Gailestis žudikas

women_winter_snow_cold_maya.bg_

Taip, pavadinimą jūs perskaitėte teisingai. Gailestis – pats tikriausias žudikas. Kodėl? Juk atrodytų, kad gailestis – toks žmogiškas jausmas… Sutinku. Tai labai žmogiškas jausmas, kurį vertėtų įtraukti į absurdiškiausių žmogiškumo apraiškų sąrašą… Gal pamąstymai bus kiek ciniški ir grubūs, bet apie gailestį – be gailesčio.

Kažkada mes išmokome gailėti savęs ir kitų, priskirdami šiam jausmui itin teigiamas savybes. Galbūt išmokome matydami pavyzdžius, galbūt mums pasakė, kad taip elgtis yra teisinga. Tačiau tie, iš kurių mes mokėmės, buvo susipainioję tarp gailesčio ir atjautos. Susipainiojome ir mes. Juk gailestis ir atjauta – absoliučiai ir visiškai skirtingi dalykai, iš kurių pirmasis – kiekviename žingsnyje, o antrasis – iš raudonosios knygos puslapių…

Taigi, ar gailestis gali būti naudingas? Vienareikšmiškai – NE.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime buvo situacijų, kai turėjome pagrindą pagailėti savęs. Iš tikrųjų, tam pagrindą mes galime atrasti kiekviename žingsnyje, ypač, jeigu gyvename pozicijoje „pasaulis neteisingas“. Bet ką gi tai duoda? Visiškai nieko, išskyrus nuolatinį nepasitenkinimą, skausmą, liūdesį, gilų nelaimingumo pojūtį ir kitas neskanias emocijas. Įstrigti savęs gailėjime – tai tas pats, kaip iš anksto susikalti karstelį, prigulti į jį ir laukti paskutiniosios. Gailestis sau gilina sąstingį, atima norą ką nors veikti, ko nors siekti, o galiausiai – atima norą gyventi. Gyvenimas sustoja ir jame nebelieka nieko įdomaus ir verto mūsų dėmesio, išskyrus savęs gailėjimą.

Taip, suprantu, būna visko ir visaip. Ir pati išgyvenau įvairiausių situacijų, ir pati buvau įstrigus gailestyje sau. Ir mano galvoje sukosi vienintelės mintys „Kodėl man? Už ką?“. Iš savos patirties galiu drąsiai teigti, kad užsibūti tokioje būsenoje ilgiau nei pusvalandį – pavojinga. Kuo ilgiau būni tame liūne, tuo labiau jis tave traukia. Visai kaip pelkė – įkritai ir jeigu paskubėsi, greitai išsikapanosi, o jei pasiduosi – trauks vis giliau ir giliau su vis mažėjančiomis galimybėmis sugrįžti. Todėl kiekvieną kartą, kai tik ateina mintis, kad „man sunku, už ką čia tiek išbandymų“ ir panašiai, kaip maldą pradedu kartoti: „Viskas vyksta būtent taip, kaip turi vykti. Pačiu geriausiu man būdu. Net jeigu dabar aš nesuprantu, kaip tai gali būti, aš žinau, kad yra būtent taip“. Neleidžiu savo protui užimti „vargšelio“ pozicijos, valios pastangomis stabdau jo inkštimą ir norą pagailėti savęs mieliausios. Ir tai puikiai veikia. Gailestis sau šmėkšteli ir prašuoliuoja pro šalį, apsilankydamas vis rečiau ir rečiau. Iš pradžių skambantis gal kiek keistokai, teiginys „viskas vyksta taip, kaip turi vykti“, palengva tampa realiu suvokimu ir gyvenimiška pozicija, o mes nepasineriame į išgyvenimus visa galva ir neleidžiame emocijoms mūsų valdyti. Taip, tai neįvyksta per vieną dieną, tam reikia noro ir pastangų. Tad, gailesčio sau priepuolių metu galite pamėginti ir žiūrėkite, kaip viskas vyksta.

Kitas gailesčio aspektas – gailestis kitiems. Ko gero, jūsų gyvenime buvo situacijų, kai jūs labai gailėdami žmogaus, stengėtės jam padėti, ir vėl gailėjote, ir vėl rūpinotės juo, ir vėl gailėjote. Ir galiausiai jis jums net ačiū nepasakė. Pažįstama? Ir tai yra normalu. Kitaip tiesiog negali būti. Gailestis kitam yra panašus į skęstančiam žmogui teikiamą pagalbą, kurios dėka jis būtinai paskęs. Įsivaizduokit, žmogui įvyko sudėtinga situacija, jam jau ir taip gaila savęs, o čia ateiname mes ir ant viršaus dar užpilame cemento, kad garantuotai neišsikapstytų. Taip veikia gailestis. Gailesčio energija įkalina, sustingdo, pradeda smaugti. Mes galime tylėti ir neištarti nei žodžio, bet šalia esantis žmogus visu kūnu jaus mūsų gailestį. Gailėdami kažkuria prasme mes išaukštiname save, pažemindami kitą. Gailėdami kito ir palaikydami jo gailestį sau, mes užviriname išėjimą iš narvo, į kurį anas užsidarė. Ir už tai mes dar tikimės dėkingumo. O nesulaukę jo, lengvai (arba sunkiai) įsižeidžiame ir puolame į kitą kraštutinumą – atsitraukiame nuo to žmogaus, vengiame bendravimo su juo, prisimename posakį, kad „skęstančiojo gelbėjimas – paties skęstančiojo reikalas“…

Jeigu iš tikrųjų norime padėti žmogui, susidūrusiam su sunkumais, pakeiskime gailestį atjauta. Kas tai yra? Žodžiais tai paaiškinti sunku. Tai – vidinė būsena, pozicija. Žodžiai galbūt galėtų skambėti kažkaip taip: „Aš tave matau… Aš tave suprantu… Aš esu su tavimi… Aš pasiruošęs tau padėti“. Padarykime kažką konkretaus, neverkšlendami drauge su juo, o paskatindami susiimti ir leisdami suprasti, kad esame drauge. Tas, kuris norės išspręsti sunkumus, priims mūsų pagalbos ranką. O tas, kuriam mieliau plūduriuoti savęs gailėjime, nepasinaudos mūsų pagalba, bet ir neturės pagrindo mums keršyti už gailestį.

Ir dar… Jeigu jau ištiesėme pagalbos ranką, nematykime jos… Nieko nelaukdami ir nesitikėdami dėkingumo, būtinai tai gausime…

Su meile,

Ilona

108studija.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!