Galvok, ką sakai

amphibian-1868079_960_720

Būrelis varlių linksmai šokinėjo per mišką savo varliškais reikalais. Staiga dvi iš jų įkrito į gilią duobę. Likusios varlės apspito duobę ir ėmė svarstyti, kaip būtų galima išgelbėti į bėdą pakliuvusias bičiules. Sunerimusios varlės įvertino duobės gylį ir nutarė, jog padėtis beviltiška, todėl patarė dviems nelaimėlėms duobėje tiesiog susitaikyti su savo liūdna lemtimi.

Tačiau bėdon pakliuvusios varlės nepanoro taip paprastai pasiduoti. Jos ėmė iš visų jėgų šokinėti aukštyn. Kai kurios bičiulės nuo duobės viršaus šaukė, jog tai beprasmiška, ir kad jos nebūtų patekusios į tokią bėdą, jei būtų buvusios atsargesnės bei atsakingesnės – neužmirštų varlių saugaus elgesio taisyklių. Kitos varlės sielvartingai šūkaliojo, kad jos neeikvotų paskutinių energijos likučių ir tiesiog pasiduotų, juk vis tiek pasmerktos mirčiai. Tačiau varlės duobėje ir toliau iš visų jėgų šokinėjo, tad po keleto valandų žūtbūtinių pastangų buvo ganėtinai pavargusios.

Galiausiai viena iš varlių pakluso draugių šūkavimams. Netekusi vilties ji ramiai priėmė savo negailestingą lemtį, atsigulė duobės dugne ir mirė, pakeleivėms iš viršaus su bejėgišku sielvartu stebint jos baigtį. Bet antroji varlė, sukaupusi jėgų likučius, ir toliau šokinėjo, nors buvo visiškai išsekusi ir kentė didžiulį skausmą. Jos bičiulės ir vėl ėmė šūkalioti, jog ši turi priimti savo likimą tokį, koks jis yra, nustoti kankintis ir tiesiog mirti. Tačiau nuvargusi varlė pašoko dar smarkiau, ir dar smarkiau, ir – o stebuklų stebukle! – galiausiai pašoko taip aukštai, kad įstengė iššokti iš duobės.

Varlių būrys neteko žado iš nuostabos. O kai atsitokėjo, džiaugsmingai suklego šlovindamos šį stebuklingą išsilaisvinimą. Galiausiai jos panoro sužinoti: „Kodėl tu ir toliau šokinėjai, nors mes visos sakėme, jog tai beprasmiška?“ Skaitydama iš kalbančiųjų lūpų, nustebusi varlė paaiškino, jog ji esanti kurčia, ji mačiusi bičiulių gestus, supratusi, kad šios kažką šaukia, bet pamaniusi, jog šie šauksmai skirti jai padrąsinti. Visa tai jai rodęsi kaip raginimas dar ir dar kartą bandyti išsivaduoti nepaisant visų sunkumų.

Šioje paprastoje istorijoje glūdi labai svarbi pamoka. Patarlių ir priežodžių knygoje rašoma: „Liežuvis gydo, liežuvis žudo.“ Pragaištingi žodžiai giliai sužeidžia. Jie gali tapti ginklais, sunaikinančiais žmogaus troškimą stengtis – net norą gyventi. Destruktyvus, atsainiai ištartas žodis gali pažeminti žmogų kitų akyse, sunaikinti jo įtaką ir ilgam pakeisti aplinkinių požiūrį į šią asmenybę. O padrąsinantys žodžiai pakylėja šalia esančiuosius ir padeda jiems įveikti dar vieną dieną.

Būk dėmesingas tam, ką sakai. Juk žodžiai turi milžinišką jėgą. Jei savyje turi geranoriškus, pagiriančius, drąsinančius žodžius – dabar sakyk juos kitiems ir apie kitus. Įsiklausyk į savo širdį ir paklusk jai. Kažkas, kažkur laukia tavo žodžių…

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!