Geriausias tikslas – neturėti tikslo? (II dalis)

tikslas

Tęsiame temą apie tikslų siekimą.

Keli patarimai tiems, kurie nusprendė gyventi be tikslų

Aš negaliu jums surašyti instrukcijos, kaip gyventi be tikslų (tai būtų absurdiška). Aš negaliu jūsų išmokyti gyventi taip, kaip reikia. Jūs patys turite pasirinkti savo kelią. Aš tik galiu pasidalinti tuo, ką išmokau pats. Ir, galbūt, tai jums padės.

Pradėkite nuo mažų dalykų. Jums nereikia apversti savo gyvenimo aukštyn kojomis. Tiesiog pabūkite kelias valandas be jokių tikslų ar suplanuotų veiksmų. Kelias valandas vadovaukitės savo norais. Net viena valanda bus pasiekimas.

Aukite. Kai įsisavinsite pirmąjį žingsnį, skirkite ilgesnį laiką be tikslų ir planų – pusę dienos ar visą, o gal ir kelias dienas. Ir vieną dieną jūs pasijausite pakankamai stiprūs, kad leistumėte sau gyventi be tikslų ir tiesiog daryti tai, ką mylite.

Ne tik darbe. Gyvenimas be tikslų galimas ne tik darbe. Na, kad ir sveikata bei sportas: kažkada, eidamas į sporto klubą, aš turėjau aiškius tikslus (pradedant svorio metimu ir baigiant pasiruošimu nubėgti maratoną ir padidinti įtūpstų skaičių). Daugiau jokių tikslų: dabar aš einu į sporto klubą todėl, kad man tai patinka, nemąstydamas apie tai, ką man tai teikia. Ir todėl kiekvienas užsiėmimas man yra naudingas, nes aš tai darau su malonumu.

Palikite ramybėje planus. Planai mažai kuo skiriasi nuo tikslų. Jie įspraudžia jus į iš anksto numatytą kelią. Žinoma, labai sunku atsisakyti planų, todėl, jeigu jaučiate, kad be jų negalite gyventi – planuokite. Bet išmokite juos vertinti ramiai ir palengva išsilaisvinkite iš šio įpročio.

Nesijaudinkite dėl klaidų. Kai jūs keliate sau tikslus, jūs, žinoma, jaudinatės, kad tik nesuklystumėte. O mano siūlomoje kelionėje nėra jokių klaidų. Jeigu jūs gyvenate be tikslų ir jums kažkas nepavyksta, ar tai iš tikrųjų nesėkmė? Nesėkme tai galima pavadinti tik tada, jeigu jūs nepasiekėte numatyto taško, bet jeigu jūs neturėjote konkretaus atvykimo taško, tai, ką jūs vadinote nesėkme, išnyksta.

Nesvarbu, kokį kelią jūs pasirinkote. Nesvarbu, kur jūs atvykote. Nėra neteisingų kelių ir neteisingų vietų.

„Tikras keliautojas neturi konkrečių planų ir galutinio tikslo.“

Lao Dzė

Gyvenimo be tikslų filosofija skamba tikrai įkvepiančiai, bet iš savo patirties supratau, kad nereikia aklai remtis viena tiesa. Juo labiau, kad eilinį kartą siūlomas pasirinkimas iš dviejų variantų „arba… arba“, o daugtaškio vietoje gyvena visi kiti galimi variantai ir jų yra daugybė. Panašiai kaip su spalvomis: mes matome juodą spalvą ir baltą, sujungus jas gauname pilką ir įsivaizduojame, kad ji yra vienintelė, bet iš tiesų tarp juodos ir baltos yra net ne penkiasdešimt, o šimtai pilkos spalvos atspalvių. Štai taip atrodo tikrasis pasirinkimas.

Todėl, visų pirma, reikia aiškiai suvokti, koks modelis geriausiai veikia tavo gyvenime? Tarkim, mano gyvenime susidėliojo toks variantas: tikslus aš turiu, aš žinau, kur ir kaip aš noriu gyventi, kuo užsiimti, ko pasiekti. Bet prie jų nesirišu, nes būtent prisirišimas ir kelia perteklinę įtampą, apriboja ir didina tikimybę, kad tas tikslas nebus pasiektas.

Kaip neprisirišti?

Vienas iš paprasčiausių būdų – įvertinti tikslą bent iš trijų perspektyvų ir visas įsileisti į savo gyvenimą (priimti):

  • įvyks taip, kaip aš noriu (geriausias variantas),
  • neįvyks taip, kaip aš noriu (blogiausias variantas),
  • įvyks kažkaip kitaip – tegu dabar aš ir nežinau kaip, bet tikrai žinau, kad pačiu geriausiu man būdu (visi pilkos spalvos atspalviai).

Ir kai aš priimu visus variantus, įtampos nebelieka, noras kontroliuoti išgaruoja ir, kažkuria prasme, aš leidžiuosi „vedamas“. O šiame procese galioja ir aukščiau autoriaus išsakyti aspektai:

  • leisdamas vykti tam, kas vyksta, tu įsileidi į gyvenimą naujus dalykus, juos tyrinėji, mokaisi ir augi;
  • tu turi planus, bet nesilaikai į juos įsikibęs, todėl gali lanksčiai juos keisti ir prisitaikyti prie situacijos;
  • daugelį dalykų tu darai su malonumu ir suvoki, kad visada atsiras tų, kurių tu nenori daryti, bet juos padaryti būtina;
  • tu nesijaudini dėl klaidų, nes šioje istorijoje jų tiesiog negali būti;
  • iš ryto lipi iš lovos ne todėl, kad reikia vykdyti planus, o todėl, kad tau gera daryti tai, ką tu darai;
  • nebelieka neteisingų vietų, žmonių ar įvykių.

Visos šios istorijos minusas – tam tikra nežinomybė, su kuria susidraugauti reikia drąsos. Ir kartais būna natūraliai baisu.

Štai toks mano modelis, kuris nebūtinai suveiks kitų žmonių gyvenime. Todėl svarbiausia atrasti ir išgryninti tai, kas galioja būtent jums. Kas jus „veža“? Tikslai ar jų nebuvimas? Kada jūs jaučiate įkvėpimą ir pilnatvę? Kas jus motyvuoja? Kada jūsų gyvenimas skamba švente?

O tai susidėlioja tik vienu būdu – bandant, eksperimentuojant, leidžiant sau klysti, einant ir griūnant, pakylant ir einant toliau. Nes visa tai, ką jūs skaitote ir ką jums pasakoja kiti, yra kažkieno kito istorija, bet ne jūsų. Taip, tai nėra labai lengvas kelias, bet visus sunkumus atperka pojūtis, kai širdis dainuoja, o protas iš laimės trina rankomis.

Drasagyventi.lt

 

Pasidalinkite su kitais!