėrėte į vandenį nesibaimindamas, kad jūsų karališki apdarai sušlaps ir išsiteps. Argi mūsų dangiškojo Tėvo meilė mums nėra milijonus kartų stipresnė už mūsų meilę savo palikuonims? Argi Jis, trokšdamas išgelbėti savo vaikus, nepanirs į drumzlinus samsara–sagaros vandenis?

Imperatorius nieko neatsakė savo ministrui.

Kartais žmonės abejoja tuo, kad Dievas Pats ateina ir išgelbėja Jam atsidavusias mylimas sielas, kai jos, regis, patenka į bėdą. Daugelio manymu, tai tik poetų išmonė.

Šrila Prabhupada sako, kad Viešpats be galo maloningas visoms gyvosioms būtybėms, nes jos yra Jo vaikai. Dievas „Bhagavad–gitoje“ sako: „Aš esu visų Tėvas“. Žinoma, priklausomai nuo užsidirbtos karmos, yra daugybė gyvybės rūšių, tačiau Viešpats sako, kad Jis yra jų visų Tėvas. Todėl Dievas nužengia, kad sugrąžintų puolusias sielas atgal, į amžinąjį sanatana dangų, kad amžinos (sanatana) gyvosios esybės atgautų savo amžiną (sanatana) padėtį – bendrystę su Viešpačiu. Jis nužengia Pats įvairių inkarnacijų pavidalu arba atsiunčia savo artimiausius tarnus, kaip savo sūnus, bendražygius ar ačaryas, vaduoti sąlygotų sielų. Vadinasi, Jis – artimiausias visų draugas ir geradaris.

Kadangi Viešpats tokia daugybe pavidalų ateina suteikti mums žinių, niekas negali sakyti, kad Jo nėra.

Šrila Prabhupada mus moko, kad po to, kai dvasinis mokytojas įšventina mokinį, šis išsivaduoja nuo atoveikio už padarytas nuodėmes. Nors jis vis dar patiria kančias ir malonumus, kurie primena karminės veiklos pasekmes, visa tai tėra jo pasaulietinės veiklos padarinių likučiai – tarsi paskutinieji ventiliatoriaus sūkiai, išjungus elektros srovę. Vis dėlto viskas priklauso nuo nuoširdumo atliekant atsidavimo tarnystę. Tas, kuris, net ir davęs įšventinimo įžadus, nuolat pažeidinės Dievo įstatymus, vėl taps pavaldus negailestingiems materialios gamtos dėsniams.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!